Prieš dvidešimt trejus metus kartu su džiaugsmu tikėjome, kad laisvė savaime atneša sotų, ramų, daugybės garantijų apsuptą gyvenimą. Tačiau peržengę kalėjimo slenkstį pamatėm, kad tikėjimas greitais pokyčiais buvo per naivus ir patekome į didelį konkurencijos pasaulį. Tai, kad esame pirmoji tauta, paskelbusi Nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, greitai nunyko iš užsienio spaudos puslapių ir iš žmonių atminties. Mes tapome tik dar viena šalimi, kuri, kaip ir kitos, kovoja už savo vietą po saule.

O sovietmetis paliko mums dar vieną didelį randą, apie kurį mažiau kalbame – gyvenimas už geležinės uždangos atpratino mus nuo atsakomybės ir užaugino pavojingą tikėjimą, kad viskas – valdžios, ne mūsų, rankose, arba, kad viskas išsispręs savaime. Toks tikėjimas iš esmės yra klaidingas, nes ne tik Vakarų pasaulis, į kurį veržėmės prieš dvidešimt trejus metus, bet ir visa istorija paremta konkurencijos principu bei nuolatine kova už geresnį būvį. Laimi tos tautos, kur didesnė dauguma žmonių jaučia atsakomybę už savo šeimą, bendruomenę, valstybę.

Pastaraisiais metais sunkmetis ūkyje, didžiulė emigracija, aiškios krypties, drąsos ir paskatinimo veikti stygius pradėjo blukinti mūsų valstybingumo viziją ir suvokimą, kad patys esame atsakingi už savo geresnį rytojų. Nors kūrybiškumas ir veikimo laisvė šiandien yra ūkio ir gerbūvio augimo ašis. O iniciatyvus, veiklus, už save ir kitus atsakingas žmogus – ne tik ekonomikos, bet ir stiprios demokratijos pamatas.

Todėl šiandien turime įvertinti visus iššūkius ir pergalvoti, ką turime nuveikti, kad suteiktume visas paskatas ekonomikai augti, o veikliems žmonėms – kurti ir auginti valstybę.

Ekonominei politikai būtinas stabilumas

2050 m., anot mokslininkų, pasaulyje gyvens per 10 mlrd. žmonių, o Europa bus vienintelė vieta, kur gyventojų skaičius mažėja. Senajam žemynui stigs darbo jėgos, o naujajam pasauliui reikės rasti dar daugiau reikalingų išteklių.

Susidurdami su šiais iššūkiais turime rasti būdą kaip dalyvauti konkurencinėje kovoje. Mes ne vieninteliai, kurie stokoja darbingo amžiaus žmonių, tuos pačius rebusus sprendžia Vokietija ar Rusija, kurios darbo jėgos stygių skaičiuoja milijonais.

Jeigu niekas nesikeis ir Lietuvoje, per dešimtmetį dirbančiųjų skaičius sumenks 400 –ais tūkstančių iki 1,6 mln., rodo tyrimai. Mažesniuose miesteliuose beveik kas antras gyventojas bus senjoras.

Visų šių klausimų sprendimas priklauso nuo mūsų ūkio sveikatos būklės ir drąsos veikti.

Turime pradėti nuo stabilios aplinkos verslui, kas turėtų būti pagrindine dedamoji tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Biurokratinių kliūčių mažinimas, verslo aplinkos patrauklumas ir mokesčių stabilumas – nieko nekainuojanti, bet tokia svarbi aplinkybė norintiems dirbti.

Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje

Gintaras Beresnevičius kadaise yra pasakęs, kad Lietuvos likimas sprendžiamas provincijoje. Nesakau -savivaldoje, nes jos mums šiandien labiausiai trūksta. Nuo emigracijos, nykstančios gamybos nukentėjusiuose rajonuose labiausiai stinga lyderių, kurie nuodugniai žino savo miestelio ar rajono stiprybes ir gali jas parduoti. Joks premjeras nespės atvežti Lietuvai tiek investuotojų, kiek reikalinga visoms mūsų savivaldybėms. Kiekvienas meras turi imtis ieškoti verslininkų, kurie galėtų perkelti gamybą, imtis turizmo ar kitokio verslo, kuris būtų regionų atsigavimo laidas.

Užsienio investicijos šiandien mums labai svarbios, – jos ne tik atneša darbo vietas, bet ir žinias, iš paskos atsiveda rinkas, šaliai suteikia tarptautinio saugumo. Ir rajonuose jos priklauso nuo sumanių ir iniciatyvių merų, tikrų šeimininkų, kurie gali uždegti žmones tikėti ateitimi, pritraukti investicijas. Turime ieškoti ne tik užsienio verslininkų, bet ir iniciatyvių vietos žmonių, kurie galėtų imtis įgyvendinti savo idėjas.

Tai turi būti ir Užsienio reikalų ministerijos, savyje talpinančios daug darbščių žmonių ir galimybių, užduotis – padėti Lietuvos verslui plėstis užsienyje, ieškoti užsienio partnerių. Mūsų diplomatų darbų dominantė turėtų būti ekonominių valstybės interesų atstovavimas.

Turime peržiūrėti ir kaip mums sekėsi naudoti Europos Sąjungos lėšas, kurios sudaro apie trečdalį mūsų valstybės biudžeto. Prasidėjus naujam ilgamečiam ES biudžetui nauji projektai nebus spėję įsibėgėti, todėl šios lėšos po truputį pradės sekti ir turi būti naudojami ypač tikslingai, – kad visos investicijos padėtų ne tik sukurti geresnį gerbūvį, bet ir kurtų galimybes verslui ir atneštų pajamas, ypač reikalingas provincijoje.

Kurdami gyvybingą ūkį neturime pamiršti ir energetinės nepriklausomybės, kuri pirmiausia turi auginti mūsų ekonominį konkurencingumą ir galutinai įtvirtinti mūsų atsiskyrimą. Nes šiandien negalime galvoti apie konkurencingą pramonę, turėdami vienas aukščiausių energijos kainų Europje.

Vienas svarbiausių, sunkiai sprendžiamų klausimų, – švietimo ir mokslo sistema, orientuota ne į diplomuotų absolventų skaičiaus auginimą, o ruošianti reikalingus specialistus, kurie be rūpesčio rastų orias pajamas teikiantį darbą. Ir, kaip Vakaruose, turime išmokti pirmiausia gerbti ne diplomą, o dirbančiojo darbštumą, ryžtą ir idėjas. Nes idėjų turintis mokytojas, stalius ar verslininkas – visi verti vienodos pagarbos – už darbštumą, norą veikti ir bendrą indėlį į mūsų visų gyvenimą. Turime praeityje palikti kaltumo prezumpciją verslui ir visiems krutantiems, nes tik nuo iniciatyvos priklauso mūsų visų ateitis. Turime padėti sukurti terpę tiems, kurie nori dirbti, kurti ir įgyvendinti savo idėjas.

Universitetai savo ruožtu turi daugiau dėmesio skirti taikomiesiems tyrimams, kurie augintų labiau motyvuotą darbo jėgą ir atneštų papildomų pajamų pačioms aukštojo mokslo įstaigoms.

Kovo vienuoliktoji dovanojo mums laisvę ir galimybę būti patiems už save atsakingais. O valstybės konkurencingumas, gebėjimas įsitvirtinti pasaulinėje arenoje yra tos burės, kurios turi mums nunešti ten, apie ką svajojom prieš 23 metus. Kuriantis, dirbantis žmogus yra vienintelis šio laivo kapitonas.