Net tie atbukę ekonominių reiškinių stebėtojai, kurie žiovauja pasitikdami kiekvienus Naujuosius metus, turėtų suklusti. 2016 m. bus įvairiausių transformacijų pasaulyje ir Lietuvoje metas, kai didėja tikimybė susidurti su netikėtais institucijų ir paprastų namų ūkių elgesio pokyčiais, kurie savo ruožtu dar labiau išklibins ekonominę pusiausvyrą. Kaip niekada didelė atsakomybė tenka ekonomikos reguliuotojams, nesvarbu, kas jie būtų – respektabilūs centrinių bankų valdančiųjų tarybų nariai ar kaklaraiščius pametę „Syriza“ politikai.

Federalinio atsargų banko (FED) pirmiausia laukia velniškai sunki užduotis sugrįžti prie „normalių“ (įprastų ankstesniuose verslo cikluose) palūkanų normų, nepažeidžiant trapaus makroekonominio stabilumo tiek JAV, tiek visame pasaulyje.

Kiekybinio skatinimo politika anapus Atlanto baigėsi, tačiau palūkanų normos liko dugne ir ilgainiui, atsigaunant kreditavimui ir didėjant pinigų apyvartos greičiui, ims kelti infliacijos pavojų.

Priešingai nei greitiems ir įsiutusiems automobilių vairuotojams, centriniams bankams nepakanka pasukti monetarinio vairo paskutinę akimirką prieš kliūtį. Dėl pinigų politikos inercijos reikia imtis veiksmų bent 6–9 mėnesius iki problemos, nes kitaip bus per vėlu. Tartum patvirtindamas tai, FED gruodžio 16-ąją kilstelėjo bazines palūkanas nuo 0–0,25 iki 0,25–0,5 proc.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m.

Ypač su nerimu į ateitį žvelgia kylančių rinkų valstybės, kurioms dolerio palūkanų didėjimas gresia kapitalo grįžimu į JAV, o drauge ir vietos akcijų bei valiutos rinkos griūtimi. Palūkanoms kylant JAV doleris brangs, todėl sustiprės spaudimas mažėti pasaulinėms naftos kainoms (tarp šių rodiklių egzistuoja atvirkštinė priklausomybė). Tai kels galvos skausmą tokioms valstybėms kaip Rusija, Venesuela ar neturtingoms Artimųjų Rytų šalims, kurioms naftos doleriai yra verkiant reikalingi norint išsikapstyti iš gilios ekonominės krizės.

Nei dabartiniai, nei būsimieji FED sprendimai nesukuria jokio spaudimo Europos centriniam bankui (ECB) daryti tą patį. ECB mėgina dorotis su visai kitokiu iššūkiu: kaip palūkanų normų ir pinigų kiekio priemonėmis įkvėpti gyvybės Europos ekonomikai, kai fiskalinė politika stovi viešųjų finansų stabilumo tarnyboje ir nėra tiek anticikliška arba keinsistiška (skamba kaip kalambūras), kiek norėtųsi.

Galime sužinoti, kad dabartinio kiekybinio skatinimo užmojo – 60 mlrd. eurų per mėnesį – nepakanka verslo kreditavimui įsibėgėti ir vyriausybių skoloms užkamšyti, todėl sriubos šaukštas keičiamas į samtį.

Palūkanų normų srityje taip pat galime sulaukti naujienų, ypač atsižvelgiant į tai, kad naftos kainos paniro į didesnį gylį, nei tikėtasi, ir infliacijos priartėjimo prie ECB taikomo 2 proc. orientyro tikimybė minimali.

Kita vertus, centrinio banko galva jau remiasi į palūkanų reguliavimo lubas, taigi tolesnis žygis į neigiamų palūkanų teritoriją lemtų netipinius verslo subjektų ir gyventojų elgesio pokyčius. Pavyzdžiui, grynųjų pinigų paklausos padidėjimą. Pastarasis reiškinys tikrai nėra tarp ECB prioritetų.

Pigus, palyginti su JAV doleriu, euras tikrai nėra kliuvinys ECB kelyje. Pirmiausia silpnas euras didina Vokietijos ir kitų į dolerio zoną daug eksportuojančių Europos valstybių konkurencingumą. Antra, euro zonai nėra ko baimintis importuojamos in­fliacijos užkrato, nes energijos išteklių kainos juda priešinga kryptimi.

Kažkuria prasme šioks toks importo prekių pabranginimas pasitelkiant euro nuvertėjimą yra joks kriminalinis nusikaltimas, o veikiau siekiamybė, kai stengiamasi išsivaduoti iš defliacijos – silpnos paklausos – spiralės košmaro.

Naftos rinkoje viskas eis tik blogyn naftą eksportuojančioms valstybėms. JAV Kong­reso frakcijų lyderiams pavyko pasiekti kompromisą dėl įstatymo projekto, leisiančio tęsti JAV vyriausybės finansavimą, taip pat panaikinsiančio draudimą eksportuoti naftą, kuris priimtas XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje kilus naftos krizei.

Naftos pasiūla padidės, o kainos mažės, jei OPEC nesiims riboti naftos gavybos kvotų. Tai yra dar vienas nežinomasis, į kurį atsakymą gausime galbūt jau pirmaisiais metų mėnesiais. Atrodo, žemiau 40 JAV dolerių už barelį žymos užsibuvusi naftos kaina gąsdina net tas naftos kartelio nares, kurios iki šiol spinduliavo olimpinę ramybę.

Situacijai nepasikeitus, jau vasarį ar kovą OPEC gali sušaukti nepaprastąjį posėdį ir pereiti nuo žodžių prie darbų.

Lietuvos eksporto rinkos Nr. 1 Rusijos 2016-aisiais laukia antrieji iš eilės recesijos metai. Nesutariama tik dėl BVP kritimo dydžio. Optimistai apsiriboja simboliniu procento nuosmukiu, pesimistai įžvelgia ekonomikos susitraukimą iki 5 proc.

Kaip žinoma, 2015 m. lažybas dėl Rusijos akivaizdžiai laimėjo skeptikai. Kad ir kaip būtų, Lietuvos eksportas į Rusiją toliau mažės, tik jau ne tiek dėl politinių priežasčių ir sankcijų, kiek dėl smunkančios Rusijos perkamosios galios. Beveik neabejotina, kad kitąmet Rusija užleis pagrindinės Lietuvos eksporto partnerės vaidmenį, tik neaišku, ar Latvijai, ar Lenkijai.

2015 m. Lietuva gerai padirbėjo mažindama priklausomybę nuo nenuspėjamos Rytų kaimynės energetikos srityje. Veikia suskystintųjų dujų terminalas Klaipėdoje, užbaigtas elektros jungčių su Švedija ir Lenkija projektas, suteikiantis skandinaviškos elektros alternatyvą. Ši aplinkybė lems bendro importo iš Rusijos mažėjimą, tiesa, šioje srityje Rusija neturi rimtų konkurentų ir toliau išliks lyderė.

Daugelis Lietuvos ekonomikos plėtrą prognozuojančių institucijų tikisi, kad 2016 m. šalies BVP augs sparčiau nei 2015 m. Pavyzdžiui, SEB bankas prognozuoja, kad 2015 m. ekonomika išaugs 1,8 proc., o 2016-aisiais – 2,8 proc.

Esminė spartėjimo prielaida yra euro zonos ekonomikos atsigavimas. Tik jis tebėra klampus ir gali pateikti staigmenų. Net santykinai tvirtos būklės Vokietijos ekonomika negali pasigirti itin optimistiniu augimo vektoriumi ir serga įprastomis žemyninės Europoje „ligomis“ – lėtokai stiprėjančia vidaus rinka, eksporto jautrumu Kinijos ir kitų kylančių rinkų sunkumams, neaiškia pabėgėlių krizės atomazga.

Laikydami BVP kilimo tempo spartėjimą pagrindiniu Lietuvos ekonomikos raidos scenarijumi, privalome pasirengti ir,  pavyzdžiui, užsitęsusiam 1–2 proc. BVP augimo laikotarpiui.

Mūsų valdžia, kaitinama artėjančių Sei­mo rinkimų, pesimistinius scenarijus bloškia nuo stalo ir kitų metų valstybės biudžeto planą grindžia šviesia ekonomikos augimo perspektyva, kuri leidžia suderinti, atrodytų, sunkiai suderinamus tikslus – papenėti daug išsižiojusių burnų ir išlaikyti padoraus lygio, t.y. maždaug procento BVP, fiskalinį deficitą.

Tikėkimės, kad net ir neišsipildžius optimistinėms makroekonominėms pranašystėms bus galima pasinaudoti pernai išbandytu ginklu – užtikrinti biudžeto įplaukų didėjimą efektyviau administruojant mo­kesčius ir kovojant su šešėliu.