Šią gegužę Lietuvoje viešėjo ir paskaitų ciklą “Semiotika ir psichoanalizė” Vilniaus universitete skaitė Limožo, Puatjė universitetų ir Paryžiaus aukštųjų visuomenės mokslų studijų mokyklų semiotikos profesorius, tarptautinės paauglystės kolegijos narys Ivanas Darrault-Harris. Keliose paskaitose jis bandė paaiškinti suaugusiųjų ir paauglių nesusikalbėjimo priežastis ir kitokius socialinio bendravimo trikdžius. Tai sudomino nemažai žmonių, todėl “Veidas” nusprendė pakalbinti šį psichosemiotiką ir su jo įžvalgomis supažindinti platesnę visuomenės dalį.
Taigi pokalbis su profesoriumi I.Darrault-Harris (beje, įdomu, kad jis buvo iškilaus lietuvio, vieno žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų A.J.Greimo mokinys, sekėjas, o vėliau partneris).

VEIDAS: Kaip psichosemiotikas, esate daug dirbęs su vaikais. Kuo šie pacientai ypatingi, kuo savitos jų problemos?
I.D.-H.: Kokius dešimt metų dirbau psichoterapeutu psichosemiotiku Blua bendrosios ligoninės vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriuje.
Pirmas svarbus aspektas, kad dėl konsultacijų paprastai kreipiasi ir terapinės pagalbos vaikams bei paaugliams prašo jų tėvai arba globėjai. Todėl būtina siekti, kad vaikai (ir ypač paaugliai) pripažintų tokios pagalbos reikalingumą ir patys įsitrauktų į procesą. O tėvams reikia pasiūlyti reguliarias konsultacijas, per kurias jie būtų informuojami apie vaiko terapijos procesą, nes terapijos sukelti pokyčiai pakeičia visos šeimos dinamiką ir gali sukelti jai grėsmę (neretai pasitaiko, kad pasveikus vaikui tėvai išsiskiria).
Antra, vaikui arba paaugliui, priešingai nei suaugusiam žmogui, būdingas greitas tapsmas, netgi smarkus keitimasis. Ir terapijos sukeltos permainos turi tam tikra prasme darniai sugyventi su gamtos, augimo sąlygojamais pokyčiais.
Trečia, susitikimas su vaiku ar paaugliu sukelia specifinę reakciją, kurią psichoanalitikai vadina kontrperkėlimu: sunkumų patiriantis, kenčiantis vaikas mumyse pažadina vaiką, kokiu galbūt buvome ir kurio baiminamės, ir tas jausmas susitikimą gali smarkiai komplikuoti.
Pagaliau, kaip žinome, pediatrijos skyriuose gydomi vaikai nuo dvejų iki… 16 metų. Tad nesunku įsivaizduoti, kokie įvairūs visi tie skirtingo amžiaus pacientai ir jų virsmai, poreikiai bei sunkumai. Štai dėl ko sakoma, kad psichoterapeutui su vaiku dirbti kur kas sunkiau nei su suaugusiuoju.
VEIDAS: Per paskaitas Vilniuje pasakojote apie jūsų su kolegomis atliktus paauglių tyrimus. Taigi kas iš tų tyrimų paaiškėjo?
I.D.-H.: Išsamus atsakymas į šį klausimą užimtų daug puslapių, nes problematika išties sudėtinga. Todėl paminėsiu tik keletą dalykų.
Būti paaugliu šiandien mūsų vakarietiškose postindustrinėse visuomenėse nepaprastai sunku. Taip yra dėl kelių priežasčių.
- Pirmiausia paauglystės laikotarpis smarkiai pailgėjo (maždaug dešimčia metų, palyginti su 1945 m. gimusia karta): dabar suaugusiuoju tampama sulaukus 25–26 metų! Šitam lytinį brendimą peržengiančiam pailgėjimui apibūdinti buvo sukurtas naujadaras “postpaauglystė”. Taigi paauglystės pabaigą plačiąja prasme ženklina nebe fiziologiniai, o sociologiniai kriterijai: finansinė nepriklausomybė, išsikraustymas iš tėvų namų, stabilių meilės santykių sūkurimas ir pan.
- Be to, paauglystės laikotarpis paankstėjo, sutrumpindamas vaikystę.
- Suaugusieji reikalauja, kad paaugliai kuo anksčiau pradėtų elgtis atsakingai, tarsi jau būtų suaugę, bet patys jaučia nostalgiją savo paauglystės metams ir propaguoja nuo suaugėliškumo atgrasantį jaunystės kultą: apranga, muzika, kurios klausosi, elgesiu jie dažnai pamėgdžioja paauglius. Dėl to ribos tarp kartų tampa nebeaiškios.
- Deja, mūsų visuomenės dekonstravo kone visus anksčiau egzistavusius inicijavimo ir perėjimo į suaugusiojo gyvenimą ritualus, kurie buvo naudingi orientyrai: iškilmingą Pirmąją komuniją, karinę tarnybą ir pan. Išliko tik vairavimo teisių gavimas, prieinamas abiem lytims.
O kalbant apie rizikingą elgesį, kuris, deja, būdingas šiai amžiaus grupei, reikia paminėti:
- kartais gana spontaniškai kuriamus inicijavimo ritualus, kuriais siekiama kompensuoti ritualų trūkumą. Nesenas pavyzdys: grupė paauglių nusprendė, kad norint būti priimtam į grupę reikia naktį peršliaužti greitkelį. Žuvo vienas paauglys;
- labiau individualias rizikingas praktikas, kurių metu kyla grėsmė sveikatai ir net gyvybei: greitą stiprių alkoholinių gėrimų vartojimą, narkotikų vartojimą, pavojingą vairavimą, bandymus nusižudyti ir kt.
Pirmas pavyzdys gali būti analizuojamas keliais lygmenimis:
- kaip įstatymų pažeidimas: pėstiesiems draudžiama vaikščioti greitkeliais;
- kaip inicijavimo, priėmimo į grupę ritualas;
- taip pat kaip fantazijos, kurią pavadinau „savęs pagimdymu”, inscenizavimas, įgyvendinimas.
Kaip tik šis inscenizavimas paaiškina individualų rizikingą elgesį – toks elgesys dažniausiai ir būna pats pavojingiausias. Paimkime įprastą pavyzdį: be šalmo mopedą vairuojantis paauglys naktį, neįjungęs žibintų, kerta sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Jis daugiau ar mažiau sąmoningai rizikuoja gyvybe. Kai, laimė, jam pavyksta nenukentėjus pervažiuoti sankryžą, jį užplūsta džiugesys.
Mano požiūriu, šis aktas – tai savo paties gyvenimo pradėjimas iš naujo, savęs pagimdymo aktas: rizikingas poelgis sukėlė grėsmę gyvybei, bet, laimė, gyvenimas prasidėjo iš naujo – naujas gyvenimas, pradėtas SAVO paties iniciatyva.
Tokio pat pobūdžio aktą atlieka ir heroiną vartojantys paaugliai, žaisdami tokį žaidimą: jie tyčia susišvirkščia pernelyg didelę dozę ir tučtuojau atgal į švirkštą sutraukia kraują. Nusižudau ir vėl atgyju! Nereikia nė sakyti, koks pavojingas toks žaidimas.
Taigi norint suvokti giluminę rizikingo paauglių elgesio prasmę, jo analizę bei interpretavimą būtina papildyti psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais. Tokio elgesio raktas glūdi tarp semiotikos ir psichoanalizės, nes apskritai rizikingas paauglių elgesys yra pamatinės fantazijos – savęs pagimdymo – inscenizavimas: paauglys stengiasi tapti savo egzistencijos šaltiniu. Savaime suprantama, toks siekis pasmerktas nesėkmei ir nuolatiniams bandymams jį įgyvendinti.
VEIDAS: Ar jums tenka dalyvauti kuriant prevencijos programas, skirtas paauglių rizikai valdyti?
I.D.-H.: Daugelį metų bendradarbiauju su mokytojais, vaikų psichiatrais, psichologais, epidemiologais, kurie dirba rizikingo elgesio prevencijos srityje. Gydymas post factum yra brangus ir sunkus, o kartais net neturi prasmės, pavyzdžiui, savižudybės atveju.
Man teko dalyvauti kuriant prevencijos programas. Psichosemiotiniu ir etosemiotiniu metodais analizavome naujausius rizikingo paauglių elgesio pavyzdžius, išryškindami jo prasmės generavimo lygmenis (nereikia pamiršti ir malonumo, džiaugsmo, patiriamo inscenizuojant rizikingą aktą), ir teikėme pasiūlymus dėl galimų prevencinių veiksmų.
Siūlėme prevencines situacijas, kurios leistų paaugliams savęs pagimdymo fantaziją realizuoti simboliškai. Antai nepaprastai veiksminga situacija yra rašymas, ypač autobiografinis (atrodo, paauglystėje jis tampa gyvybiškai svarbiu poreikiu), kai paauglys pagimdo pats save pasitelkdamas „aš”, kuris yra ir atskiras nuo jo, ir sykiu su juo susijęs. Esama ir kitokių veiksmingų simbolinių savęs pagimdymo situacijų: sceninė vaidyba, kompiuteriniai žaidimai (jei žaidžiama saikingai).
Kompiuterinius žaidimus suaugusieji dažnai vertina neigiamai, ir visai be reikalo, nes tokie žaidimai atitinka visus mūsų keliamus reikalavimus: paauglys sukuria personažą, savo avatarą, jam priskiria tam tikras kompetencijas ir pamažu, lygmuo po lygmens, veda jį į pripažintos didvyrio tapatybės realizavimą. Tai įstabi simbolinė savo paties gyvenimo kelio projekcija!
Dar viena svarbi patirtis – Prancūzijos fondo prašymu semiotiškai analizavome paauglių bendravimą jiems skirtoje interneto svetainėje www.filsantejeunes.com. Čia paaugliai atviruose forumuose gali diskutuoti jiems rūpimomis temomis, tokiomis kaip lytinė branda arba seksualumas. Be to, jie gali anonimiškai el. paštu nusiųsti labai asmeninio pobūdžio klausimus, į kuriuos atsakoma per tris dienas. Kartu su lingvistų-informatikų komanda išanalizavome 40 tūkst. pasisakymų forumuose ir 6 tūkst. el. laiškų.
Nustatėme, kad pagrindinis paauglių, ypač merginų, išraiškos subjektas susijęs su kūnu ir kad esama trijų atskirų kūnų: besikeičiantis kūnas, veikiamas lytinio brendimo; lytinis kūnas, įgalinantis susitikimą su meilės santykių partneriu; kentėjimo kūnas, prislėgtos būsenos buveinė.
Analizuojant kentėjimo kūną paaiškėjo, kad nusižudyti bandantys paaugliai trokšta ne mirti, o sunaikinti nekenčiamą, priešu laikomą kūną. Mums pavyko nustatyti konkrečias kalbines formuluotes, liudijančias apie atsiribojimą nuo svetimu tapusio kūno ir įspėjančias, kad su vienu ar kitu paaugliu reikia skubiai susisiekti (toje interneto svetainėje įmanoma tai padaryti) ir pasiūlyti jam pagalbą. Kadangi pasisakymų forumuose labai daug, būtų galima galvoti apie automatinę jų analizę ir pavojaus signalo aktyvavimą, aptikus nerimą keliančių formuluočių. Atlikus tokių pranešimų atranką, būtų galima atidžiai juos išanalizuoti ir nedelsiant susisiekti su jų autoriais.
Paauglių bendravimas internete smarkiai išaugo. Manome, kad būtent dėl to sumažėjo Prancūzijos paauglių savižudybių (nuo 1000 iki maždaug 700): išanalizavus spontaniškus paauglių pokalbius paaiškėjo, kad jie turi veiksmingą terapinį poveikį, juolab kad žodinis paauglių bendravimas labai originalus, visiškai kitoks, nei suaugusiųjų naudojami būdai.
Taigi internetas tapo privilegijuota ir nepamainoma paauglių bei jiems kylančių sunkumų analizės vieta.
VEIDAS: Lietuvoje ypač aktuali paauglių savižudybių problema. Kaip siūlytumėte mums apie ją galvoti žvelgiant iš Prancūzijos bei kitų šalių perspektyvos?
I.D.-H.: Ši problema ne mažiau aktuali ir Prancūzijoje. Statistikos duomenimis, per metus 15–25 metų amžiaus grupėje suskaičiuojama 50 tūkst. bandymų nusižudyti (be abejo, tikrasis skaičius dar didesnis). Per metus nusižudo 700 paauglių: šioje amžiaus grupėje tai antrą vietą užimanti mirtingumo priežastis (pirmoje vietoje – eismo nelaimės).
Atsakydamas į jūsų klausimą remsiuosi savo patirtimi, nes kaip psichoterapeutas ne kartą kalbėjausi su nusižudyti bandžiusiomis paauglėmis (pagal įstatymus po bandymo nusižudyti būtinas tyrimas ir pokalbis).
Iškart kyla klausimas, kokia šio akto prasmė, tačiau tuoj po jo paaugliui nepaprastai sunku apie tai kalbėti.
Mano pagrindinė semiotinė prielaida – paaugliai, priešingai nei suaugusieji ar pagyvenę žmonės (pastarųjų irgi nusižudo daug, bet jų savižudybėms neskiriama tiek dėmesio), tikrai netrokšta mirti, nutraukti savo gyvenimo.
Atsakydamas į ankstesnį klausimą minėjau troškimą panaikinti kūną. Tačiau nužudant kūną nužudomas ir visas žmogus. Darbas su nervine anoreksija sergančiomis paauglėmis atskleidė, kad jos „beprotiškai” geidžia įsigyti naują kūną, tam tikra prasme pagimdyti pačios save ir gauti „perregimą”, idealų, besvorį kūną.
Per pokalbius su tokiomis paauglėmis išryškėjo, kad į bandymą nusižudyti pastūmėja savęs pagimdymo fantazija. Akivaizdu, kad rizikingas elgesys – ne kas kita, kaip pastangos pačiam tapti savo egzistencijos šaltiniu, iš šios pozicijos išstumiant tėvus. Tačiau šie bandymai bevaisiai, jie neturi ilgalaikio poveikio.
Beviltiškai trokšdamas įgyvendinti savęs pagimdymo fantaziją, paauglys siekia jaustis pats valdąs savo egzistenciją ir gali atlikti, deja, nesunkiai įvykdomą aktą – tą egzistenciją nutraukti. Tai tik dar kartą parodo, kad tai neturi nieko bendra su troškimu mirti, išnykti.
Todėl kalbant apie savižudybių prevenciją būtina:
- atminti, kad esama ženklų, įspėjančių apie savižudybės riziką. Jie gerai žinomi ir gali būti nesunkiai pastebėti aplinkinių;
- atminti, kad esama veiksnių, didinančių savižudybės riziką. Juos lengviau pastebi specialistai;
- paaugliui pasiūlyti erdvių, kuriose jis galėtų simboliškai išreikšti jam kylančius sunkumus (rašymas, teatras ir kt.), skatinti jį bendrauti skaitmeniniu būdu (trumposios žinutės, internetas, grupiniai kompiuteriniai žaidimai ir kt.);
- skatinti tarpusavyje bendrauti šeimos narius, nevengiant sunkių klausimų. Reikia paaugliui paaiškinti, kaip nelengva suderinti teisėtą paauglio laisvės troškimą ir rūpesčius, kurių jis kelia suaugusiesiems.