"Veido" archyvas

Archyviniai dokumentai ir liudininkų pasakojimai rodo, kad Černobylio katastrofos padariniai galėjo būti kur kas mažesni, jei ne aplaidus valdžios neveiklumas ir noras nuslėpti tikrąjį nelaimės mastą.

Černobylio atominė elektrinė avariją patyrė lygiai prieš 25-erius metus – 1986-ųjų naktį iš balandžio 25 į 26 dieną. 1 val. 23 min. įvyko galingas sprogimas, kuris ketvirtojo reaktoriaus stoge pramušė skylę ir į aplinką išmetė milžinišką kiekį radioaktyviųjų medžiagų. Kilo gaisras – užsiliepsnojęs grafitas, kuris vietoje vandens buvo naudojamas neutronams lėtinti, degė net dešimt dienų, skleisdamas į aplinką radioaktyvius dūmus.

Prabėgus kelioms valandoms po sprogimo į Komunistų partijos centro komitetą Maskvoje atkeliavo skubus energetikos viceministro Aleksejaus Makuchino pranešimas. Jame buvo teigiama, kad sprogimas įvyko viršutinėje reaktoriaus dalyje, bet po poros valandų gaisras buvęs užgesintas. A.Makuchino teigimu, elektrinės personalas ėmėsi priemonių aktyviai reaktoriaus zonai aušinti. Pranešime tvirtinama, kad gyventojų evakuoti esą nereikia. Trumpai tariant, beveik viskas, kas rašyta pranešime, buvo absoliutus melas. Reaktorius vis dar degė ir nebuvo aušinamas, o gyventojus reikėjo evakuoti nedelsiant. Be to, A.Makuchinas nutylėjo, kad įvykio vietoje nebeveikė radiacijos detektoriai, o ugniagesiai ir kiti asmenys likviduoti nelaimės buvo siunčiami neaprūpinti tinkamomis apsaugos priemonėmis.

Maskva apie katastrofą tylėjo tol, kol balandžio 28 d. su jais susisiekė švedai, savo teritorijoje užfiksavę padidėjusią radiaciją. Tos pačios dienos vakare buvo paskelbtas trumpas pranešimas, kuriame teigta tik tiek, kad viename iš Černobylio reaktorių įvyko nelaimė ir imtasi visų priemonių avarijos padariniams likviduoti. Tik balandžio 29 d. buvo sušauktas politbiuro susitikimas, po kurio paskelbtas dar vienas pareiškimas.

Istorikas Dmitrijus Volkoganovas teigia, kad pranešimas buvo toks, tarsi būtų skelbiama apie nereikšmingą gaisrą sandėlyje. Pranešta, kad per incidentą sugriuvo dalis reaktoriaus pastato ir pats reaktorius, o į aplinką pateko radioaktyviųjų medžiagų. Pranešta apie dvi aukas, tačiau suskubta raminti gyventojus, kad radiacijos lygis apylinkėse stabilizuotas.

Kol gelbėtojai aukojosi likviduodami nelaimę, valdžia nusikalstamai delsė. Pripetės miesto evakuacija pradėta tik prabėgus 36 valandoms po sprogimo, o platesnė evakuacija, per kurią iškeldinta 116 tūkst. žmonių, neprasidėjo iki pat gegužės 5 d. Ukrainos komunistų partija netgi nusprendė, kad gegužės 1 d. paradai Kijeve turi vykti, nors vėjas radioaktyviąsias medžiagas kaip tik nešė miesto link.

Žurnalistas Vladimiras Gubarevas iškart po katastrofos panūdo aplankyti nelaimės vietą. Vaizdas jį pašiurpino. “Niekas nežinojo, ką daryti. Kariai į pavojaus zoną buvo siunčiami be apsaugos priemonių. Jie neturėjo nieko. Taip pat ir sraigtasparnių pilotai. Tokiu atveju reikalinga sveika nuovoka, o ne dirbtinė drąsa. Visa civilinės apsaugos sistema pasirodė esanti paralyžiuota. Nebuvo net veikiančių dozimetrų”, – rašė V.Gubarevas. Jį stulbino ir vietinės valdžios neveiklumas. Nukentėjusiems nebuvo nei drabužių, nei batų. Visi sėdėjo ir tiesiog laukė nurodymų iš Maskvos.
Pats Michailas Gorbačiovas viešai per televiziją apie katastrofą prabilo tik gegužės 14 d. Černobylio avarija jau tada puikiai atskleidė, kokia iš vidaus supuvusi sovietinė valdžios sistema.

Nujautė katastrofą?

Dienos švieson nuolat iškylantys archyviniai dokumentai rodo, kad sovietų branduolinės energetikos specialistai didelių abejonių dėl Černobylio atominės elektrinės reaktorių turėjo dar iki įvykstant baisiajai nelaimei. Šiuo metu Londone gyvenantis jaunas rusų istorikas Pavelas Stroilovas slapta nukopijavo dalį tuometinio Sovietų Sąjungos lyderio M.Gorbačiovo archyvų, kuriuos neseniai perdavė Vokietijoje leidžiamam žurnalui “Der Spiegel”.

Archyvai atskleidžia, kad 1986 m. liepos 3 d. vyko itin karštas Komunistų partijos politbiuro posėdis. Posėdžio stenograma liudija, kad sovietų ekspertai itin nepasitikėjo Černobylio reaktorių saugumu. Šiuose reaktoriuose neutronams po branduolinio skilimo lėtinti vietoje vandens buvo naudojamas grafitas, tačiau tai ir buvo priežastis, dėl kurios tą lemtingą balandžio naktį elektrinėje įvyko sprogimas.

“Mes buvome nusiteikę entuziastingai dėl šio reaktoriaus, tačiau niekada iki galo nebuvome tikri dėl jo saugumo. Ten buvo tik viena apsaugos sistema ir visi manė, kad ji nėra gera. Smolensko ir Kursko elektrinės, taip pat prie Leningrado esančios elektrinės turi būti uždarytos”, – politbiuro posėdyje teigė energetikos viceministras Genadijus Šašarinas.

Politbiuro nariui Michailui Solomencevui pasitikslinus, ar specialistai žinojo, kad reaktorius nėra saugus, G.Šašarinas atsakė, kad visa tai buvo žinoma, tiesiog niekada neišdėstyta raštu. Jo teigimu, Mokslų akademija ir Vidutinių mašinų gamybos ministerija, kuri buvo atsakinga už branduolinę energetiką, reikalavo, kad iki pat 2000 m. būtų didinama branduolinės energijos gamyba.

“Šis reaktoriaus modelis nėra geras. Panašus incidentas jau buvo nutikęs Leningrado elektrinėje 1975 m. Tas pats įvyko ir Černobylyje 1982 m., tiesa, tuomet į aplinką neišsiskyrė radioaktyviųjų medžiagų. Iš šio incidento niekas nepasimokė. Be to, mes turime liautis statyti miestus greta atominių elektrinių vien todėl, kad taip yra pigiau”, – per posėdį teigė energetikos ministras Anatolijus Majorecas.

Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Andrejus Gromyka teigė, kad tokie dalykai, kaip branduolinių elektrinių statyba, Politbiure apskritai nebuvo diskutuojami. Jo žodžiais, Černobylio katastrofos padariniai žmonėms yra tokie patys kaip po vidutinio masto karo. “Nedelsdami turime uždrausti atominių elektrinių statybą tankiai gyvenamose teritorijose. Ar mes neturime pakankamai vietos? Mes nesame Belgija ar Japonija. Dėl šių elektrinių niekada nebus šimtaprocentinių garantijų, tačiau mes statome jas net Kryme! Iš tiesų turime uždaryti visas elektrines europinėje šalies dalyje”, – kalbėjo A.Gromyka.

Tų pačių metų spalio 2 d. vyko lemiamas posėdis dėl Černobylio katastrofos. Nuspręsta uždaryti 15 tuomet veikusių Černobylio tipo reaktorių, įskaitant Smolensko, Kursko ir Leningrado elektrines. Tačiau visos trys elektrinės tebeveikia ir šiandien. Leningrado elektrinė yra vos už 70 km nuo Sankt Peterburgo miesto. 1992 m. ši elektrinė vos išvengė nelaimės, kai į aplinką išsiskyrė radioaktyviosios dujos.

Negyvenama zona

Šiandien 30 km aplink Černobylio elektrinę yra paskelbti negyvenama zona. Pripetėje kadaise gyveno 50 tūkst. žmonių, o dabar tai miestas vaiduoklis. Tiesa, kai kurie pensininkai pageidauja grįžti į senuosius savo namus, kad galėtų gyventi netoli artimųjų kapų. Vis dėlto, artėjant prie Černobylio, visus pasitinka nykstantys kaimai, kuriuos baigia praryti gamta. Žmonių evakuacija ir draudimas medžioti prisidėjo prie to, kad aplink Černobylį tiesiog klesti laukinė gamta. Čia gausu vilkų, briedžių, šernų, pelėdų.

Nors nuolatinių gyventojų ir neliko, nelaimės zonoje darbuojasi keli šimtai asmenų, statančių naują sarkofagą, nes senasis yra itin nepatikimas. Šie darbuotojai dirba dvisavaitinėmis pamainomis ir nakvoja netoli elektrinės. Kai bus baigtas, naujasis sarkofagas turėtų būti užstumtas ant senojo. Taip siekiama užtikrinti, kad senojo sarkofago griūties atveju į aplinką nepatektų radioaktyviųjų medžiagų. Tačiau bent kol kas ES bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui sunkiai sekasi rinkti lėšas, reikalingas projektui finansuoti.

Savo ruožtu Ukraina jau šiemet žada atverti Černobylio nelaimės zoną turistams. Tiesa, Kijeve įsikūrusios turizmo firmos jau kuris laikas siūlo ekskursijas į nelaimės zoną, tačiau iki šiol šalies vyriausybė aiškindavo, kad tai nelegalu ir nesaugu. Ukrainos vyriausybės atstovė Julija Jeršova pripažįsta, jog teritorija vis dar labai užteršta, tačiau turistų maršrutai bus sudaromi taip, kad svečiai pamatytų įdomiausius objektus, bet išvengtų pavojingiausių vietų, kurias pasiekia dėl įtrūkių senajame sarkofage į aplinką išsiskirianti radiacija.

Poveikis sveikatai

Iškart po avarijos žuvo du elektrinės darbuotojai, o 134 personalo nariai patyrė ūmų radiacinį sindromą. 28 asmenys mirė per pirmus tris mėnesius, o dar 19 – laikotarpiu nuo 1987 iki 2004 m. 530 tūkst. avarijos likvidavimo darbuose dalyvavusių asmenų gavo didelį radiacijos kiekį ir jiems kyla rizika susirgti vėžiu bei kitomis radiacijos sukeliamomis ligomis. Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje iki 2005 m. užfiksuota 6 tūkst. skydliaukės vėžio atvejų, kuriuos vaikams ir paaugliams sukėlė patirta radiacija.