Dėl nesitaisančių ekonomikos rodiklių ir piliečių nepasitenkinimo Europos valstybėse griežto taupymo retoriką keičia skatinimo siekis.

Portugalijos finansų ministras Vitoras Gasparas, tituluojamas diržų veržimosi politikos architektu, liepos pradžioje paskelbė apie atsistatydinimą teigdamas, kad nebejaučia visuomenės palaikymo. Paskutiniu lašu, perpildžiusiu politiko kantrybės taurę, tapo praeivio spjūvis į veidą jam ir žmonai vienoje maisto prekių parduotuvėje. Netrukus sparčiai kylantį nerimą finansų rinkose dar labiau paskatino dėl politinių peripetijų atsistatydinimo pareiškimą parašęs dar ir užsienio reikalų ministras Pedro Portasas.
Tai įplieskė politinę krizę ekonominių nepriteklių kamuojamoje šalyje ir sukėlė realią grėsmę centro dešiniųjų valdančiajai koalicijai, įsipareigojusiai iki 2014 m. vidurio vykdyti griežtą taupymo politiką. To priežastis – prieš dvejus metus Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteikta 78 mlrd. eurų paskola, recesijos laikotarpiu išgelbėjusi šalies ekonomiką nuo griūties, tačiau privertusi valdžią nuosekliai priimti skaudžius bei visuomenėje nepopuliarius sprendimus.
Po ilgų nerimo dienų koalicija išsilaikė, leisdama rinkos dalyviams lengviau atsikvėpti. Nepaisant to, ekonominių rodiklių blogėjimas, visuomenės nepasitenkinimas ir iš to kylantis politinis nestabilumas verčia abejoti, ar Europos pasirinktas griežto taupymo būdas gali būti efektyvus sunkumams pietinėse žemyno valstybėse įveikti.

Didžiausia problema – nedarbas

Kone kiekvieną mėnesį dešimtyse Portugalijos miestų vyksta masiniai protestai, raginantys politikus atsisakyti griežto taupymo politikos. Ypač daug kritikos strėlių tenka vadinamajai „troikai“ – Europos Komisijos, Europos centrinio banko ir TVF atstovams, kurie prižiūri Portugalijoje priimamų sprendimų suderinamumą su milijardinės gelbėjimo paskolos sąlygomis. Jų esmė – mažinti biudžeto deficitą karpant išlaidas ir didinant mokesčius.
„Dėl valdžios vykdomos taupymo ir diržų veržimosi politikos daug žmonių neteko darbo, o jaunimas pasmerkiamas nedarbui nuo pat pirmos dienos, kai baigia mokslus, – liūdnai konstatuoja devyniolikmetis studentas Simao. – Esu suglumęs ir tikrai nematau jokios ateities perspektyvos. Nelieka nieko kito, kaip tik galvoti apie emigraciją.“
Jam antrina į ketvirtą dešimtį netrukus įkopsiantis Pedro Barroso, darbo nerandantis jau trečius metus, nors studijavo itin perspektyvia laikytą interneto dizainerio specialybę: „Situacija blogėja kiekvieną savaitę. Nepasitikime valdžia ir tikrai nesijaučiame motyvuoti dėl to, ką jau teko patirti. Bet kuriuo atveju kol kas tenka pasikliauti šeimos narių ir draugų pagalba.“
Itin skausmingai pastarąją krizę išgyveno smulkios įmonėlės, įdarbinančios iki dešimties žmonių ir sudarančios net 94 proc. visų Portugalijos įmonių. Skaičiuojama, kad 2012–2013 m. dėl finansinių nepriteklių galėjo būti uždaryta 39 tūkst. kavinių ir restoranų.
„Portugalijoje smulkių nuosavų verslų, tokių kaip vaistinės, elektronikos parduotuvės ar kavinės, yra daug daugiau nei Lietuvoje. Jų veikimo modelis paprastai panašus: nedidelio pastato pirmame aukšte įsikuria šeimos verslas, o antrame aukšte gyvena patys šeimininkai. Taigi nemažai jų užsidarinėjo tiesiog mano akyse, o žmonės niršo ant valdžios“, – pasakoja iš Portugalijos grįžęs studentas Antanas Urbonas.
Čia svarbu žinoti, kad vyriausybė „troikos“ reikalavimus vykdė kryptingai: apkarpė socialines išmokas, sumažino viešojo sektoriaus darbuotojų, liberalizavo darbo santykius. Tačiau statistiniai rodikliai nedžiugina: „Eurostato“ duomenimis, Portugalijos skola nuo 2003 m. padvigubėjo ir dabar siekia 123 proc. BVP, o bedarbių skaičius pastaraisiais mėnesiais pasiekė rekordinę 17,7 proc. ribą.
Jaunimo iki 25 metų statistika dar grėsmingesnė – darbo neturi kone kas antras asmuo (42 proc.), nors 2012–2013 m. šiai problemai spręsti ir skirta 344 mln. eurų. Prognozės taip pat nėra įkvepiančios: „Reuters“ atlikta 40 ekonomistų apklausa parodė, kad ženklesnio nedarbo rodiklių mažėjimo neverta tikėtis iki pat 2015 m.

Griežtos priemonės rezultatų nedavė

Tokie niūrūs rodikliai iš esmės atskleidžia bendras Europos ekonominės raidos tendencijas. Euro zonoje bedarbių gegužės mėnesį padaugėjo iki 12,2 proc., o tai reiškia, kad septyniolikoje valstybių dabar yra 19,3 mln. žmonių, neturinčių darbo, – panašiai tiek, kiek gyvena Austrijoje ir Švedijoje kartu sudėjus. Bendra šių valstybių skola pirmąjį 2013 m. ketvirtį padidėjo 150 mlrd. eurų ir šiuo metu siekia 8,75 trilijono eurų, arba 92,2 proc. viso euro zonos BVP. Pabrėžtina, kad net penkių šalių – Airijos, Graikijos, Italijos, Belgijos ir Portugalijos skolos viršija šių ekonomikų dydį.
„Globalios ekonomikos padėtis išlieka kupina iššūkių, nes augimas yra per lėtas ir per mažai tvarus, o nedarbas – per didelis“, – pripažįsta TVF vadovė Christine Lagarde.
Tokių ekonominių rodiklių įtaka buvo akivaizdi praėjusią savaitę vykusiame galingiausių valstybių dvidešimtuko G20, atstovaujančio 90 proc. pasaulio ekonomikos ir dviem trečdaliams populiacijos, susitikime Maskvoje. Beje, Rusijos sostinėje viešėjo ir Lietuvos finansų ministras Rimantas Šadžius, pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpiu atstovaujantis Bendrijos interesams.