Gabija Sabaliauskaitė
VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas prognozuoja, kad 2017-aisiais Lietuvą pasirinks dar daugiau užsienio investuotojų, o kelių bendrovių pavadinimų mums ir vėl pavydės kaimynai. Tačiau augti reikia ne tik artimiausius kelerius metus, o bent dešimtmetį, ir tam būtini pokyčiai švietimo srityje, kad žmonės būtų rengiami ne praeities ekonomikai.

– Kaip 2017-aisiais Lietuvai seksis pritraukti užsienio investicijų?

– 2017-uosius matau optimistiškai. Šiuo metu deramės su keliasdešimčia užsienio kompanijų, kurios renkasi iš Lietuvos ir kitų valstybių. Kelios iš jų yra įdomios, stambios, todėl manau, kad jei pavyks jas įtikinti investuoti Lietuvoje, 2017-ieji bus gana įdomūs jų investicijų požiūriu.

– Kiek bendrovių įprastai pasirenka Lietuvą, kokie yra pastarųjų metų rezultatai?

– 2015 m. užsienio bendrovės nusprendė Lietuvoje įgyvendinti 31 investicinį projektą, per trejus metus jos čia sukurs 2,7 tūkst. darbo vietų. 2015-ieji buvo rekordiniai Lietuvos užsienio investicijų pritraukimo istorijoje. Manau, kad 2016 m. rezultatai bus dar geresni nei 2015-ųjų. Taigi trečius metus iš eilės užsienio investicijų pritraukimo rezultatai gerėja.

Apie kai kurių kompanijų atėjimą jau buvo paskelbta 2016 m., tačiau kurtis jos pradės 2017 m. Pavyzdžiui, apie „Dovistos“ gamyklą Marijampolėje buvo pranešta praėjusią vasarą, bet statybos greičiausiai prasidės 2017 m. žiemą, o darbuotojų samdymas – 2017 m. antroje pusėje. Didelė tikimybė, kad darbo vietų skaičius šioje įmonėje išaugs iki tūkstantinio. Gamybos sektoriuje darbo vietų kūrimas trunka ilgiau nei paslaugų srityje, gamyba darbuotojų skaičių gali auginti ir penkerius metus.

– Ar investicijos į gamybos sektorių yra naudingesnės Lietuvai, sukuria didesnę pridėtinę vertę nei paslaugų centrai?

– Nebūtinai. Sakyčiau, kad ir paslaugos, ir gamyba gali būti labai žemos kvalifikacijos. Gamybos sektoriuje pavyzdys galėtų būti siuvykla: labai maži atlyginimai, labai mažas pelningumas, pasaulyje tai suvokiama kaip mažos pridėtinės vertės verslas. Tokia gamybos įmonė nebūtų geriau už paslaugų centrą Vilniuje.

O paslaugų sektoriuje žemos kvalifikacijos pavyzdys – nebrangus skambučių, klientų aptarnavimo centras. Tačiau paslaugų srityje taip pat yra tokie centrai kaip „Nasdaq“, kur žmonių kvalifikacija yra tarptautinio lygio, kur dirbti lietuviai grįžta iš Londono ar Niujorko, uždirba du tris kartus daugiau nei šalies vidurkis ir kur kuriami aukščiausio lygio produktai. Taigi tokia investicija Lietuvai vertinga lygiai taip pat, kaip gamybos įmonė, kuri kurs inžinerinius sprendimus, remdamasi inovatyviomis technologijomis. Didelio skirtumo nėra, svarbiausia, kiek to sektoriaus investicija orientuota į kokybę.

– Paslaugų centrą, atrodytų, lengviau perkelti į kitą šalį, kuri staiga pasiūlo geresnes sąlygas investuotojams, nei gamybos įmonę. Ar paslaugų, aptarnavimo, skambučių centrai Lietuvai yra saugios investicijos?

– Nors tokį stereotipą bandome paneigti, jis vis dėlto lengvai „srovena“. Šiuo metu nėra jokių įrodymų apie paslaugų migraciją Centrinėje ir Rytų Europoje, jokie faktai to nepagrindžia.

Be to, patys gamybininkai juokauja, kad šiandien gamykla sutelpa į tris sunkvežimius, visą gamybos liniją perkelti į Lenkiją galima per du mėnesius. O paslaugų centrą kompanijos kuria trejus metus, ieško tam tikrų kompetencijų ir samdo po vieną du žmones per dieną.

Investicijų migracija bet kokiu atveju yra galima. Tai parodė „Coca-Cola“ pavyzdys, kada nors gali persikelti ir koks nors paslaugų centras. Pagrindinės migracijos priežastys yra arba neproporcingas sąnaudų padidėjimas, arba šalies sprendimai, veiksmai, kurie netenkina verslo poreikių, todėl to reikėtų vengti. Tačiau kas nors kada nors vis tiek migruos, o kad žemos kvalifikacijos verslas išeitų iš Lietuvos, būtų net siektinas tikslas.

– Paskelbus apie bendrovių „Coca-Cola“, „Estrella“ pasitraukimą iš Lietuvos, imta kalbėti apie blogąją žinią kitiems investuotojams, sistemines problemas, kurios svetur išguis ir kitas įmones. Ar šių gamyklų perkėlimas buvo vienkartiniai atvejai, ar jie iš tiesų tampa neigiama tendencija?

– Sisteminių dalykų čia nematau. Kad pagerintume verslo aplinką, Lietuvoje reikėtų pakeisti daug dalykų, todėl galbūt kai kurie kolegos nori pasinaudoti tokia negatyvia žinute, kad paskatintų reikalingus pokyčius.

Ne kartą esu sakęs, kad šios kompanijos yra susijusios su maisto pramone, o pasaulyje formuojasi tendencija, kad maisto sektoriaus įmonės koncentruojasi tose regionų vietose, kur yra daugiausiai gyventojų ir didžiausi gamybos pajėgumai. Todėl tokias įmones įmanoma prognozuoti ir suprasti jų sprendimus, kuriuos galbūt lemia globalizacija ir masto ekonomija.

Pastarieji pavyzdžiai rodo, kad investicijos tikrai migruos. Nebus taip, kad visi iš užsienio į Lietuvą tik ateis ir niekada nebeišeis. Svarbiausia, kad keičiantis tam tikroms verslo grandinėms pritrauktume keliskart daugiau ir keliskart geresnės kokybės kompanijų, nei jų iš Lietuvos išeitų. 2016 m. kelios kompanijos išėjo, bet keliasdešimt nusprendė ateiti, todėl neto migracija kol kas yra gera: „Coca-Cola“ gamykloje Alytuje dirbo 80 žmonių, o „Dovista“ Marijampolėje per kelerius metus sukurs tūkstantį darbo vietų.

– Kokios priežastys ar priemonės pastaraisiais metais lėmė tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje didėjimą?

– Pirmiausia kiekviename sektoriuje veikia skirtingas stimulas. Paslaugų sektoriui sunkiausias startas buvo pritraukti kelias žinomas paslaugų kompanijas. „Barclays“ ir „Western Union“ atėjimas į Vilnių parodė, kad Vilnius ir Lietuva investuotojams gali pasiūlyti tam tikrą kompetenciją. Geri pavyzdžiai daro poveikį ir leidžia pritraukti į Lietuvą daugiau tarptautinių kompanijų. Antra priežastis buvo „Investuok Lietuvoje“ augimas. Stiprėja užsienyje užmegzti mūsų ryšiai, daugėja kompetencijos, todėl, pasinaudojus geraisiais pavyzdžiais, stipriais pardavimo resursais, tikslingiau galima parduoti. Trečia, nepaisant to, kad patys matome pas mus daug neigiamų dalykų, investuotojai sako, jog pagrindinė traukos priežastis jiems yra verslo aplinka, kuri Lietuvoje gera, ir žmonės, kurie Lietuvoje talentingi.

– Kalbėdamas apie žmones praėjusį vasarį sakėte, kad jaučiama „įtampėlė“ dėl IT specialistų, kurių reikia daugiau, nei jų yra. Priimant į aukštąsias mokyklas 2016-aisiais ir vėl skirta daugiau valstybės finansuojamų IT studijų vietų. Ar „įtampėlė“ bent kuriam laikui atslūgo?

– Tikrai ne – tai tik lašas arbatos puodelyje. Sakau, jog laikai yra geri, bet kartu stengiuosi pabrėžti ir daug dalykų, kuriuos būtina keisti, kad augtume ne porą, o bent 10 metų. Tiesą sakant, artėjame prie lubų, kurių nepakėlus mums ir Lietuvai tikrai bus sunku.

Investuotojai ateina dėl to, ko jiems reikia, – talentingų žmonių. Jei jų skaičius baigiasi – baigiasi ir investuotojai. Šiuo metu pasaulyje yra keli sektoriai, nuolat ieškantys kompetencijų ir investuojantys tose šalyse, kuriose jų randa. O mūsų švietimo ir mokslo sistema, kalbant alegorine kalba, iš 100 žmonių 20 parengia ateities ekonomikai, o 80 – praeities ekonomikai, jei apskritai ekonomikai.

Nors IT studentų skaičių kelerius metus didinome po 50 proc., per metus jų vis tiek parengiama apie 2 tūkst. Prognozuojama, kad ateityje daugiau kaip pusę valstybės ekonomikos sudarys sektoriai, vienaip ar kitaip susiję su IT. Sakyčiau, kad jei norime pakeisti ne lašą jūroje, reikia, jog kiekvienoje mokykloje nuo trečios ar penktos klasės vaikai jau įgytų programavimo pagrindus. Baigę mokyklą galbūt ne visi jie rinksis STEAM profesijas, tačiau bent pusė jų turės nemažą suvokimą ir potencialią galimybę inžinerijos, technologijų ar gyvybės mokslų srityse. Juk grynųjų socialinių mokslų atstovų ar humanitarų, kurie neturi kitų pagrindų, ekonomikai faktiškai nebereikia. Todėl švietimo reforma yra pirmoji ir pagrindinė Lietuvai, jei norime tapti kitokia valstybe.

– Mūsų masteliais tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje pastaraisiais metais daugėjo, tačiau vienam gyventojui 2015 m. jų teko 4,9 tūkst., Latvijoje – 7,2 tūkst., Estijoje – 15,5 tūkst. eurų. Pagal šį rodiklį ES aplenkėme tik Rumuniją ir Graikiją. Kiek metų prireiktų norint iš šio sąrašo pabaigos pasistūmėti į pirmąją jo dalį?

– „Investuok Lietuvoje“ nesutinka, kad šis rodiklis geriausiai atspindi tiesą apie investicijų pritraukimą, mūsų nuomonei pritaria ir visos tarptautinės investicijų agentūros. Vienam gyventojui tenkančią tiesioginių užsienio investicijų sumą skaičiuoja centriniai bankai. Šiam rodikliui pamatuoti skaičiuojami pinigų srautai, aprėpiantys tokius dalykus, kaip užsienio kapitalo įmonių buvimas, dividendų mokėjimas, investicijos į ilgalaikį turtą (CAPEX) – pastatus ir įrenginius. Daugiau kaip pusė mūsų investicinių projektų yra paslaugos, kurios CAPEX su savimi neatsineša ir šio santykio nekeičia. Jei į Lietuvą pritrauktume 200 paslaugų centrų, „Google“, IBM, visi uždirbtume po 3 tūkst. eurų „į rankas“, šis rodiklis mažai pasikeistų ir išliktų faktiškai toks pat, nes jis labiausiai atspindi gamybos investicijas. Centrinė Europa gamybinių investicijų pritraukimo srityje proveržį padarė daug anksčiau, todėl ir atotrūkis nuo tų šalių yra didžiulis.

Esame atlikę analizę, kodėl pagal šį rodiklį taip atsiliekame nuo Estijos. Pagrindinė išvada tokia, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo savo turtą privatizavo ir investiciniais čekiais jį išdalijo gyventojams, o Estija tuo metu sovietų palikimą privatizavo ir nemažą dalį jo pardavė užsienio kapitalui. Taip estai suformavo tiesioginių užsienio investicijų bazę, tokios įmonės, kaip Lietuvos „Achema“, „Mažeikių nafta“, Klaipėdos jūrų uostas, buvo parduotos. O Lietuvoje viskas vyko priešingai, todėl dabar mūsų ekonomika labiau remiasi lietuvišku 
kapitalu, tai, pavyzdžiui, „Maxima“, „Lietuvos geležinkeliai“ ir kt.

Jei mūsų valstybės įmonės eitų į biržą, parduotų dalį akcijų, jei jas pirktų užsieniečiai, šis rodiklis pakiltų. Bet jei rodiklį pagerinti norime tiesiog traukdami užsienio gamyklas į Lietuvą, mums reikėtų po 300 gamyklų kasmet, kad po kokių 30 metų pasivytume kitus. O tai, matyt, nelabai realu.

– Jei kalbėtume ne apie statistiką, kuo skiriasi verslo aplinka Estijoje ir Lietuvoje?

– Estijos žurnalistai mums skambina, prašo interviu, nes dabar Estija žiūri į Lietuvą ir klausia, ką darome, kad mums taip sekasi. Pagrindinė Estijos problema yra ta, kad ji jau pasiekė brandą, kai yra santykinai brangesnė nei Centrinė Europa, todėl investuotojai bijo eiti į valstybę, kuri maža ir brangesnė nei kitos.

Tačiau jei lygintume verslo aplinką, Estijos viešojo sektoriaus valdymas, valstybės gebėjimas tvarkytis viduje yra pažengęs šviesmečiais. Viešojo sektoriaus, švietimo reformas Estija įgyvendino anksčiau, todėl jų paslaugos kokybiškesnės, jos prieinamos su IT pagalba. Visi girdėjome apie e. pilietį, apie kurį estai pasakoja važinėdami po pasaulį ir siūlo daryti verslą Estijoje, nė neįkėlus ten kojos. Estai viešajame sektoriuje yra įdiegę pažangius IT sprendimus, „Lean“ sistemas, valdininkų mažai, jie dirba kokybiškai. Estija yra labai gerai susitvarkiusi savo vidinę „sveikatą“, kuri primena Šiaurės šalių kultūrą.

– Prieš kelerius metus, kai į Lietuvą atėjo „Barclays“ ir „Western Union“, Estija ir Latvija jau domėjosi Lietuvos pavyzdžiu. Galima sakyti, kad tai jau antras kartas, kai kaimynai dairosi į Lietuvą?

– Saviplakos režimas Lietuvoje veikia, žinome, kad estai pirmauja daugelyje sričių, bet yra ir dalykų, kurių Baltijos valstybės pavydi mums. Pavyzdžiui, biotechnologijų sektorius Lietuvoje yra keliskart stipresnis. Estai pasauliui pasakoja apie IT, o mes galime papasakoti ir apie IT, ir apie biotechnologijas, ir apie lazerius.

Kita sritis, apie kurią turime ką papasakoti, yra investicijų medžioklė, kuri Lietuvoje įvyko jau 2010 m. Tuometis premjeras Andrius Kubilius Baltijos valstybėse net buvo vadinamas „investicijų caru“, nes Lietuvoje sukosi tokie vardai, kaip „Barclays“ ir „Western Union“.

Kol kas nieko negalime skelbti, bet pamatysite, kad bus Lietuvą pasirinkusių investuotojų, kurių vardai kels pavydą regione. Tai stambios tarptautinės kompanijos, kurios investuos ir į paslaugų centrus, ir į gamyklas. Tačiau didžiausia mūsų konkurentė investicijų požiūriu yra Lenkija. Būdami keliskart mažesni, esame su ja lyginami visose srityse, todėl turime konkuruoti.

– Kokius tikslus 2017-aisiais „Investuok Lietuvoje“ kelia sau?

– Mūsų rezultatai yra geri, pavyzdžiui, „IBM Global Location Trends 2016“ reitinge pagal užsienio investicijų projektų planuojamas sukurti darbo vietas milijonui gyventojų esame dešimti pasaulyje, tikėtina, kad dar labiau pasistūmėsime į priekį. Todėl aš norėčiau kreipti dėmesį į kokybinį aspektą ir pritraukti kokybinių investicijų, kurios kažkuriose srityse kilstelėtų Lietuvos kompetencijas. Jei sulauksime pagalbos iš valstybės, tikiu, kad Lietuva gali turėti ir svajonių sąrašą. Vladas Lašas kalba apie „Tesla“, „Gigafactory“, o mes sakome, kad tą sąrašą galime plėsti iki kitų objektų. Tad gal Lietuva galėtų ne pasiekti kiekinę investiciją, bet atvesti kokį nors prekės ženklą, kuris nuskambėtų pasaulio mastu.

– Kalbate apie valstybės pagalbą. Kokie pažadai naujosios Vyriausybės programoje yra verčiausi tapti realiais darbais?

– Ją skaitydami matome, kad įtraukta viskas, ko reikėtų, tik klausimas, ar tai, kas parašyta, taps kūnu. Mūsų prašymas yra švietimo reforma. Šioje srityje Lietuva atsilieka ir artėjame prie problemos, kai tikrai neturėsime žmonių, galinčių dirbti modernios ekonomikos įmonėse, nes dalis vaikų mokosi to, ko pasaulyje nebereikia. Jei pavyktų pasiekti proveržį, švietimo sistema taptų tvari, naujos kokybės, reikalingas žmonių skaičius nuo 2 tūkst. IT specialistų ar inžinierių, kurių reikia dabar, išaugtų eksponentiškai – Lietuvoje būtų 10 tūkst. vaikų, galinčių kurti startuolius. O mums, „Investuok Lietuvoje“, būtų lengviau nuvažiuoti į JAV, susitikti su „Apple“, „Google“ ir pasakyti: ateikite pas mus, nes žmonės Lietuvoje kuria medicininius prietaisus su IT aplikacijomis. Tai būtų gerokai stipresnis pareiškimas, nei siūlymas ateiti pas mus ir kažką čia sukurti, nes esame pigesni.

Kitų darbų galima suskaičiuoti šimtą. Kalbame ir apie talentų platformos sukūrimą, jų „medžioklės“ instrumentus, talentų agentūras, subsidijas, filialus Baltarusijoje ir Ukrainoje, kurie viliotų žmones atvykti dirbti į tarptautines įmones Lietuvoje. Mūsų pačių ištekliai nedideli, todėl, jei neaugsime kitų sąskaita, investicijų plėtra greitai sustos. Juk mūsų pavyzdžiai Airija ir Singapūras nemąsto regiono masteliais, jie galvoja, kaip virsti traukos centrais. Priminsiu, kad Airijos „Google“ paslaugų centre dirba 60 proc. užsieniečių. Taigi bent pusė Dublino ir Airijos ekonomikos remiasi ne airiais, bet lietuviais, lenkais ir čekais.

– O kokią dalį darbuotojų užsieniečiai sudaro tarptautinių įmonių padaliniuose Lietuvoje?

– Kai kur iki dešimtadalio, kai kur – 30 proc. Jei paslaugų centras aptarnauja globalią rinką, jam reikia ir tailandiečių, ir vietnamiečių, kurie bent jau kalbėtų tomis kalbomis. Retai, bet pasitaiko, kad žmonės iš Londono, Paryžiaus kviečiami dirbti į tas sritis, kurių specialistų Lietuvoje niekas nerengia. Tokiu atveju keli žmonės iš tūkstančio darbuotojų importuoja tam tikrą kompetenciją į Lietuvą.

Didelės tarptautinės kompanijos negyvuoja tautiniu pavidalu, jos maišo talentus ten, kur joms atrodo reikalinga. Šiuo metu mes turime įdirbį, bet valstybė nelabai prisideda, ji tiesiog sako: jei atvešite – viskas gerai. Bet kartu švelnia akimi prižiūri, ar teisingai juos vežame. Migracijos procedūros galėtų būti švelnesnės. Mes kalbame apie tai, kad turime ne tik tikrinti, bet ir medžioti. Pavyzdžiui, bent jau surinkti duomenis apie mūsų diasporą. Kai jaunimas išvažiuoja į užsienio universitetus, juos medžioja užsienio kompanijos, o mes net nežinome, kur jie yra. Turime surinkti kiekvieną vardą ir pavardę į duomenų bazę, kad lietuviškos įmonės galėtų tuos studentus kalbinti, priimti į stažuotę, padėti integruotis, galbūt net mokėti stipendijas, kad jie grįžtų čia dirbti.

– Po sprendimo Darbo kodekso priėmimą atidėti iki liepos buvęs premjeras Algirdas Butkevičius sakė, kad tai atbaidys investuotojus, ketinančius kurtis Lietuvoje. Ar tai gali turėti įtakos jų sprendimui?

– Ne drastiškai, bet tokie dalykai požiūrį lemia. Kai valstybė garsiai trimituoja apie naują Darbo kodeksą, mes taip pat juo džiaugiamės, ir užsienio kapitalo įmonės tai sužino ir pradeda ruoštis pokyčiams. Juk juokaujama, kad mūsų Darbo kodeksas reitinguojamas kažkur tarp Zimbabvės ir Urugvajaus. Jo atidėjimas nėra gera žinutė investuotojams, nes jie pradeda abejoti, ar valstybė orientuosis į progresą, ar blaškysis. Ši baimė yra didžiausia, o pats atidėjimas yra tik signalas, kad dar kas nors gali pasipilti „ne į tą pusę“.

Darbo kodeksas nėra nei pirmas, nei antras rodiklis apsispręsti, bet į penketuką jis pakliūva ir rikiuojasi po talentų, mokestinės aplinkos. Mums tikrai reikia baigti tą istoriją, nes priekyje dar laukia krūvos reformų, todėl nesinori užtrukti su viena dalimi, kuri trunka jau dvejus metus.

– Kokius dalykus vertina keliasdešimt investuotojų, su kuriais dabar deratės?

– Žmonių kiekis ir jų kokybė sudaro pusę Lietuvos vertės pasiūlymo. Kiekviena kompanija, nesvarbu, į ką ji investuotų, užduoda pirmą klausimą: kiek turite žmonių ir kokios kokybės. Jei jų yra – pasiūlymą svarstyti galima, jei nėra – visa kita nesvarbu, kalba baigta. Tačiau investuotojai atkreipia dėmesį į tai, kad dabar tų žmonių gal ir nėra, bet veikia moderni švietimo ir mokslo sistema, kuri juos rengia.

Kiti kriterijai priklauso nuo sektoriaus. Pavyzdžiui, paslaugų įmonėms vienas svarbesnių dalykų – susisiekimas su Lietuva, o jis nėra labai geras. Ne vieną investiciją esame pralošę todėl, kad nėra gero susisiekimo su pagrindinėmis ekonominėmis sostinėmis. Didžiausia problema yra skrydžiai į Londoną, nes su „Ryanair“ investuotojas neskris, jis skris ten, kur jam patogiau.

Gamybos sektoriui svarbu infrastruktūra – tinkamas žemės sklypas, sutvarkyti leidimai, logistikos kanalai ir kiti elementai, tik vėliau pradedama kalbėti apie mokesčius, Darbo kodeksą, reguliavimą ir kitus dalykus.

– 2015 m. 70 proc. visų užsienio investicijų susitelkė Vilniaus apskrityje. Ar regionai ką nors daro, kad jų atsirastų, ar, priešingai, merai slepiasi nuo investuotojų, kaip ne kartą girdėjome?

– Proveržis nuo tų tamsiausių laikų jau įvyko, bet iš tiesų buvo laikas, kai atrodė, kad daugiau nei pusė rajonų net nenori tų investuotojų. Dabar savivaldybių atstovai klausia mūsų, susitinka, bando suprasti, ką galėtų padaryti. Bet, aišku, kompetencijos savivaldybėse dar nedaug. Tai ir regioninės, ir nacionalinės politikos klausimas, kaip regionuose sukurti tokį žmonių tinklą, kad procesas būtų profesionalus, o ne mėgėjiškas.

Džiaugiamės, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda kuria ekonomines agentūras, kurios bus mūsų partnerės. Reikėtų kalbėti dar apie keletą miestų, kurie turi tokių ambicijų ir gali tapti ekonominiais centrais. Lietuva turbūt negalės pritraukti investicijų į 50 miestų, bet galima kalbėti apie tam tikrą skaičių – 5–10 ekonominių centrų, į kuriuos per tam tikrą laiką pavyktų pritraukti vieną, dvi, tris investicijas.

Kita vertus, į regionus gali ateiti tik gamyba, ten paslaugų sektoriui nėra už ko užsikabinti, todėl jei norime padėti regionams, Lietuvai reikia dirbti tam, kad būtų pritraukta gamybos įmonių.

– Ko reikėtų, kad regionuose būtų kuriami ekonominiai centrai?

– Pirmiausia apibrėžti jų skaičių ir numatyti specializaciją. „Investuok Lietuvoje“ turi sąrašą, ko pagal ekonominę specializaciją reikia miestui, kad jis pritrauktų tam tikro pobūdžio įmonių. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriui būtinas modernus aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl Kaunas patrauklus? Nes ten – fantastiškas aukštųjų mokyklų tinklas. Kodėl į Klaipėdą pritraukti paslaugų sunkiau? Nes ten yra vienas universitetas, ir jis socialinių, o ne tiksliųjų mokslų, kurių reikia investuotojams. Taip pat, jei Klaipėda nori tapti paslaugų centru, jai reikia spręsti ir kaip „užkurti“ Palangos oro uostą.

Paslaugos gali būti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o Šiauliams, Panevėžiui ir kitiems rajonams lieka pramonės klausimai: ar ten yra laisvosios ekonominės zonos, ar jos veikia, ar turi reikalingą infrastruktūrą ir t.t. Airijoje, galima sakyti, valstybė pastato gamybai reikalingus pastatus ir juos išnuomoja investuotojui, kad jis galėtų kuo greičiau pradėti dirbti, o mes siūlome žalią žolę ir pasakome, jog per dvejus metus jis ten pasistatytų gamyklą.

Yra dar daugybė dalykų, kuriuos galima padaryti pagal ekonominę specializaciją. Pavyzdžiui, reikėtų pertvarkyti profesines mokyklas, nes dabar yra regionų, kurie nori tapti pramonės centru, laukia investuotojų, bet profesinėje mokykloje rengia barmenus ir šokėjus.