Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai dar uoliai domėjausi rusiškomis respublikomis ir jų galimybėmis tapti suverenioms, nuskridau į Tatarstano respublikos sostinę Kazanę susitikti su šios respublikos prezidentu Mintimeru Šaimijevu.

Sovietų Sąjunga tuo metu jau buvo sugriauta, tad buvo akivaizdu, kad siekis paversti Tatarstaną „16-ąja respublika“, kurios simboliu buvo tapęs M.Šaimijevas, patyrė visišką fiasko. Nepaisant to, M.Šaimijevas savo respublikos politinę ir verslo aplinką kontroliavo kur kas griežčiau ir ryžtingiau negu Borisas Jelcinas – visą Rusiją. Kad tuo įsitikintume, pakanka peržvelgti šiuolaikinio Tatarstano lyderių biografijas.

Per ketvirtį amžiaus šioje respublikoje pasikeitė vos du prezidentai. Faridas Muhametšinas vadovavo Tatarstano parlamentui nuo 1991 m. (su nedidele pertrauka, kurios metu užėmė premjero postą), o premjerų tebuvo keturi, iš kurių du ir toliau vadovauja Tatarstanui: vienas užima prezidento postą, kitas – parlamento pirmininko. Jei tai nėra nomenklatūrinio stabilumo modelis, tuomet kas iš viso yra tas nomenklatūrinis stabilumas?
Žinoma, tuo metu Kazanės kremliuje būtų buvę sunku net įsivaizduoti, kad M.Šaimijevo sistema sugebės pasiekti tokių įspūdingų rezultatų, o žmonės, kuriuos sutikdavai Tatarstano valdžios koridoriuose, savo kabinetų neužleis net ir po kelių dešimtmečių.

Vis dėlto jau tada buvo akivaizdu, kad Tatarstano modelis gerokai skiriasi nuo rusiško. Ir aš nepasikuklinau tų skirtumų paminėti pačiam M.Šaimijevui. Išmintingasis M.Šaimijevas gudriai į mane pažvelgė ir pasakė maždaug taip (žinoma, dabar tikslios citatos neprisiminsiu, tačiau esmė buvo tokia pati), kad Tatarstanas visiškai neprivalo keistis pagal Rusijos pavyzdį, priešingai – pati Rusija gali pasikeisti, jei yra suinteresuota Tatarstanu. Esą taip istorijoje jau yra buvę.

Neslėpsiu, kad tada šia fraze ne itin patikėjau. Tačiau įsiminiau. O prabėgus daugeliui metų įsitikinau, kad M.Šaimijevas visiškai teisus. Integracija su Tatarstanu, o ir su kitomis Rusijos respublikomis, pagal visuomenės kontrolės lygį galėjusiomis rungtyniauti su Kazane, Rusijai kainavo demokratinę perspektyvą. Praėjus vos keleriems metams po mūsų pokalbio su M.Šaimijevu, Kazanės ir Maskvos kremlius buvo galima sukeisti vietomis. Kalbant apie nomenklatūros ir verslo susipynimą, valdžios įtaką žiniasklaidai bei pilietinei visuomenei, rinkimų proceso ir visuomenės nuomonės kontrolę, niekas nebūtų pastebėjęs nė menkiausio skirtumo.

M.Šaimijevui nepavyko išsikovoti savo šalies nepriklausomybės, tačiau prieš Maskvos politikus jis iškovojo pergalę, apie kurią Kazanė svajojo nuo Ivano Rūsčiojo laikų: Tatarstanu pavertė visą Rusiją.

Beje, vietos „baronų“ politinė partija, kurią M.Šaimijevas įkūrė ir ėmė vadovauti B.Jelcino erai einant į pabaigą ir kuri tvirtu žingsniu artinosi prie valdžios drauge su Lužkovo-Primakovo „Tėvyne“, taip ir vadinosi – „Visa Rusija“.

Tuo metu buvo likęs dar vienas Kremliaus neužkariautas šalies regionas – Čečėnija. Šalis, su kuria kovėsi ir Peterburgo carai, ir bolševikai, ir B.Jelcinas bei Vladimiras Putinas. Ir tik pastarasis, bombomis išpurenęs jos teritoriją ir tankais atskyręs nuo likusios Rusijos, pasiekė santykinio paklusnumo – bent jau to klano, kuris pažadėjo kontroliuoti visus kitus. Kad būtų apramintas maištingas kalnų kraštas, šiam klanui buvo leista veikti savo nuožiūra ne tik pačios respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų. Teko užmerkti akis prieš konkurentų naikinimą, „savos“ diasporos kontrolę ir jos finansavimo šaltinius – žodžiu, teko susitaikyti su tuo, kad Čečėnija tapo respublika respublikoje. Ir vis dėlto tai dar nebuvo Tatarstanas. Nes Rusija tebegyveno savo gyvenimą, o Čečėnija – savo.

Boriso Nemcovo žūtis visa tai pakeitė, nepaisant to, kiek prie šio politiko nužudymo iš tiesų prisidėjo čečėnų „jėgos struktūros“. Jau vien pati idėja – šaltakraujiškai sunaikinti nepatogų oponentą tiesiai po vyriausybės vadovo langais – savo esme yra čečėniška, o ne rusiška. Ir jei sutiksime, kad tokia idėja Rusijoje turi teisę egzistuoti ir net yra akcentuojama centrinės valdžios, tuomet jau netrukus ir visa Rusija taps Čečėnija. O tai ir bus nepaklūstančio regiono integracijos ir klusnumo kaina, kurią užkariautojas anksčiau ar vėliau turi sumokėti užkariautiesiems.

V.Putinui iš tiesų tenka sunkus pasirinkimas: jis turi nuspręsti, kuo jam būti – M.Šaimijevu ar Ramzanu Kadyrovu, Maskvos chanu ar Kremliaus imamu.

Chanatui vadovauti jis, šiaip ar taip, jau išmoko, nes būtent chanatą kaip palikimą gavo iš B.Jelcino rankų. O štai vadovavimas imamatui – kur kas sudėtingesnis ir kruvinesnis mokslas, kurio teks mokytis negailestingai atsikratant oponentų, dosniai apdovanojant sargybinius, negalvojant apie tarptautinę reputaciją ir ekonomines tokios savo politikos pasekmes.

Kitas klausimas – ar Rusija, jau įpratusi būti chanatu, iš viso gali atlaikyti persikūnijimą į imamatą.

Sovietiniais laikais pamėginti suprasti, kas dedasi anapus Kremliaus sienų, buvo įmanoma nebent iš atsitiktinių nuogirdų arba į rankas pakliuvusių prierašų po oficialiais nekrologais – tik šitaip buvo galima susidaryti nuomonę apie vieno ar kito tarnautojo autoritetą arba nuopuolį prieš mirtį.

Dar vienas paprastas triukas, beje, kone visiškai neprieinamas Vakarų sovietologams, užtat žinomas visiems politika besidomintiems sovietiniams piliečiams, buvo TSKP CK politbiuro narių portretų iškabinimo tvarka prieš gegužės 1-ąją ir lapkričio 7-ąją. Priešingai nuo laikraščiuose įprastos abėcėlinės tvarkos, portretai buvo iškabinami pagal iš aukščiau nuleistą seką – taip buvo galima įvertinti sovietinių vadukų įtakos lygį. Šiuose portretuose būta daugiau sakralinio žinojimo nei analitiniuose straipsniuose.

1982 m. lapkričio 7 d. ant Kijevo operos teatro fasado nepasirodė politbiuro nario ir TSKP CK sekretoriaus Andrejaus Kirilenkos portretas, nors oficialiai šis marazmatikas buvo laikomas antru žmogumi partijoje. Būtent iš šios aplinkybės Vakarų žiniasklaida suuodė apie A.Kirilenkos nuopuolį. O kai praėjus keletui dienų po švenčių įvykusiose iškilmingose Leonido Brežnevo laidotuvėse jo ilgametis pavaduotojas stovėjo jau ne tarp politbiuro narių, o su velionio artimaisiais, tai jau nieko nebestebino.

V.Putino „dingimo“ istorija man priminė vaikystės pasivaikščiojimus po Kijevą, kai stingstančia širdimi dairiausi, kuriame gi lanke bus pakabintas Grigorijaus Romanovo ar Dmitrijaus Ustinovo portretas, ir mėginau suvokti, ką galėtų reikšti nuotraukų perkabinimas.

V.Putinas su savo šutve atvedė Rusiją iki tokios būklės, kad niekas nežino, kas laukia šalies po jo. Gyventojai galėtų dalyvauti sprendžiant valstybės likimą nebent pasiryžę įvykdyti kokias nors rusams įprastas riaušes – beprasmes ir negailestingas, nes balsavimo teisė iš jų atimta. Apie tikrąsias prie sosto sėdinčių įtakos grupių nuotaikas mes nežinome nieko, nes jos atitinka dabartinę psichinę pirmojo asmens būseną ir gali greitai pasikeisti po jo pasitraukimo – taip jau buvo nutikę po 1953 m. kovo 5 d., kai ištikimieji Josifo Stalino „sakalai“ staiga pasirodė esą už visiškai kitokį SSRS vystymosi kelią, nei įsivaizdavo jų paskutinį kvapą išleidęs šeimininkas.

Trumpai tariant, Rusijos praeitis liūdna, dabartis – pasibjaurėtina, o ateitis – nenuspėjama.