"Veido" archyvas

Aušra su dukra Elze gerai žino, kad kelionės dovanoja šimtus nepakartojamų akimirkų

Operose, operetėse ir miuzikluose Aušra Cicėnaitė–Uždavinienė yra atlikusi nepakartojamus vaidmenis: Margaritos, Euridikės, Salomėjos, Odetės, Katarinos, Rozalindos… Skirtingų likimų herojės – mylinčios ir kenčiančios, žaismingos, pašėlusios ir valdingos. Kad jas suvaidintų, visa tai tenka atrasti ir savyje. Daugelis tikriausiai dar nepamiršo ir ugningo šios dainininkės bei aktoriaus Daliaus Mertino pasirodymo “Žvaigždžių duetuose”.  Bet šį kartą apie nematomą kasdienybę, gyvenimo pamokas ir mokėjimą išlikti savimi.

Kiek kainuoja tas persikūnijimas į kitą žmogų, daugelis nė neįsivaizduoja. O solistai dažnai tai nutyli: kam griauti nuostabių akimirkų žavesį. Todėl neretai primadonų gyvenimas atrodo kaip nuostabus švytėjimas scenoje, vilkint spalvomis tviskančius pobūvių drabužius, girdint širdį paliečiantį balsą bei skambančią muziką. Bet už viso to yra ir daugybės dienų kasdienybė – įtampa, repeticijos, ieškojimai ir niekur nedingstantis jaudulys, kai į sceną tenka išeiti nors ir tūkstantąjį kartą. Išeiti paliekant viską – savo skausmą, artimųjų ligas, vaidmenų laukimą, buitinius rūpesčius.

Savęs išbandymai

Prieš pokalbį su žinoma dainininke po trupinėlį bandžiau susidėlioti jos portretą. Paaiškėjo, kad ji moka būti pašėlusi ne tik scenoje. Tiesą sakant, reta dainininkė žiemą maudosi eketėje, o vasarą leidžiasi į žygį baidarėmis ar skrieja vandeniu slidėmis. Ir tai dar ne viskas! Ji iš tų, kurios, įveikdamos sunkumus, geba šturmuoti net ir aukščiausius kalnus. Na, ir kas, kad scenoje kartais atrodo tokia trapi ir pažeidžiama. Bet gyvenime ji iš tų moterų, kurioms niekada nebuvo svetimas laisvės pojūtis, noras daug ką išbandyti, pajausti baimę ir savęs nugalėjimo džiaugsmą. Visa tai, kas padeda ir kuriant vaidmenis scenoje.

Kuo ji gyvena šiuo metu? Kauno muzikiniame teatre, kuriame A.Cicėnaitė–Uždavinienė dirba jau dvidešimt metų, dabar – atostogos. Klausdama dainininkės, kaip ji šiemet leidžia vasaros atostogas, tikėjausi džiugaus pasakojimo ir net ekstravagantiškų nuotykių, bet… “Turiu prisipažinti, kad tų atostogų šiemet nelabai ir pasiilgau. Esu alkana darbo, – nustebina atsakymas. Taip jau gyvenime būna, kad kartais vienu metu supuola vaidmenys, projektai, pasiūlymai, o kartais, regis, nėra kur savęs dėti. Bet dūsauti ji nemėgsta. Sako, kad užsiimti bus kuo, nes per metus yra susikaupę įvairių neatliktų namų darbų. Buičiai irgi reikia atriekti dalį savęs. Todėl atostogų pradžioje ėmėsi namų tvarkymo. Juose moteris visada randa ką veikti.

Kas padeda jai nuo visko atitrūkti ir atsipalaiduoti? Visą įtampą ir nuovargį dainininkei kaip ranka nuima buvimas gamtoje, kaime, ką jau kalbėti apie dienas, praleistas prie jūros. Tai irgi įtraukta į atostogų grafiką. O koks gyvenimas be atradimų! Bet kvapą gniaužiančių išbandymų šįkart nesitikėkite. “Neseniai atradau naują potyrį. Gal kai kam tai ir nuskambės juokingai, bet dabar man visai smagu pasikapstyti darže, paravėti, pasodinti gėlių, nors anksčiau to daryti nelabai mėgau. Dabar taip malonu rankomis liesti žemę, žolę”, – tikina ji.

Vaikystė ir tėvų namai

Psichologai teigia, kad geriausia žmogų pažinti padeda jo vaikystė. Kokia buvo jos vaikystė, ko išmokė tėvai ir kokį pasaulio suvokimą išsinešė iš jų namų? “Kai gimiau, mano mamai buvo keturiasdešimt treji, tėvukas už ją buvo penkeriais metais jaunesnis. Augau vienturtė – neturėjau nei seserų, nei brolių. Tačiau nebuvau lepinama, greičiau atvirkščiai, – pasakoja dainininkė. – Tėvai mane auklėjo, kaip mokėjo ir sugebėjo. Ypač sergėjo mama, o tėvukas mano išdaigoms buvo daug atlaidesnis. Beje, visai neseniai jam suėjo 85-eri metai. Tėvai man buvo geri. Nors ir gyveno labai taupiai, visuomet išleisdavo į įvairiausias ekskursijas, keliones, stovyklas, koncertus, spektaklius. Esu labai jiems už tai dėkinga”.

Dainininkė prisimena, kaip būdama maža nesuprato, kodėl jos tėvas – buvęs kalinys… Dėl to neretai jausdavosi nejaukiai. Pasak jos, tas žodis tada atrodė toks baisus. “Kai suaugau, jis suskambo visiškai kitaip… – liūdnokai šypteli ji. – Pačius gražiausius jaunystės metus mano tėvas turėjo praleisti Sibiro lageriuose. Patirti ir išdavystes, ir neteisybę, ir fizinį susidorojimą. Gal kiek ir kietesnė pasidarė širdis, bet dvasia nepalūžo. Sakydavo, kad kai sunku būdavo, visada galvodavo: “A, čia viskas nulis…” O širdyje sau juokdavosi. Kai pamatė tardymo bylą ir sužinojo, kas jį išdavė, tai irgi tik ranka numojo. Mama buvo labai jautri. Ji ilgai sirgo, bet taip pat niekada nepasidavė savo silpnumui, visą laiką iš paskutiniųjų stengėsi, kad tik niekam nesukeltų papildomų rūpesčių. Todėl kai sunku, dabar turiu iš ko semtis stiprybės…”

Be nuoskaudų ir intrigų

Varpeliu skambantis Aušros balsas dar dainuojant “Dainų dainelėje” padėjo jai skinti laurus. Puikių įvertinimų, apdovanojimų dainininkė yra sulaukusi ir dainuodama Kauno muzikiniame teatre. Bet puikybės liga nesusirgo. Tie, kurie ją pažįsta, sako, kad ji liko tokia pat nuoširdi ir draugiška kaip anksčiau. Pasiteiravus, kas padėjo išvengti žvaigždžių ligos, solistė sako, kad teatras ir dainavimas jai visada buvo svarbiau už norą demonstruoti save. O tuos dvidešimt metų, kuriuos praleido Kauno muzikiniame teatre, ji vadina pačiais gražiausiais: “Turėjau daug įvairiausių vaidmenų, dirbti teko su nuostabiais žmonėmis – kolegomis, režisieriais ir dirigentais. Džiaugiuosi ir esu dėkinga likimui, kad galėjau jame dainuoti”.

O intrigų ir apkalbų, tikina, nėra pajutusi, nes teatro kolektyvas buvo draugiškas ir vienas kitą palaikantis. Dainininkė nė kiek nesiskundžia ir maloniu publikos dėmesiu. Taip ir neteko išgirsti nei patirtų nuoskaudų, nei kokios dingusios prieš premjerą suknelės ar batelių istorijos. Gal ir teisūs tie, kurie tikina, kad visada galime matyti tai, ką norime. Juk, tiesą sakant, kas iš to, jeigu išguldysi tai, kas nuvylė ar apkartino gyvenimą, – tai nesuteiks nei džiaugsmo, nei stiprybės. Ir ne tik pačiai, bet ir kitiems. Tačiau gyvenimas, žinoma, ne tik palaimingos pripažinimo ir sėkmės akimirkos. Būta ir sunkumų. Kaip juos įveikianti? “Visada žinojau, kad reikia gyventi toliau. Gyveni ir išgyveni”, – išguldo ji savo požiūrį, pridurdama, kad rytdieną kiekvienas mūsų kuriame šiandien. Kokią sėklą sėjame, tai ir pjauname.

Namai: saugu, jauku ir gera

Scenoje neretai visas pasaulis sukasi apie jos kuriamą heroję. Pasiteiravus, kokia ji namuose, dainininkė save apibūdina trumpai – esanti naminė. Kas jai yra namai? “Namai man visų pirma – saugumas, jaukumas. Kai gali būti savimi, be ”makiažo”, su artimaisiais, kuriais pasitiki”, – sako Aušra. Tiesa, prieš premjeras ar koncertus, nors ir būna namie, mintyse gyvena scena, galvoje krebžda nerimas, kaip skambės balsas. Sako, kad jau seniai įprato nesureikšminti buities. Tiesa, prisipažįsta, kad taip ir neišmoko tausoti savęs prieš spektaklį.

Apie vyrą, kuriuo galima pasikliauti

Paklausta, koks yra jos vyras, Aušra sako, kad tai žmogus, kuriam šeima yra pati svarbiausia: “Kuris gerbia moters moteriškumą ir neleidžia to jai pamiršti. Kuris rūpinasi šeima ir yra patikimas, supranta, kad moteris ant savo pečių tempia sunkią šiuolaikinės moters naštą. Kuris garbingai pakelia atsiradusius sunkumus, yra nuoširdus, palaikantis, atviras ir neabejingas. Jis žino, kad savo silpnybių puoselėjimas nėra tikrasis vyriškumas ir savo vertės įrodymas. Tai vyras, nesikratantis atsakomybės ir neverčiantis kaltės likimui, o suvokiantis, kad yra pats už jį atsakingas”.

Augindami vaikus, augame patys

Nors dukra Elzė nuo mažens buvo gabi muzikai, mama primygtinai savo kelio jai nepiršo. Dukra pasirinko politikos mokslus. “Džiaugiuosi, kad ją turiu. Labai ją myliu. Kol ji augo, aš augau kartu su ja. Stebėjau, kaip keičiasi jos poreikiai, mūsų bendravimas. Vienu metu buvau labai išsigandusi, kai pastebėjau, kad bendrauti taip, kaip anksčiau, jau neišeina. Ateina metas, kai žmogus pereina į kitą poreikių etapą. Tai buvo paauglystė. Džiaugiuosi, kad ji tą etapą perėjo gana lengvai. Tik dabar pagaunu save galvojant, jog per mažai laiko jai skyriau, dalinausi tarp teatro ir šeimos, kartais būdavau nekantri ir išvargusi, o ji – visada pasiilgusi. Dabar žinau, kad tikrai besąlygiška meilė yra tik motinos meilė savo vaikams ir atvirkščiai, o visos kitos…” – sako nesileisdama į tolesnius išvedžiojimus. Aušra pasidžiaugia, kad dukra neretai maloniai nustebina ją savarankiškumu, organizuotumu, veiklos troškimu, draugiškumu, begaline atjauta, vidiniu tvirtumu, įžvalgomis, intuicija bei požiūriu. “Rodos, dar toks jaunas žmogus, bet iš kur tas išminties pojūtis?” – stebisi ji.

Dietomis savęs nekankina

Žiūrint į dainininkę scenoje ne vienai tikriausiai norisi paspėlioti, iš kur tas jaunatviškas žavesys ir kaip dainininkei  pavyksta išsaugoti puikią figūrą. Įdomu būtų išgirsti ir tą receptą, kuris jai padeda spinduliuoti geras emocijas ir neblėstančią energiją. “Norėčiau daugiau dėmesio skirti ir maitinimuisi, ir mankštinimuisi, – apgailestauja ji. – Deja, ne visada pavyksta save sudrausminti, ypač vakarais, grįžus vėlai po spektaklio. O patinka įvairus, sveikas maistas: daržovės, paukštiena, žuvis. Esu abejinga visokiems mėsainiams, kebabams ir sūrainiams, taip pat tortams, pyragams, bandelėms ir sausainiams, bet geru šokoladu mane galima lengvai sugundyti”.