"Veido" archyvas

Tadas Girčius, buvęs Natkiškių pagrindinės mokyklos  direktorius ir matematikos mokytojas, gali būti tikras: vieta rojuje jam garantuota. Suprantama, ne dabar – juk šiandien šis nepaprastos širdies žmogus reikalingesnis žemėje. Kas jie – tie žmonės, keliolika metų darantys didelius ir mažus stebuklus?

Šio klausimo pastūmėti apsilankėme Pagėgių savivaldybės Natkiškių miestelyje. Mūsų susitikimas prasidėjo bendrais pietumis su grupele natkiškiečių šauniai sutvarkytame pono Tado sode.

Visa ši istorija prasidėjo dar 1994-aisiais, kai Švedijos bedarbė šešių vaikų mama Kerstina Lindquist atvyko į Klaipėdos gimdymo namus su keliomis draugėmis. Atvyko norėdamos padėti Lietuvos mažyliams.

Kodėl joms šovė į galvą tokia mintis? Tais metais Kerstinos draugė pagimdė neišnešiotą kūdikį, ir mūsų herojė nuvyko į Karlskrunos miesto gimdymo namus jos lankyti. Ir atsitik tu man taip, kad kaip tik tuose gimdymo namuose triūsė akušerė, neseniai grįžusi iš dalykinės viešnagės Klaipėdos ligoninės gimdymo skyriuje. Švedų medikė nepajėgė atsikratyti įspūdžių, patirtų mūsų ką tik iš sovietmečio gniaužtų išsivadavusios šalies ligoninėje. Ji papasakojo moterims, kad daug neišnešiotų naujagimių apakdavo, nes deguonies pritekėjimas į neišnešiotų naujagimių inkubatorius būdavo reguliuojamas rankiniu būdu, taigi jo kiekis nuolat kito. Moterį slogiai nuteikė ir tuometė mūsų nerenovuotų ligoninių būklė bei aplinka, o dar labiau tai, kad pas mus naujagimius tvirtai vystydavo, neleisdami nė sujudėti. O vos gimę švedų vaikučiai aprengiami jų dydį atitinkančiais drabužėliais. Dabar naujagimiai nebevystomi ir Lietuvoje, bet anuomet buvo kitokios tradicijos.

Kerstina – jautrios širdies žmogus. “Ji išsigando dėl Lietuvos vaikų ir, jei jau toje Lietuvoje taip blogai, čiupo virbalus, adatą ir ėmė megzti bei siūti drabužėlius mažiesiems lietuviams. Jos pavyzdžiu pasekė keletas draugių, – pasakojo T.Girčius. – Netrukus Kerstina su bičiulėmis ir mažyliams bei jų mamoms skirtais lauktuvių ryšuliais jau buvo Klaipėdos ligoninėje. Čia ir sužinojo apie ką tik gimusius trynukus, kilusius iš Natkiškių, į kuriuos ir atskubėjo.

Negalėdama susikalbėti su užsienietėmis, trynukų mama puolė ieškoti vertėjo”. Vertėju padirbėjo angliškai puikiai šnekantis Tadas. Taip prasidėjo daugelį metų trunkanti lietuvių ir švedų draugystė.

Netrukus Kerstina Švedijoje subūrė pagalbos Lietuvai organizaciją “Litauenhjalpen”, turėjusią filialų įvairiuose šios Skandinavijos šalies kampeliuose. Drabužiai, buitinė technika, baldai ir kiti namų apyvokos daiktai į Lietuvą ėmė keliauti nebe kelių atsidavusių švedžių rankinėse, o atplaukdavo sunkvežimiais. Šios sunkiosios mašinos su labdara į Lietuvą iki šiol tebevažiuoja. “Prabėgus ketveriems metams po mūsų pažinties su Kerstina šventėme šimtojo labdaros sunkvežimio atvykimą, o dabar jų jau net neskaičiuojame”, – pasakojo Tadas, anuomet tapęs labdaringos švedų organizacijos atstovu Lietuvoje.

Paklaustas, kodėl užsieniečiai vis dar remia lygiavertę partnerę, 2003-iaisiais įstojusią į Europos Sąjungą, pašnekovas atsakė, kad to reikėtų klausti pačių švedų. “Jie dažnai atvažiuoja į mūsų šalį, pasidomi, kaip naudojama jų suaukota labdara, ir mato, kaip gyvena kaimo žmonės”, – Tadas nenorėjo kalbėti už  užsieniečius.

"Veido" archyvas

Švedų suaukotos gėrybės tebešildo Lietuvos vargstančiuosius

Užtat prie pietų stalo greta sėdinti pensinio amžiaus natkiškietė apsipylė ašaromis – ir tai buvo iškalbingiau už karščiausius žodžius. “Pensijos sumažėjo, kainos pakilo, atkuto stambieji ūkininkai, – ašarodama dėstė moteris. – Jei negalėčiau prisidurti prie pensijos papildomai dirbdama, nežinau, kaip gyvenčiau. Net vanduo ir kanalizacija mažose gyvenvietėse kainuoja daugiau nei pas jus sostinėje. Dauguma žmonių darbo neturi, bet už vandenį moka po devynis litus”.

Didvyrių miestelis

Papietavę su Tadu ir grupele šaunių natkiškiečių, patraukėme prie kitapus gatvės stovinčios pagrindinės mokyklos. Natkiškių Zosės Petraitienės pagrindinė mokykla – skelbė ant sienos pritvirtinta lentelė. Tadas tylėdamas nusivedė prie aukšto medinio stogastulpio ir pagarbiai nulenkė galvą. Tik tuomet perskaičiau, kad jis pastatytas mūsų jaunajai kartai jau nebežinomos, bet vyresniųjų ligi šiol geru žodžiu minimos Natkiškių felčerės žygdarbiui atminti.

1982-ųjų sausį 53 metų felčerė Zosė Petraitienė per baisią pūgą ir šaltį išvyko lankyti gimdyvės ir nesugrįžo. Tų metų sausio 6-ąją prasidėjo stipri pūga. Uraganinis vėjas vertė iš kojų, griovė medžius, plėšė stogus, nutraukė elektros laidus, todėl dalis sodybų liko be šviesos ir ryšio. Sniego buvo priversta tiek, kad, vietos žmonių pasakojimu, užlipus ant šalikelėje sustumtos pusnies buvo galima ranka pasiekti telefono stulpų laidus. Technika nespėjo valyti kelių, todėl ne tik kaimo vieškeliai, bet ir pagrindinės šalies magistralės tapo neišvažiuojamos.

Kol veikė telefono ryšys, Z.Petraitienei pranešė, kad už 4 km esančiame Ropkojų kaime gimdo D.Marcinkienė. Buvo vėlyva popietė, artėjo sutema. Vietinio ūkio direktorius felčerei nuvežti skyrė geriausią vikšrinį traktorių. Artimieji ir ūkio valdžia grįžtančios felčerės laukė prie žvakės – elektros nebebuvo. Po kelių valandų pasirodė iš nuovargio vos gyvas traktorininkas. Vienas. Jis paaiškino, kad už kilometro nuo gyvenvietės traktorius įsmuko į užpustytą melioracijos griovį, iš kurio išvažiuoti nepavyko, mat užšalo dyzelinas ir traktoriaus nebuvo galima užvesti. Z.Petraitienė pas gimdyvę patraukė viena.

Netrukus į Ropkojus felčerės parvežti buvo išsiųsti dar du vikšriniai traktoriai, kurie kelionės tikslą pasiekė sėkmingai. Tačiau paaiškėjo, kad D.Marcinkienė pagimdė pati viena, o felčerė pas ją nebuvo užsukusi. Mylimos kaimo medikės paieškas nutarta tęsti kitą dieną. Audra nurimo, tačiau spigino nepakeliamas šaltis. Felčerės – gyvos ar mirusios – ieškojo daugybė žmonių. Į pagalbą buvo pasitelkti kariai, kurie metalo ieškikliais tikrino pusnynus: juk tuometiniai felčerių lagaminėliai būdavo metaliniai.

Tik po 24 dienų, sausio 30-ąją, vienas žmogelis pranešė prie vienkiemio tvoros aptikęs kraupų radinį: iš po pusnies kyšojo moteriško palto kraštas. Felčerė mirė, iš rankų taip ir nepaleidusi vaistų lagaminėlio. Beje, ji buvo atklydusi netoli gyvenamo vienkiemio, bet per baisią pūgą tamsoje jo nepamatė. O kadangi nebuvo elektros, namo languose nedegė joks žiburėlis. Laidotuvių procesijai slenkant per Šilutę, medikės palydėti išėjo kone visas miestas. Beje, gimdyvė, pas kurią tąkart skubėjo Z.Petraitienė, kūdikį atidavė į vaikų namus ir jis buvo įvaikintas kitos šeimos. Kelis vaikus išbarsčiusią gegutę vėliau ištiko toks pat likimas kaip ir Natkiškių felčerę – ji mirtinai sušalo. Tiesa, anaiptol ne pagarbos vertomis aplinkybėmis, o būdama girta.

Daugybę metų Z.Petraitienės vardas niekur nebuvo įamžintas. Žinoma, anuometinei valdžiai šis žygdarbis nerūpėjo, mat medikė nebuvo komunistė.

Išgirdę lietuvės istoriją, labdaringieji švedai buvo taip sukrėsti ir drauge sužavėti, kad skyrė lėšų pagaminti ir mokyklos kieme pastatyti jos atminimą įamžinantį stogastulpį. 1994 m. pagrindinė mokykla buvo pavadinta Zosės Petraitienės vardu.

Dar viena mozaikos dėlionė

Medicinos šaltiniai skelbia, kad Reklinghauzeno sindromas yra paveldima ir neišgydoma liga. Tačiau Kretingoje gyvenanti dvidešimtmetė Jurgita Staniūtė šiandien gali pasakyti kitaip: ligą ji įveikė, padedama labdaringos organizacijos “Litauenhjalpen” geradariams ir Švedijos bei Lietuvos medikų. O gal pagelbėjo ir tai, kad vaikystėje Jurgita giedojo bažnyčios chore, Žiemos sodomuziejuje padėdavo prižiūrėti lauko želdynus bei gėles ir buvo mielo būdo ir jautrios širdies.

Reklinghauzeno sindromas – įgimta liga, kuri gali būti perduodama iš kartos į kartą, o jos kilmė ir priežastys iki galo neišaiškintos. Šį sutrikimą paveldėjusio žmogaus organizme ima formuotis augliai, kurie gali būti ant viso kūno ar net galvoje. Augliai dažniausiai didėja, kol auga žmogus. Liga “draugiškesnė” už vėžį, mat nemetastazuoja, o apie dvidešimtuosius žmogaus gyvenimo metus augliai aprimsta ir beveik nedidėja. Jurgita šį sutrikimą paveldėjo iš mamos. Tiesa, aštuonis vaikus pagimdžiusi ir išauginusi Birutė dėl po šukuosena slypinčio augliuko nė kiek nenukentėjo, be to, ir visi vaikai, išskyrus Jurgitėlę, gimė sveiki. Dar vaikystėje mama pastebėjo, kad Jurgitos akies vokas ištinęs ir paraudęs. Vėliau paaiškėjo, kad tai auglys, kuris sparčiai augo ir užgulė akį. Medikai tikino, kad dar didesnė jo dalis slepiasi viduje, tačiau operuoti nesiryžo.

Birutė užsispyrė rasti mergaitei užsienio gydytojus ir vieną dieną su dukrele atsistojo prie gausiai turistų lankomo Žiemos sodo – laukti stebuklo. Laukė ilgai. Mėnesius, metus. Gelbėjimo planas buvo genialiai paprastas: išgirdus užsienietišką šneką reikėjo prieiti prie Lietuvos svečių ir paklausti, gal jie žino gydytojų, kurie galėtų padėti.

Ir vieną dieną prie Kretingos muziejaus pasirodė  “Litauenhjalpen” komanda su šilutiškiu T.Girčiumi priešaky, kuris buvo šios organizacijos koordinatorius Lietuvoje. Netrukus Jurgita su mama, Tadu ir panevėžiete gydytoja Vitale Bružiene plaukė į Švediją operuotis.

Švedų chirurgai sutvarkė auglio iš akiduobės stumiamą akelę, pašalino išvešėjusį voką ir ilgai nemačiusi akis ėmė jausti šviesą. Vėliau vis ataugantį auglį tvarkė Baltijos ir Amerikos   klinikoje, Vilniuje, lankęsis amerikietis chirurgas, o galiausiai įsidrąsino ir Lietuvos gydytojai. Po kelių sėkmingai atliktų operacijų Jurgitos akelė išvaduota nuo auglio, mergina gali gyventi visavertį gyvenimą.

Tačiau apie tai T.Girčius sužinojo ne iš karto. Jurgitai sveikstant, šeimos geradario ir artimųjų ryšiai nutrūko. Tik kai pernai vasarį Šilutės laikraščio internetinėje versijoje buvo išspausdintas straipsnis apie tai, kad Degučių bendruomenei nusipelnęs Tadas tapo pirmuoju bendruomenės apdovanojimo, pavadinto Degučių garbė, laureatu, internete pasirodė širdingas Jurgitos mamos komentaras: “Pone Tadai, parašiau jums ilgą laišką, bet negalėjau išsiųsti – per ilgas. Sveikinu, linkiu daug sveikatos ir didelės Dievo palaimos. Jūs – mūsų angelas sargas, globėjas ir viskas, kas daro žmogų šiame gyvenime laimingą… Vos gimusi dukra Jurgita susirgo Reklinghauzeno liga – akies patologija.

Tadas mus surado, padėjo nuvykti į Švediją pas chirurgus, ten buvo atlikta akies operacija. Ją suorganizavo šviesaus atminimo ponia Elena iš Švedijos ir Kerstin Lindquist. Jos rinko lėšas ir visur padėjo bei globojo. Šiandien Jurgita pilnametė ir visai kitokia… Pone Tadai, pavogė mano telefoną, o Jūsų telefono numerio nebuvau užsirašiusi, todėl negaliu Jums paskambinti. Tik draugė įdėjo šiuos žodžius į internetą, tik taip galiu Jums padėkoti. Norėjau Jus ir Kerstiną pakviesti į Jurgitos aštuonioliktąjį gimtadienį, bet dovanokite, kad nepaskambinau. Širdyje visada jaučiu dėkingumą Jums, poniai Kerstinai, bet šio dėkingumo neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais. Ačiū. Sveikatos Jums ir Dievo palaimos! Birutė Staniuvienė iš Kretingos”.

Tik “Moters savaitgalio” žurnalistei pavyko surasti Birutę ir Jurgitą bei įteikti joms pono Tado koordinates.
Prieš keletą savaičių kalbėjomės su vaikelio besilaukiančia dvidešimtmete, kuri neslėpė svajojanti dar kartą pamatyti Tadą ir jam padėkoti. Išsivadavusi nuo auglio, mergina sutiko gyvenimo meilę ir apsigyveno keliolika kilometrų nuo Kretingos nutolusioje gyvenvietėje pas mylimojo tėvus. “Kai Jurgita pagimdys, būtinai ją aplankysime”, – pažadėjo Tadas, ir visi Natkiškiai žino, kad jis atvyks ne tuščiomis.

T.Girčiaus ir labdaringųjų švedų sušelptų bei iš, regis, beviltiškos padėties ištrauktų žmonių nesuskaičiuosi. O kiek tokių, kuriems šie geradariai padėjo išvykti gydytis į užsienį, kiek jų gali pasidžiaugti geresnėmis buities sąlygomis.
Ir tą dieną, kai lankėmės Natkiškiuose, Tadas su socialine darbuotoja Rita Montrimiene aplankė lūšnelėje besiglaudžiančią vienišą trijų vaikučių mamą Laurą Rudytę. Itin skurstanti Laura nepatikėjo savo akimis, kai į jos kiemą įsuko sunkvežimis, iš Švedijos atgabenęs sekciją ir virtuvės bei svetainės baldus.

P.S. Ateityje skaitykite apie tai, kaip T.Girčiaus ir Kerstinos suburti švedų geradariai padovanojo… namą.