Gintaro Maciulio nuotr.

„Ypač džiugina tai, jog prof. J. Dausas, garsėjantis griežtumu ir reiklumu atlikėjams, reikalaujantis aukščiausios dainavimo kokybės, mus pakvietė antrą kartą, tai rodo didelį pasitikėjimą“, – sako „Pro musica“ meno vadovė ir vyriausioji dirigentė Rasa Gelgotienė. 2011 m. sausį lietuvių kolektyvas Bremeno „Die Glocke“ salėje giedojo G. Verdi „Requiem“.

„Stabat Mater“ – pirmas čekų kompozitoriaus Antonino Dvoržako sakralinis kūrinys, išgarsinęs pasaulyje tuo metu dar mažai žinomą kūrėją. Šio religinio siužeto pagal XIII a. italų pranciškonų vienuolio sukurtą tekstą apie Mergelės Marijos kančias, matant, kaip nukryžiuojamas jos sūnus, yra ėmęsis ne vienas kompozitorius. Tačiau A. Dvoržako „Stabat Mater“ – ne tik vienas originaliausių muzikiniu požiūriu, bet ir artimai susijęs su kompozitoriaus šeimą ištikusia tragedija.

1875 m. mirė A. Dvoržako naujagimė duktė Josefa. Po metų, kamuojamas sielvarto, jis sukuria „Stabat Mater“ versiją solistams, chorui ir fortepijonui, nesiryždamas imtis orkestruotės. Praėjus dar vieneriems metams kompozitorius netenka dukros Ruženos, o po kelių savaičių ir vyriausiojo sūnaus Otokaro. Tuomet jis sugrįžta prie rankraščio, parašo dar tris dalis ir sukuria orkestruotę.

Nenutoldamas nuo viduramžių teksto, A. Dvoržakas savo kūrinyje sublimuoja sielvartą, apnuogindamas didžiausią žmogaus – savo kūno vaisiaus – netektį bei parodydamas žmogaus stiprybę įveikti skausmą, maldos prasmę ir tikėjimo vietą gyvenime, susitaikymą ir palengvėjimą. Spontaniškai ir laisvai giliame liūdesyje besiliejantys jausmai universalūs ir didingi.

Paveiktas asmenines kančios kompozitorius emocijomis labiau persmelkia solistų ir choro balsus, o ne orkestrą, nors pastarajam harmoninio spalvingumo irgi netrūksta. A. Dvoržakas sukūrė įtikinamą susitaikymo su asmenine tragedija portretą, kuris negali padėti susidūrusiems su tokia netektimi, bet gali išreikšti užuojautą. Pirmą kartą atliktas 1880 m. Prahoje, o 1884 m. Londone „Stabat Mater“ pelnė kompozitoriui tarptautinį pripažinimą.

Nuo susikūrimo 2004 m. choras „Pro musica“ yra atlikęs nemažai didelės apimties chorinių simfoninių kūrinių. Kolektyvo repertuare skambėjo F. Schuberto „Mišios G-dur“, K. Jenkinso „Mišios už taiką“, A. Ramirezo „Kreolų mišios“, A. Vivaldžio „Beatus vir“, C. Orfo „Carmina burana“, P. Čaikovskio „Šv. Jono Auksaburnio liturgija“, C. Fonsecos „Afrobraziliškos mišios“, J. de Hano simfonija „Urizeno knyga“, J. S. Bacho „Magnificat“, G. Rossinio „Mažosios iškilmingos mišios“ ir kiti kūriniai.

„Pro musica“ kartu su kitais dviem Vilniaus universiteto chorais „Gaudeamus“ ir „Virgo“ praėjusių metų gruodį surengė didelio dėmesio ir dalyvių susidomėjimo sulaukusį projektą „Klasika visiems“, kurio metu visi pažįstantieji muzikos raštą buvo kviečiami kartu atlikti W. A. Mozarto „Requiem“. Į kvietimą atsiliepė apie pustrečio šimto dalyvių iš visos Lietuvos.

Koncertas vyks sausio 20 d. 18 val. Brėmeno (Vokietija) „Die Glocke“ koncertų salėje.