"Veido" archyvas

Didelė dalis šiandieninių trisdešimtmečių nemoka daugybės darbų

Šiais laikais daugelis paauglių namie neturi beveik jokių pareigų. Vienas kitas susitvarko kambarį, išsiskalbia kojines ar išsiplauna indus. Daugybę kitų darbų už juos atlieka buitinė technika ir tėvai. Tad auga išlepusi karta, kuri ekstremaliomis sąlygomis sunkiai išgyventų.

Dabartiniai tėvai kala vaikams į galvą, jog pagrindinė jų pareiga – mokytis, kad įgytų gerą profesiją, užsidirbtų daug pinigų ir galėtų patogiai gyventi. Tada nereikės rūpintis prakiurusiu vandens čiaupu, sukti galvos dėl išklibusių spintelės durų ar sugedusio kelnių užtrauktuko, nes tokias problemas gali išspręsti meistras. Formuojasi nuostata, kad kiekvienas turi dirbti savo darbą. Juk šiandien nebūtina mokėti pasisiūti sijono, išsivirti uogienės ar susiremontuoti automobilio, kaip sovietmečiu, kai nebuvo galima nusipirkti drabužių, maisto pusfabrikačių.

Seniau grįžę iš darbo žmonės turėdavo kur kas daugiau triūsti namie, todėl įtraukdavo ir vaikus. Dabar nemažai rūpesčių atkrito, nes kasdienius darbus atlieka buitinė technika arba įvairias paslaugas teikiančios įmonės. Visoje Vakarų Europoje paprasti kasdieniai darbai nuvertinami kaip nuobodūs ir beprasmiai. Skatinama vartoti, pirkti ir nieko nedaryti pačiam. Tad jau daugelis šiandieninių trisdešimtmečių dirba tik biure. Nors jie moka profesionaliai parengti projektą, puikiai vadovauja kelioms dešimtims darbuotojų, yra drąsūs ir veržlūs, tačiau namie tampa bejėgiai, nes nesugeba nei spynos ar automobilio padangų pasikeisti, nei kelnių pasilenkti.

Vaikai auga matydami, kad sumokėjus pinigus viską už tave gali padaryti kitas. Taip jie nesijaučia šeimos dalimi, neišmoksta dalytis užduotimis, planuoti laiko. Ir, žinoma, nesusiformuoja buitinės saviruošos įgūdžių, todėl auga ištižusi, bejėgė karta.

Namų ruošos darbai – beprasmiai

Šešiolikmetis Kristijonas Gudauskas prisipažįsta, kad jeigu jam reikėtų pakabinti paveikslą, nežinotų, kaip tą padaryti. Vaikinas niekada nėra taisęs jokio sulūžusio daikto, gaminęs vakarienės ir skalbęs drabužių rankomis. “O kam? Man neįdomu kalti vinis ar taisyti čiaupą. Bjauru būtų net jį atsukti. Kai kas nors sugenda, atvažiuoja meistras ir suremontuoja. O tvarkytis namie aš neturiu laiko. Po pamokų lankau papildomus matematikos ir anglų kalbos užsiėmimus, tris kartus per savaitę einu į dailės mokyklą”, – pasakoja Kristijonas.

"Veido" archyvas

Namų ruošos darbai vaikams atrodo beprasmiai, tada laisvalaikį jie leidžia tik pramogaudami

Jo vienintelė pareiga – kartą per savaitę susitvarkyti daiktus savo kambaryje. Nešvarius drabužius paaugliui tereikia įmesti į skalbinių dėžę, nes į skalbyklę viską sudeda mama. Ji nuvalo ir dulkes, išneša šiukšles, gamina maistą, plauna indus. “Kristijonas po įvairių užsiėmimų grįžta pavargęs, todėl nenoriu užkrauti jam dar ir buities darbų. Svarbiau, kad jis gerai mokytųsi ir puikiais pažymiais išlaikytų egzaminus, o dirbti dar suspės. Kai reikės, išmoks ir vinį įkalti, ir sriubos išsivirti”, – mano Auksė Gudauskienė.

Vilnietė Neringa Maskvytienė taip pat neverčia savo vaikų imtis buities darbų. “Mano vienuoliktokas sūnus labai domisi chemija, dalyvauja olimpiadose, kuriose jam gerai sekasi. Manau, kad laimėjimai šitoje srityje Rokui bus naudingesni. Be to, nežinau, kaip jį sudominti buities darbais. Vyras praėjusią vasarą dėjo namie parketą, tačiau Rokas tėčiui padėjo tik paduodamas dailylentes, ir už tai mes jam dar mokėjome po 10 Lt per dieną. Nors vyras tokio amžiaus su dėde jau mūrijo namą”, – pasakoja N.Maskvytienė ir priduria, kad ir sūnus, ir dukra mato pavyzdį, kaip galima namie tvarkytis patiems. Mat Neringa pati mezga, siuva, konservuoja daržoves, o jos vyras pats susiremontuoja automobilį, sutaiso sugedusį arbatinį ar viryklę, tačiau vaikų tokie darbai nežavi. Jiems tai atrodo nuobodu ir beprasmiška.

Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad prie buities darbų vaikus reikia įpratinti dar iki paauglystės, nes vėliau tą padaryti vis sunkiau. Ir vien tėvų pavyzdžio neužtenka. “Vaikai jau pradinėse klasėse turi žinoti konkrečias savo pareigas namuose. Kai viskas padaroma už vaiką, jis jaučiasi, lyg turėtų aptarnaujantį personalą, nesuvokia, kad yra šeimos dalis ir privalo prisiimti dalį bendrų rūpesčių”, – paaiškina G.Petronienė.

Pasak psichoterapeutės, jaunuolis, kuris gyvendamas su tėvais tinginiavo, pradėjęs savarankišką gyvenimą nemoka susitvarkyti su užgriuvusiais darbais. Neįpratę prie rutinos, kai yra laikas dirbti, o paskui ilsėtis, jauni žmonės vis dažniau daug dirba be atostogų, o paskui viską meta ir pusmetį nieko neveikia. Be to, jie jaučiasi nesaugiai, nes persekioja nerimas, kad nespės laiku atlikti užduočių arba jas atliks blogai.

Nyksta darbštumo kultas

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros vedėjas Gediminas Merkys pastebi, kad Lietuvoje nyksta tradicinė vertybė – darbštumas. Kaip ir visoje Vakarų Europoje, paprastiems fiziniams darbams jaučiama net panieka, nes jie prasčiau atlyginami. “Vartotojiškoje visuomenėje pabrėžiama, kad viską galima nusipirkti, tad neliko motyvacijos dirbti kasdienius darbus. Prie to prisidėjo ir buities prietaisų modernizacija. Šiandien nei šeima, nei mokykla, nei žiniasklaida nediegia darbštumo kulto, nors daug dirbti lietuviai buvo įpratę nuo seno”, – primena G.Merkys.

Dar XX a. pradžioje pati šeima turėjo ne tik nudirbti visus žemės ūkio darbus, bet ir pasigaminti nagines, drabužius, net siūlus. Pirkdavo tik geležį. Sovietiniais metais vyras mokėjo sienas dažyti, obliuoti, susiremontuoti automobilį, moterys – konservuoti, megzti, siūti. Kad tėvai viską spėtų, vaikai jiems daug padėdavo ir taip patys išmokdavo visus darbus. Šiandien retai kuriuose namuose suaugusieji dirba kartu su savo atžalomis.

G.Petronienės nuomone, tėvams, kurie nuolat skuba, greičiau ir paprasčiau viską padaryti patiems, negu, pavyzdžiui, pervalyti dvylikametės šluostytas dulkes. Kiti neskatina vaikų dirbti, nes lengviau susitvarkyti patiems, nei atitraukti paauglį nuo kompiuterio.

“Mokykloje darbinio ugdymo instrumentai taip pat sunaikinti. Sovietiniais metais vaikai eidavo į kapines grėbstyti lapų, sodindavo prie mokyklos gėles. Dabar mokiniai gali apkaltinti pedagogus išnaudojimu. Tokią situaciją sukūrė fetišizuotos vaikų teisės. Be to, beveik neliko jaunųjų technikų, medžio drožinėtojų būrelių. Popamokinė veikla tapo neformaliuoju švietimu”, – apgailestauja G.Merkys.

Pasak sociologo, vaikai šiandien ir mokykloje, ir ilsėdamiesi prie kompiuterio operuoja tais pačiais simboliais, todėl nepailsi. O juk geriausias būdas pailsėti ir vaikams, ir suaugusiems – pakeisti protinę veiklą fizine. Tai įprasmina laisvalaikį, nes pataisęs išklibusią durų rankeną, sukalęs inkilėlį ar net švariai nuvalęs buto langus žmogus gali pasididžiuoti savo atliktu darbu. Tai ypač svarbu vaikams. Tačiau kaip juos paskatinti namie imtis bent paprasčiausių darbų, jeigu daugeliui tai neatrodo būtina ir reikalinga?

Vaikas turi jaustis šeimos dalimi

G.Petronienė sako, kad svarbiausia su vaikais aiškiai aptarti pareigas, susitarti, iki kada jos turi būti atliktos, ir nuspręsti, kokios bus pasekmės už susitarimo nesilaikymą. Pavyzdžiui, vaikas negalės tą dieną žaisti kompiuterinio žaidimo. Reikia ne pareikšti, kad tu privalai išnešti šiukšles, o pasakyti, kad, pavyzdžiui, du kartus per savaitę iki 18 val. turėsi tą padaryti. “Tvarka sukuria psichologinį saugumą. Kai neaišku, ko tikėtis, sunku jaustis gerai. Su visiška laisve paaugliui sunku susitvarkyti, nes padaręs klaidą jis jaučia didesnę, nei vertėtų, kaltę, todėl taisyklės šeimoje būtinos”, – pabrėžia G.Petronienė.
Tačiau psichologė pataria vaiko neskubinti, įkyriai neklausinėti, kada jis pagaliau susitvarkys, nes taip provokuojamas priešiškumas. Svarbu kantriai išlaukti iki sutarto laiko ir tik tada priminus, kad buvo sulaužytas susitarimas, nubausti. Vaikas turi suvokti, kokios bus kiekvieno poelgio pasekmės.

“Šaukimas, žeminimas neduoda naudos. Atvirkščiai, toks elgesys silpnina tėvų ir vaikų ryšį. Jie pradeda kerštauti.

Pavyzdžiui, pametęs ne pirmą mobilųjį telefoną, vaikas tegu kelias savaites pagyvena be jo. Skirti namų ruošos darbų už tai, kad paauglys prasikalto, taip pat neteisinga. Taip jis nejaus motyvacijos dirbti ir pasitenkinimo atlikęs darbą”, – aiškina psichologė-psichoterapeutė ir priduria, kad skatinimas pinigais irgi nepadeda suvokti, kodėl reikia tvarkytis ar, pavyzdžiui, išmokti susiremontuoti sulūžusį dviratį. Mokant pinigus vien už tai, kad vaikas padeda tėčiui ar mamai, šeima tampa ekonominiu mechanizmu.

Kur kas efektyviau veikia pagyrimas už konkretų gerai atliktą darbą. Taip pat labai svarbu leisti vaikui pačiam nuspręsti, ar jis plaus indus, ar neš šiukšles. Jau dvylikametis parduotuvėje gali išrinkti grietinę ar vaisių visai šeimai. Taip jis jaučia vidinę motyvaciją ir atsakomybę, kad visiems būtų gerai. Vaikas jaučiasi šeimos dalimi, todėl stengiasi dėl jos. Ateityje jis bus labiau disciplinuotas, mokės susidėlioti prioritetus ir organizuoti savo veiklą.