Tukididas, Platonas, Plutarchas – bet kuris Antikos laikų politikas, istorikas ar karvedys tuo pačiu buvo ir filosofas. Joks klasikinis veikalas neapsieina be prieštaravimų, kontroversijų ir svarstymų. Diskutuodamas pats su savimi, Cezaris aprašė pergalę prieš Galus ir jų vadą Vercingetoriksą, o Tacitas sukūrė veikalą “Agricola” – odę savo uošviui, kur nei jam, nei sau pačiam negailėjo kritikos ir sugebėjo į bet kokį žygdarbį pažvelgti iš šalies. Pagyręs, čia pat be gailesčio sukritikuodavo, ir nebijojo pasirodyti nenuoseklus ar tuščiažodžiaujantis.

Tik dabar pasidarė įprasta rašyti ir kalbėti“viena linija”, o jei kada imi ir paprieštarauji pats sau, susikompromituoji kaip išsiblaškėlis arba būni apkaltinimas kitų klaidinimu. .

Jei tas pats Cezaris gyventų šiandien, jo veikalai irgi būtų kitokie. Daug kryptingesni, be tiek daug prieštaravimų. Bet lažinuosi, kad vakarais jis rašytų blogą. Skirtą viskam, kas netelpa į “formatą”. Tam, kas ir yra svarbiausia.

Va dėl ko blogus rašo ir daug žurnalistų, universitetų dėstytojų, pagaliau – seimūnų.

Nors žodis Parlamentas reiškia “plepykla”, nes kilęs nuo prancūziškojo parler – plepėti, bet tikroji jų nuomonė dažniausiai pasigirsta tik interneto dienoraščiuose.

Dėl to juos taip ir mėgstu. Skaityti ir rašyti. Nuo šiandien rašysiu juos jau kelis – “Atidaryta”, skirtą daugiausiai asmeniniams pastebėjimams užsienio politikos klausimais, ir šį – profesinį – kur dalinsiuosi tuo, kas “netilpo” į straipsnius žurnale ir pasimetė bei pasimatė juos rašant.

Tikiuosi, patiks.