Daugiau nei du dešimtmečius niekaip nesugebėdama pasistatyti reprezentacinei šalies futbolo rinktinei deramo ir tarptautinius standartus atitinkančio stadiono, Lietuva gausybės užsienio futbolo gerbėjų akyse sukūrė atsilikusios šalies įvaizdį.

Šimtas milijonų eurų (345 mln. Lt) – tokią sumą, prilygstančią Klaipėdos miesto metų biudžetui, paskutinę vasaros dieną paklojo Madrido „Real“ futbolo klubas, įsigijęs Londono „Tottenham“ lyderį Garethą Bale‘ą. Tai didžiausia kada nors sumokėta suma už vieną žaidėją, kurio vien bazinė alga nuo šiol sieks beveik 1,3 mln. Lt per savaitę. Tokiomis įspūdingomis sumomis švaistosi populiariausios pasaulyje sporto šakos klubai, gaunantys pajamas iš milžiniškų savininkų investicijų, brangiai parduodamų transliacijų, reklamos teisių ir išgraibstomų bilietų.
Kol Senajame žemyne virė aistros ir buvo gerinami rekordai, Lietuvos futbolo orbitoje aptarinėtos šiek tiek kitokios problemos: mūsų valstybė išlieka vienintelė Europos Sąjungoje, iki šiol neturinti aukščiausius tarptautinėms rungtynėms keliamus reikalavimus atitinkančio stadiono.
Nacionalinė komanda pasaulio čempionato atrankos ciklą savo aikštėje pratęs rytoj, rugsėjo 10 dieną, kai Marijampolėje priims Lichtenšteiną. Ne pirmą kartą gavus išimtinį FIFA leidimą, varžybos bus surengtos tokio lygio standartų neatitinkančiame 6,2 tūkst. vietų „Arvi“ stadione, kurį kadaise Austrijos rinktinės žaidėjai nuoširdžiai palaikė skirtu tik treniruotėms, bet ne mačui. Tačiau tai buvo dar palyginti kukli replika: šimtus tūkstančių reklaminiams šalies įvaizdžio projektams išleidžianti Lietuva milijonų futbolo gerbėjų akyse jau ne vieną dešimtmetį yra tarsi civilizacijos nepaliestas užkampis.

Opiausias problemas užglaistė

Neramiai apžiūrėjęs nestabilias ir nuo sirgalių šokinėjimo vibruojančias stadiono konstrukcijas BBC žurnalistas nesitikėjo, kad sulauks dar vienos nemalonios staigmenos: žiniasklaidos ložėje jį pasitiko keliolika įkyrių vapsvų, greičiausiai ten susisukusių lizdą. Šie įspūdžiai buvo ryškiausi Škotijos rinktinės mačą Lietuvoje prieš kelerius metus aprašiusiam korespondentui: ant kompiuterio kapsintys vandens lašai ar katakombas primenantys ilgi koridoriai, kuriais teko eiti į Kauno sporto halėje rengiamą spaudos konferenciją, mat stadione tam nėra vietos, jau nebebuvo tokie netikėti.
Nors savo įspūdžius jis diplomatiškai pasiliko privačiai erdvei ir koncentravosi į įvykius aikštėje, 2011 m. Kaune viešėję ispanai pasaulinio masto informaciniuose šaltiniuose be skrupulų talžė Lietuvą. Kadangi stadiono danga nėra šildoma, o ankstyvas pavasaris šiltais orais nelepino, tarptautinis mačas vyko ant smėlio – žolė dar nebuvo prasikalusi. „Sveiki atvykę į bulvių lauką“, – tokios ir panašios antraštės nuskambėjo skaitomiausių žiniasklaidos šaltinių, tokių kaip „Reuters“ ar AS, pirmuose puslapiuose.
Tokią realybę matė reguliariai Lietuvoje viešintys užsienio žurnalistai. Mažiausiai kelios dešimtys jų – Lietuvai gausus užsienio žiniasklaidos atstovų skaičius – lydi savo šalių rinktines, atvykstančias žaisti pasaulio ir Europos čempionato atrankos mačų.
„Nesuvokimas, kokį svorį turi futbolas, yra visos valstybės problema. Užsieniečius tokie dalykai stebina“, – „Veidui“ konstatuoja futbolo apžvalgininkas Nerijus Kesminas.
Vis dėlto per pastaruosius porą metų padėtis vos vos pasitaisė: Vilniuje atnaujintas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) stadionas, turintis visus metus „žaliuojančią“ dirbtinę dangą ir sudarantis pakankamas sąlygas tiek komandoms, tiek žurnalistams. Tiesa, jis atitinka tik trečiąją stadionų kategoriją, o aukščiausio rango tarptautinėms rungtynėms reikalinga ketvirtoji. Be to, per daugelį metų jau padaryta žala – neigiamų atsiliepimų kiekis yra neregėtai didelis.
Pasak LFF generalinio direktoriaus Edvino Eimonto, kitko sunku būtų tikėtis: „Vykstant eiliniam renginiui kiekvienos šalies žurnalistai, norėdami išsiskirti ir patraukti skaitytoją, pabrėš tuos dalykus, kurie yra negražūs ar netinkami, todėl minimali užduotis – bent jau nepalikti tokių akivaizdžių spragų. Tai svarbu, nes sportas yra turbūt geriausias šalies ambasadorius – daug reikšmingesnis už įvairias brangias reklamos kampanijas. Klasikinis pavyzdys – Barselonos miestas Ispanijoje, pasaulyje išgarsėjęs po 1992 m. surengtų olimpinių žaidynių, davusių milžinišką impulsą miesto ir viso regiono plėtrai. Iš tiesų sportas yra mažiausia investicija į šalies žinomumą.“
Mūsų futbolo įvaizdį šiek tiek pataisė vasarą Kaune, Marijampolėje ir Alytuje šiemet vykęs Europos jaunių (iki 19 metų) vaikinų futbolo čempionatas. UEFA pagyrų sulaukusios pirmenybės ne tik buvo ketvirtos pagal apsilankiusių žmonių skaičių istorijoje (vid. 3780 per rungtynes), bet ir transliuotos populiariausiais tarptautiniais sporto kanalais, tokiais kaip „Eurosport“.