Čečėnija – nedidelė nepriklausomybės siekianti teritorija, kurią Rusija mėgina galutinai nukariauti nuo XVI a. Prieš du dešimtmečius Rusija vėl nusprendė šią maištingą teritoriją „pamokyti“. Galima kai ko ir pasimokyti – kad ir garsiojo hibridinio karo taktikos.

Rimgaudas Kardašius

Šiandien dėl ne visai suprantamų priežasčių apie tariamai labai naujovišką Rusijos kariavimo būdą kalbanti Vakarų, taip pat ir Lietuvos, žiniasklaida arba įsigudrina nežinoti viešos informacijos, arba kažkodėl klaidina auditoriją. Vadinamasis hibridinis karas yra tokia „naujovė“, kurią galima buvo stebėti per televiziją jau daugiau nei prieš dvi dešimtis metų. Šiemet jubiliejus – būtent prieš 20 metų prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas. Viena pirmų teritorijų, kur tokia Kremliaus taktika buvo išbandyta, – būtent Čečėnija.

Hibridinio karo pradžiamokslis

Po Sovietų Sąjungos griūties, kurią įteisino 1991-ųjų gruodį Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos pasirašyti Belovežo susitarimai, ne tik 15 vadinamųjų sąjunginių respublikų panoro būti nepriklausomos. Tiesą sakant, kokiam nors Kazachstanui ar Tadžikijai tiesiog nebuvo pasirinkimo – nepriklausomybė nukrito ant galvos. Savo valstybės vėl įsigeidė ir nuo XVI a. Rusijos imperijos terorizuojama čečėnų nacija, kuri netrukus tapo visaverčiu hibridinio karo poligonu.

1991 m. valdžią buvusios Čečėnijos-Ingušijos autonominės respublikos dalyje – Čečėnijoje perima buvęs sovietų armijos strateginės aviacijos generolo Džocharo Dudajevo vadovaujamas Čečenijos Nacionalinis Kongresas. Kerštas iš Kremliaus neužtruko, be to, tolesniu Rusijos skaldymusi nebuvo suinteresuoti ir Vakarai. „No secession from secession“ – „Nereikia atsiskyrimo nuo atsiskyrimo“, –  paskė JAV prezidentas George’as Bushas vyresnysis, ir Rusija gavo carte blanche, kitaip tariant, laisvas rankas malšinti čečėnų separatizmą jai priimtinais būdais.

Hibridiniu karu buvo galima vadinti Gruzijai jau anksčiau pritaikytą modelį, kai ten, respublikai traukiantis iš imperijos, buvo sukurpti dirbtiniai Abchazijos ir Pietų Osetijos „nepriklausomybės judėjimai“, kurie priešinosi Tbilisio pajėgoms su tankais ir artilerija (kaip ir Ukrainos atveju turbūt „pirktais parduotuvėje“), tačiau be rusiškų skiriamųjų ženklų. Dešimtojo praėjusio mažiaus dešimtmečio pradžioje Rusijos specialiosios tarnybos netgi sukūrė vadinamąjį Kaukazo kalnų tautų kongresą, kuris neva spontaniškai padėjo tariamai svarankiškiems Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistams. Vienas iš Abchazijoje pasižymėjusių karo lauko vadų Šamilis Basajevas, kuris vėliau taps bene labiausiai rusų ieškomų čečėnų karo vadu, tada buvo pačių rusų parengtas ir apginkluotas hibridiniam karui prieš Gruziją, kuri nuo to laiko taip ir neatgavo dalies savo teritorijos.

Atėjo ir Čečėnijos eilė. 1994 m. lapkričio 26–27 dienomis „savanoriai sukilėliai“,  ginkluoti rusiškais tankais ir kita technika, rimtai pamėgino nuversti Dž.Dudajevo valdžią. Vadinamoji opozicija, kurios lyderių vardų niekas nė neatsimena, išpuolius rengė nuo spalio vidurio. Kaip ir prieš tai Gruzijoje arba dabar Donbase, rusai formaliai ten nekariavo – veikė neva savarankiška opozicija, kuriai padėjo „savanoriai“ iš Rusijos.

Kaip šiuo metu ukrainiečiams, čečėnams per nevykusį „opozicionierių“ surengtą išpuolį tada pavyko paimti į nelaisvę apie 70 Rusijos piliečių, iš kurių bent dvidešimt buvo tiesiog reguliariosios armijos kariai. Tačiau net ir po to Kremlius oficialiai kurį laiką tvirtino tą patį, ką kartoja ir dabar: mes ten nekariaujame, ten savanoriai, kurie neapsikentė chuntos valdžios ir sukilo. Netekęs kantrybės Dž.Dudajevas, prieš tai pareiškęs, kad musulmoniška Čečėnija greičiau sutiks būti Izraelio dalimi, nei Rusijos, pagrasino minėtus belaisvius teisti kaip teroristus (taip „mandagius žaliuosius žmogelius“ be skiriamųjų ženklų šiandien vadina ir ukrainiečiai).

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-46-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.