Įstatymų pataisos, kurios bus pristatytos šį mėnesį, turėtų pagaliau padėti pagrindus darbo santykiams liberalizuoti, jei profsąjungos ir vėl nevetuos to, dėl ko darbuotojai tik laimėtų.
Aušra Lėka
Lietuvoje darbuotojai uždirba beveik keturis kartus mažiau nei ES vidurkis, o dirba pusantros valandos ilgiau nei statistinis europietis, nors Lietuva dėl savo Darbo kodekso prilyginama darbuotojų rojui. O didžiausia vidutinė valandinė alga – Danijoje, kuri laikoma pačių liberaliausių darbo santykių šalimi ES. Lietuva, Laisvosios rinkos instituto tyrimo, atlikto remiantis Pasaulio banko skaičiavimais, duomenimis, pagal darbo santykių lankstumą yra maždaug šešta nuo galo ES ir 127-a tarp 183 pasaulio valstybių. Tai kur darbuotojams tikrasis rojus?
Verslas, potencialūs investuotojai nelanksčius darbo santykius jau daug metų vadina problemiškiausia Lietuvos verslo aplinkos sritimi. Tačiau profsąjungos Trišalėje taryboje bet kokius siūlymus liberalizuoti darbo santykius vetuoja, vertindamos juos kaip darbuotojų stūmimą į vergovę. Tik ar patys darbuotojai nori tokio kaip dabar rojaus – su mažomis algomis ir begale darbo santykių reglamentavimo?
Dar šį mėnesį planuojama pristatyti naują kompleksinį darbo santykių liberalizavimo, užimtumo didinimo ir socialinio draudimo tvarumo projektą. Premjeras Algirdas Butkevičius žadėjo kardinalių permainų. Taigi iš projektų tikimasi ilgai lauktų ir būtinų pokyčių, jei tik užteks politinės valios juos priimti.
Ką iš tikrųjų gina profsąjungos
SBA baldų kompanijos, kurios “Klaipėdos baldų”, “Germanikos”, “Šilutės baldų” ir “Visagino linijoje” dirba 3 tūkst. darbuotojų, ilgametė personalo vadovė Virginija Pūraitė vardija daugybę konkrečių atvejų, kai smulkmeniškas darbo santykių reglamentavimas trukdo darbdaviui su darbuotoju priimti abiem pusėms naudingą susitarimą. Pavyzdžiui, viršvalandžiai: įmonė gauna kokį papildomą užsakymą gal tik mėnesiui, tad darbdavys negali pulti į rinką ieškoti darbuotojų, o esami mielai papildomai užsidirbtų, bet žmogus negali toje pačioje įmonėje eiti antraeilių pareigų. Arba darbuotojas galėtų pavaduoti susirgusį kolegą, bet darbo grafiką reikia sudaryti ne vėliau kaip prieš dvi savaites, supažindinti su juo darbuotojus ir profsąjungas.
O dėl sudėtingo darbo santykių forminimo procedūros, pasak V.Pūraitės, kartais net nepatogu prieš įdarbinamus žmones – tiek biurokratijos. O ir paskui kiekvienam darbuotojui kas mėnesį turi išdalyti popierinius algų lapelius. Vien SBA baldų įmonėje “Klaipėdos baldai” – per 700 žmonių, ir kiekvienam į rankas reikia įduoti lapelį.
Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.
Labai teoretinis požiūris, kopijuojant ES valstybių su liberaliu modeliu DK. Reikia žiūrėti į realybę – Lietuvoje tik 11-12 pr darbuotojų profsąjungų nariai. Reiškia ir kolektyvinių sutarčių nedaug daugiau ir statyti DK ant kolektyvinių sutarčių – fantastika. Darbo sutarčių sudaryme lemia stipresnioji pusė – darbdavys. Jis ir diktuoja sąlygas. Darbuotojas turi tik 2 pasirinkimus – priimti ar atsisakyti darbo. Panašiai buvo ir su minimalia alga. Liberalūs politikai formavo nuomonę, kad tai susitarimo reikalas. Bet tiek metų ji nei trupučio nepadidėjo, kol valdžia neįsikišo. Tas pats ir su DK liberalizavimu bus.
Vos neapsivėmiau perskiates jų komentarą jie didžiausia Lituvos vergvaldžiai o kai šitą kodeksa įves tai išvis bus baisu nors jų gamykluose šeip ir dabar istatymai negalioja jie pagal savo kodeksa dirba