Netoli nuo Linco yra ir Leondingo miestelis, kuriame keletą metų gyveno Hitlerio šeima ir kurio kapinėse palaidoti abu Hitlerio tėvai. 2012 metais vietos bažnyčia ir valdžia buvo priversti nukelti Hitlerio tėvų antkapį, kadangi čia privažiuodavo vis didesni būriai neonacių garbintojų, kurie trikdydavo miestelio rimtį. Tačiau tėvų – Aloyzo ir Claros palaikai nebuvo ekshumuoti ir liko kaip buvę. Vietos klebonas pasakoja, kad ir šiomis dienomis jam tenka surinkinėti žvakes nuo tos vietos, kurioje ilsisi Hitlerio tėvų palaikai, nors „gerbėjų“ skaičius dabar smarkiai sumažėjęs.

Be to, Leondinge yra išlikęs namas, kuriame fiurerio šeima gyveno septynerius metus iki 1903 m. Jame dabar įsikūrusi vietinių kapinių administracija. Turistai taip pat mėgsta aplankyti vietos piceriją „Bardolino“: čia kažkada veikė „Gasthoff Wiesinger“ viešbutis, kurio restorane prie vyno taurės mirė Hitlerio tėvas Aloyzas. Vietos padavėjų teigimu, vis daugiau turistų nori pasėdėti ant kušetės, ant kurios, kaip teigiama, ir mirė Hitlerio tėvas.

Po tėvų mirties, „iškilusis dailininkas“ (taip save vadino Hitleris) pervažiavo gyventi į Vieną, kurioje norėjo mokytis vaizduojamųjų menų mokykloje. Egzaminų jis neišlaikė su kartus, turėtos santaupos ištirpo, teko keletą kartų keisti nuomojamus kambarius, kurie būdavo vis toliau nuo miesto centro. Dauguma šių kambarių išlikę ir šiandien, jie taip pat išnuomojami, tačiau niekas neprimena, kas čia yra gyvenęs.

Galų gale Hitleris liko visai be pinigų ir atsidūrė gatvėje, kurioje ir nakvodavo, o kartais apsistodavo benamių bendrabučiuose. Kai Hitleris 1933 m. atėjo į valdžią, visi dokumentai apie jo gyvenamąsias vietas Vienoje buvo sunaikinti, o oficialiai buvo teigiama, kad jis gyveno Zimon Denk Gasse 11 name, prie kurio jo valdymo metais nuolat budėjo hitlerjugendo skautai. 1913 m. Hitleris gavo tėvo palikimą ir už šiuos pinigus pervažiavo gyventi į Miuncheną. Vėliau jis tvirtino, kad pervažiuoti į Vokietiją jam liepė „aukščiausios dvasios“, nors iš tiesų priežastis buvo kita – jis nenorėjo eiti tarnauti į austrų armiją. Miunchene jis įsikūrė Schlaussheimerstrasse 34 name. Dabar šio namo fasadas yra kiek pasikeitęs, tačiau namas stovi ir šiandien. O namas Tierstrasse gatvėje, kuriame Hitleris gyveno sugrįžęs po Pirmojo pasalinio karo, išliko koks buvęs. Jame fiureris gyveno iki 1929 m. Tais metais Hitleris jau buvo populiarus politikas, todėl persikėlė į apartamentus Prinzregentenplatz aikštėje. Iš pradžių jis čia nuomojo keletą kambarių, o 1938 m. su partijos pagalba tapo viso namo savininku. Šiuo adresu jis buvo oficialiai registruotas iki pat mirties 1945 m., nors iš tiesų ten po Antrojo pasaulinio karo pradžios jis nesirodė. Nors 1939 m. šiame name buvo įrengta slėptuvė nuo bombų.

Karui baigiantis namą užėmė amerikiečių kariai, kurie viename kambarių ant stalo rado laišką ir sudžiuvusių pakalnučių puokštę. Laiško autore buvo maža mergaitė, kuri rašė „Mano brangusis fiureri, už paskutinius pinigus nupirkau jums šias gėles“.

Po karo oficialiai Hitlerio namas Prinzregentenplatz atiteko Bavarijos žemės valdžiai. Nuo pat 1949 m. iki šių dienų jame yra įsikūręs policijos skyrius. Namas per tą laiką visiškai nepasikeitė. Vidiniame kieme iki šiol yra plokštė, dengianti įėjimą į Hitlerio bunkerį. Policininkai sako, kad dažnai skambina žmonės, norintys apžiūrėti šią vietą, tačiau paprastai jiems atsakoma.

Tuo tarpu dauguma pastatų Berlyne, su kuriais susijęs Hitlerio gyvenimas, yra sugriauti karo metu arba iškart jam pasibaigus. Pavyzdžiui, „Kaiserhoff“ viešbučio vietoje, kuriame Hitleris dažniausiai apsistodavo, dabar įsikūrusi Šiaurės Korėjos ambasada. Ji buvo pastatyta 1974 metais. Senosios ir naujosios reichskalceliarijų pastatai taip pat neišlikę, jų vietoje stovi paprasti gyvenamieji namai.

Abi reichskanceliarijos buvo nugriautos sovietų valdžios įsakymu, kad neliktų jokio nacizmo prisiminimo. Sklando legendos, kad reichskanceliarijų plytos ir kitos statybinės medžiagos buvo panaudotos statant Berlyno Humbolto universitetą, „Morenstrasse“ metro stotį ir paminklą sovietų armijai. Tačiau šito įrodymų ir šiandien dar nesurasta. Bunkerio vietoje, kuriame Hitleris nusižudė, daugelį metų nebuvo jokio tai patvirtinančio ženklo ir tik prieš keletą metų ten atsirado lentelė, bylojanti šios vietos istoriškumą.

Tuo tarpu Bavarijos Alpėse, Kelteinhause išliko garsioji Hitlerio rezidencija „Erelio lizdas“, pritraukianti minias turistų, daugiausia iš Vakarų šalių, kadangi ją karo pabaigoje užėmė būtent Vakarų sąjungininkai. Namas ant kalno Hitleriui buvo padovanotas partijos jo 50-mečio proga. Nors jame Hitleris praleido pakankamai mažai laiko, Kelteinhausas tapo populiaria nacių partijos viršūnių susibūrimo vieta. Namas per karą visai nenukentėjo ir po karo buvo perduotas vietos valdžiai, kuri jame įkurdino viešbutį. Šioje vietoje ir šiandien filmuojama dauguma istorinių filmų apie Hitlerį, o dauguma čia atvykstančių turistų labiau domisi Alpių gamta nei Hitleriu.

Apskritai, Vokietijos ir Austrijos miestų, kur gyveno Hitleris, valdžia stengiasi daryti viską, kad būtų užmiršta fašistinė šių vietų praeitis ir istoriniai pastatai nevirstų masinių neonacių susibūrimo vietomis.

(Pabaiga)