Centralizuoti viešieji pirkimai leistų sutaupyti dešimtis milijonų litų, bet Vyriausybė ir dauguma valstybės institucijų šią galimybę ignoruoja.

Skaičiai bado akis: viešuosius pirkimus vykdant centralizuotai, dėl didesnių pirkimo apimčių sutaupoma iki 30 proc. lėšų. O kur dar valdininkų darbo valandos, kurių nereikėtų gaišti kiekvienai įstaigai pačiai sau perkant viską – pradedant kompiuteriais ir baigiant tušinukais. Ir ką jau kalbėti apie visiškai skaidrų elektroninį pirkimų sistemos mechanizmą, kuris didintų tiekėjų konkurenciją ir nepaliktų užkaborių “otkatų” dalyboms.

Tačiau nei visi išvardyti privalumai, nei verkiant mokesčių mokėtojų pinigus taupyti verčianti krizė neprivertė Vyriausybės labiau pakrutinti smegenų: per pastaruosius trejus metus centralizuotai vykdomų viešųjų pirkimų, palyginti su visu jų santykiu, padaugėjo nuo gėdingai menko 0,02 proc. iki vis dar nepateisinamai mažo 0,19 proc.

Tiesa, patys viešųjų pirkimų sistemos valdininkai skaičiuoja kitaip: jie pabrėžia, kad per centrinius prekybos vartus vykdomų operacijų padaugėjo net dešimt kartų. Ir pažeria milijonus priežasčių, dėl ko neįmanoma net ir dabar, sunkmečiu, gerokai sutaupyti, kuo daugiau prekių ir paslaugų perkant per vieną organizaciją: radikalios valstybės valdymo srities reformos esą nepageidaujamos; centrinių pirkimų sistema Lietuvoje dar visai nauja ir tik dabar išbandoma, todėl rizikinga ją smarkiai plėsti ir versti visas viešąsias įstaigas ja intensyviai naudotis; be to, ji esą tinka tik standartizuotoms prekėms ir paslaugoms pirkti.

Klausantis šių atsikalbinėjimų tampa aišku: jokių drąsių ir ryžtingų sprendimų iš Lietuvos valdžios tikėtis neverta. Krizė ar ne, bet koks progresas čia vyksta tokiu greičiu, koks yra įprastas intertiškai biurokratinei prigimčiai. Ir visai nesvarbu, jog Andrius Kubilius, vos tapęs premjeru, dar įžvelgė, kad įgyvendinus radikalias reformas viešųjų pirkimų sistemoje per metus būtų galima sutaupyti nuo 3 iki 4 mlrd. Lt.

Mažiau išlaidų, mažiau darbo

Centrinės perkančiosios organizacijos (CPO) funkcija Lietuvoje patikėta Centrinei projektų valdymo agentūrai. Joje įsteigtas Pirkimų sprendimų skyrius, kuriame šiuo metu dirba 13 žmonių, valstybės įstaigoms siūlančių kai kurias prekes ir paslaugas – kanceliarines priemones, mobilųjį ryšį, informacines technologijas, pastatų renovavimą – pirkti ne pavieniui, o čia, elektroninėje CPO.

Skyriaus vedėja Jurgita Kuklierienė pasakoja, kad juos pasirinkusių klientų laukia labai paprasta procedūra – panaši į pirkimą internetu. CPO paslaugos pageidaujanti įstaiga gauna elektroninės prieigos prie sistemos kodus, kuriais naudodamasi išsirenka jai reikalingas prekes arba paslaugas – telieka nurodyti adresą, kuriuo jas pristatyti. Kita alternatyva – kelis mėnesius užtrunkantis viešojo pirkimo procedūra, jeigu perka pati įstaiga.

“Kai įsigilini, kaip paprastai veikia CPO, nebesuvoki, kodėl Lietuvoje vis dar tiek mažai prekių perkama perją. Nereikėtų minios viešųjų pirkimų valdininkų – juk kiekvienoje įstaigoje yra šią funkciją atliekantis padalinys”, – tvirtina dažnai viešųjų pirkimų konkursams savo siūlymus teikiančios mobiliojo ryšio bendrovės “Tele2″ viešųjų ryšių vadovas Andrius Baranauskas. Jis pastebėjo, kad net perkant visiškai paprastas prekes prie tokio projekto dirba keli valdininkai.

“Penki žmonės po penkias darbo valandas – 25 valandų atlyginimas. Tokia yra pieštukų įsigijimo kaina”, – skaičiuoja pašnekovas.

Viešųjų pirkimų sistemą kuruojantis ūkio viceministras Rimantas Žylius sutinka, kad neabejotina centralizuoto pirkimo nauda – sutaupomi žmogiškieji ištekliai. “Ir pats procesas visiems tampa paprastas, lengvas ir skaidrus. O ką jau kalbėti apie kainą – daugiau pirkėjų leidžia pardavėjui ją reikšmingai sumažinti”, – vardija privalumus.

Tai kodėl CPO plėtra Lietuvoje tokia lėta? Viceministras su tokiu teiginiu nesutinka: “Iš bandomojo projekto vos prieš kelerius metus dabar tai jau virto rimta ir nuolat besiplečiančia sistema”. Pasak R.Žyliaus, reikėjo laiko, kol pati CPO sudarė patrauklius prekių ir paslaugų krepšelius, kol apie tokią sistemą sužinojo norinčios pirkti organizacijos.

Kaip rimtą paspirtį, kurios sulaukė besikurianti centralizuota sistema, viceministras mini praėjusių metų pabaigoje priimtą nutarimą, įpareigojantį Vyriausybės įstaigas ir kitas jai pavaldžias institucijas tas prekes, kurias siūlo CPO, pirkti tik iš jos.

Stiprų užsakovų antplūdį po šio nurodymo sako pajutusi ir J.Kuklierienė. Tiesa, neatsitiko taip, kad prie centrinių elektroninių vartų plūstelėjo visi norintieji pirkti – nutarime numatyta, kad įstaigos gali pirkti savarankiškai, tik tada turi pateikti motyvuotą paaiškinimą. Matyt, motyvų nepirkti naudojantis skaidria ir patogia sistema randa daug valdininkų – skaičiuojama, kad per metus visų biudžetinių Lietuvos organizacijų mobiliajam ryšiui skirtos išlaidos siekia 400–500 mln. Lt, o štai visų per CPO vykdytų pirkimų suma pernai tesiekė 16,6 mln. Lt.

Advokatų kontoros “Raidla Lejins&Norcous” advokatė Jolita Rima Puškorienė, anksčiau beveik septynerius metus dirbusi Viešųjų pirkimų tarnyboje, mano, kad centralizuoti pirkimai Lietuvoje lėtai skinasi kelią dėl to, kad jų nenori pačios perkančiosios organizacijos. “Paprastai įstaigos mano, kad tik jos pačios geriausiai žino, ko joms reikia, ir nenori sprendimo teisės perleisti kažkam aukščiau sėdinčiam”, – aiškina ji. Nors pirkdamos mažos vertės prekes, paslaugas ar darbus per CPO jos pačios sutaupytų laiko, dabar sugaištamo administracinėms procedūroms.

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vaidotas Jakštas atskleidžia dar vieną nesimpatijų CPO priežastį, kuri yra vieša paslaptis. “Įstaigos tiesiog nenori išleisti iš rankų viešųjų pirkimų kontrolės, nes šiame procese turi savų interesų”, – diplomatiškai “otkatų” sistemą apibūdina jis. Pasak pašnekovo, valstybės tarnyboje dirba daug inertiško mąstymo žmonių, kuriems sunku labai greitai perprasti naujas sistemas, kokia yra CPO, ir dirbti kitaip negu pastarąjį dvidešimtmetį.

Ne prievolė, o patogumas

Nejaugi Vyriausybė, susidūrusi su viešai nedeklaruojamų interesų apraizgyta pirkimo už mokesčių mokėtojų pinigus sistema, yra bejėgė? Kodėl negalima įstaigoms paprasčiausiai nurodyti, kaip leisti iš biudžeto skiriamus pinigus, ir liepti naudotis skaidria bei patogia CPO sistema?

“Pati CPO kol kas dar netobula. Prekių ir paslaugų pasirinkimas nelabai didelis. Viskas ten keičiasi į gera labai greitai, bet kol kas dar negalime daryti stipraus spaudimo pirkti centralizuotai, kol pati jų sistema dar tik išgyvena pereinamojo laikotarpio stadiją”, – aiškina viceministras R.Žylius.

CPO kontroliuojančio skyriaus vadovė J.Kuklierienė aiškina, kad šios organizacijos paskirtis – ne priversti įstaigas pirkti čia, o tapti patogia ir dėl to patrauklia galimybe pirkti kitaip. “Mūsų tikslas – taip sudėlioti prekių ir paslaugų krepšelius, pasiūlyti tokią techniškai patogią sistemą, kad ilgainiui įstaigos pačios nenorėtų gaišti laiko sudėtingoms viešųjų pirkimų procedūroms ir greitai viską įsigytų per mus”, – CPO keliamus uždavinius apibendrina pašnekovė.

V.Jakštas atkreipia dėmesį, kad net ir kur kas ilgiau nei Lietuva tokią centralizuotų sistemą turinčios šalys Danija ar Suomija per ją atlieka tik maždaug 5 proc. viešųjų pirkimų. “Visuotinis centrinis pirkimas įmanomas tik planinės ekonomikos šalyse. Demokratinėse sistemoje skirtingos įstaigos turi skirtingų poreikių, visų jų unifikuoti visiškai nereikia”, – patikina jis.

Advokatė J.R.Puškorienė centralizuotai pirkimo sistemai taip pat nelinkusi žarstyti vien pagyrų. Juk čia pasirašomos ilgalaikės kelerių metų sutartys, o per tą laikotarpį rinkoje gali atsirasti naujų tiekėjų, siūlančių naujesnių ir pažangesnių produktų ar technologijų. Nevienodi ir skirtingų pirkti ketinančių organizacijų poreikiai, ypač informacinių technologijų srityje, todėl sunku parengti joms visoms tinkamą prekių rinkinį.

CPO kontroliuojančio skyriaus vadovė J.Kuklierienė tvirtina, kad vienas naujausių jų projektų susijęs su Lietuvos ligoninių perkamais vaistais. “Įdomu tai, kad dalyvauti mūsų skelbtame konkurse panoro kur kas daugiau farmacijos įmonių, nei jų būdavo ligoninėms perkant savarankiškai. Vadinasi, mes padidinome konkurenciją rinkoje, pritraukėme naujų dalyvių, dėl to buvo siūlytos patrauklesnės kainos”, – džiaugiasi pašnekovė.

Kitas planuojamas projektas – pirkti elektrą. Kol kas kiekviena valstybės įstaiga savarankiškai derasi su nepriklausomais elektros energijos tiekėjais. “Tiriame šią Lietuvoje dar naują rinką, analizuojame kainų svyravimus. Centralizuotai pirkdami elektrą tikrai visi sutaupytume”, – įsitikinusi CPO atstovė.

J.R.Puškorienė pritaria, kad organizuotas elektros pirkimas valstybės įstaigoms būtų protingas žingsnis. “Elektra – sudėtinga prekė, tai dar naujovė rinkoje, todėl būtų racionalu, jei su jos tiekėjais dirbtų viena centrinė įstaiga”, – mano advokatė.