Buvęs pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas Vladimiras Antonovas taip ir nesugebėjo įtikinti Europos juo pasitikėti – britai savo šalyje neleido plėstis „Snoro“ bankui, o švedai užkirto kelią V.Antonovui įsigyti automobilių gamyklą „Saab“.

Buvęs pagrindinis „Snoro“ banko akcininkas, 36 metų Vladimiras Antonovas, kaip ir pridera rusų milijardieriui, domisi automobiliais ir sportu. Prabangi vila Jūrmaloje, „Maybach“ limuzinas, „Jaguar XK“, sportinis „Spyder“, keli „Ferrari“ automobiliai, Didžiosios Britanijos futbolo klubas „Portsmouth“ – tai tik keli šio turtuolio įsigyti prabangūs žaisliukai.
Aistra automobiliams V.Antonovą užvaldė anksti – pirmąjį nusipirko vos perkopęs 20 metų. Simboliška, kad tai buvo brangiausias ir sportiškiausias „Saab“ modelis – „9000 Aero“. Praėjus porai dešimtmečių rusų verslininkas bandė įsigyti „Saab“ gamyklą, tačiau šis sumanymas nepasisekė. Domėjimasis mašinomis V.Antonovo niekada neapleido – jis ne tik kolekcionavo prabangius automobilius, bet ir rinko automobilių modeliukus.
Nuo verslo partnerio neatsiliko ir kitas „Snoro“ akcininkas Raimondas Baranauskas, taip pat garsėjantis prabangių automobilių pomėgiu. 80 tūkst. Lt atlyginimą neatskaičius mokesčių gaudavęs R.Baranauskas mėgdavo keliauti ir, kaip viename interviu sakė jo žmona Sigita, buvo laikas, kai apsistodavo tik prabangiausiuose pasaulio viešbučiuose.

Aplink V.Antonovą – kelios mirtys

Rusų verslininkas V.Antonovas – itin prieštaringa asmenybė, paskui kurią nuolat vilkosi įvairiausių įtarimų šleifas. Keistas sutapimas – švedų spauda rašė, esą bent keli asmenys, su kuriais V.Antonovas buvo susijęs verslo reikalais, buvo nužudyti: Rusijos centrinio banko galva Andrejus Kozlovas, su Antonovų įsigytu pirmuoju banku „Akademhimbank“ susijęs Sergijus Ponomarevas, vyno didmenininkas Igoris Vainbergas, turėjęs skolų Antonovų bankui. Tiesa, JAV bendrovei „Kroll“, Švedijos vyriausybės užsakymu rengusiai ataskaitą apie Antonovus, šie verslininkai rodė moldavų policijos raštą, patvirtinantį, kad I.Vainbergas nusižudė.
Nors sklido įvairiausių gandų, Švedijos dienraščio „Svenska Dagbladet“ tyrimas atskleidė, kad V.Antonovas niekada nebuvo oficialiai įtartas dėl nusikaltimo ar nuteistas.
Beje, 2009 m. prie namų Maskvoje buvo pasikėsinta į V.Antonovo tėvo Aleksandro gyvybę – jį suvarpė penkios kulkos, tačiau sužeidimai nebuvo mirtini. Pasak „Svenska Dagbladet“ žurnalistų, netrukus po to šauta ir į V.Antonovo šarvuotą automobilį, kai jis sustojo užsidegus raudonam šviesoforo signalui vienoje Maskvos gatvių. Po šių istorijų V.Antonovas apsigyveno Didžiojoje Britanijoje.
Įtarimą keliančios praeities detalės, įsigyti bankai Panamoje ir Karibuose – šalyse, garsėjančiose pinigų plovimu, europiečiams neleido pasitikėti nei V.Antonovu, nei jo valdomomis bendrovėmis. „Snoro“ bandymui atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje kelią užkirto šios šalies priežiūros institucijos. Britai tvirtino, kad V.Antonovas nesuteikė išsamios informacijos apie banką ir nuslėpė faktą, jog Lietuvos bankas buvo nubaudęs „Snorą“.
Neįsileido V.Antonovo ir švedai. Kai automobilių gamintojas „Spyker“, kurio 29,9 proc. akcijų priklausė V.Antonovui, bandė iš „General Motors“ įsigyti „Saab“ gamyklą, rusų verslininkas buvo priverstas parduoti savo akcijas. Pasak nutekintų ataskaitų, Švedijos vyriausybė esą pagrasino vetuoti šį susitarimą, o Europos investicinis bankas neišduoti milijoninės paskolos, jei V.Antonovas neatsisakys savo akcijų.
Netrukus po to V.Antonovas parašė komentarą į įtakingą JAV dienraštį „New York Times“, tvirtindamas, esą gandai apie jo sąsajas su pinigų plovimu skleidžiami dėl to, kad Europos verslininkai nusistatę prieš investuotojus iš Rusijos.

Gimė akademinio elito šeimoje

Savo verslo imperiją V.Antonovas, kilęs iš akademinio sovietų elito, pradėjo kurti būdamas visiškai jaunas, dvidešimties metų. Uzbekistane gimusio Vladimiro tėvas Aleksandras – mokslininkas ir inžinierius, o senelis Jurijus – vienas sovietų atominio ginklo programos kūrėjų.
Sulaukęs 17 metų Vladimiras atvyko į Maskvą, norėdamas sekti tėvo pėdomis ir gauti inžinieriaus diplomą prestižiniame Maskvos universitete. Tačiau greitai suprato, kad posovietiniame pasaulyje bankininkai bus reikalingesni negu inžinieriai, ir įstojo studijuoti bankininkystės. Dar studijuodamas pradėjo dirbti viename banke, o 1997 m. įsidarbino „Lefko Bank“ – iš pradžių vyriausiuoju ekonomistu, o vėliau tapo vertybinių popierių departamento vadovu. Už sėkmingą emisiją gavęs 5 mln. JAV dolerių bonusą, jis kartu su tėvu įsigijo ties bankroto ribos atsidūrusį banką „Akademhimbank“, kuris priklausė universitetui. Dar didesnis žingsnis verslo imperijos link žengtas 2003 m.: tada verslininkas įsigijo „Conversbank“ banką.
Tais pačiais metais V.Antonovas nusipirko ir Lietuvos „Snoro“ banką, kuris jam turėjo tapti tiltu į Europą.