Keli padriki sakiniai Valdemarui Kukului (1959–2011) atminti

“Čia nebus mirties” – atsisveikindama menu garsią atgimimo laikotarpio premjerą, šiandien vadinamą neoficialia Vilniaus mažojo teatro pradžia.

Ir unikaliu dviejų draugų – Valdemaro Kukulo ir Rimo Tumino kūrybinio bendradarbiavimo vaisiumi. Nors vėliau abu suko savais meniniais greitkeliais, daugybę metų kiekvienas Valdemaro namų svečias, pasidomėjęs jo kambarį ir koridorių aklinai juosiančiomis knygų pilnomis lentynomis (o nesidomintys į poeto namus retai teužklysdavo), neišvengiamai turėdavo išklausyti pasakojimą, kad tai – autorinis staliaus amato nesibaidžiusio režisieriaus R.Tumino rankų darbas.
Prašalaičiui toje knygų gausybėje iš pirmo žvilgsnio sunkoka būdavo įžvelgti grupavimo dėsningumus, bet sistema lentynose neabejotinai egzistavo. Per pokalbį užsiminęs apie vieną ar kitą autorių, Valdemaras dažnai kildavo, pasikrapštydavo pasienyje ir po kelių akimirkų tarsi neatremiamą įrodymą guldydavo priešais tave reikalingą leidinį. Beje, žmogus, negrąžinęs anksčiau pasiskolintos knygos, ilgam prarasdavo namų šeimininko pasitikėjimą.
Savo erdvėje Valdemaras buvo gana pedantiškas, nors komforto nereikalaujantis žmogus. Jei užsukdavai dieną, kai namie nebūdavo rūpestingosios žmonos Deimantės, pats Viršuliškių virtuvėje kaisdavo dailiai blizgantį kavinuką ir siūlydavo išsirinkti patinkantį puodelį. O jei nesaikingai daug dėmesio skirdavai aplink šmėžuojančioms žmonos priglobtoms ir išgydytoms benamėms katėms, apsimesdavo supykęs: “Tu pas mane ar pas jas atėjai?..” Tačiau užtekdavo kuriai nors augintinei išsmukti laukan, kad besidairydamas jos, net ir sunkiai judėdamas, apeitų ne vieno daugiabučio kiemą.

Literatūrologas – ne projektas

Valdemaro literatūrinė erudicija raštininkų pasaulyje tapo iškalbingu priežodžiu: “skaitai kaip Kukulas”. Suprask – nepraleidi nė vienos naujos grožinės knygos anei publikacijos literatūrinėje spaudoje, maža to – nagrinėji atsidėjęs knygų recenzijas ir literatūrines apžvalgas. Dabar šių publikacijų srautas nusekęs ir lengviau aprėpiamas, o anksčiau nuolatinė kūrybinių impulsų registruotojo misija reikalaudavo išties nemenko pasiaukojimo.
Šis pasiaukojimas materialiai nebūdavo niekaip atlyginamas. Kultūros ministerijos skiriama kūrybinė stipendija leisdavo lengviau atsikvėpti dvejus metus, jei tik atokvėpiu galima laikyti knygos ar publikacijų serijos rengimą. Po to neišvengiamai ateidavo mažiausiai tiek pat “liesų”, jokiomis nuolatinėmis pajamomis nepažymėtų metų. Ir ne visuomet širdžiai mielų įsipareigojimų spaudos ar interneto tinklalapių redaktoriams, nors gerbdamas savo skaitytojus garsiai tuo nemėgo skųstis.
Bet jei susiprasdavai sekti jo išsamias, daugialypės išminties viražais apipintas literatūrines apžvalgas “Nemuno” savaitraštyje – be sakymų galėjai susivokti, kur autorius jaučiasi “namie”.
O ir kas subtiliau nei V.Kukulas, neeksponuodamas savęs ir neįžeisdamas vertinamų kūrinių autorių, galėjo tokias apžvalgas rašyti? Juk daugybę poetų į literatūrą jis atvedė tiesiog iš mokyklos suolo, pirmąkart perskaitęs jų eilėraščius kaip Jaunųjų filologų konkurso vertinimo komisijos narys. V.Kukulo rašytose apžvalgose plačiajai visuomenei negirdėtas eiliakalys rasdavo ne tik konkrečios publikacijos “diagnozę”, bet ir išsamų jos vertinimą ankstesnės savo kūrybos kontekste. Pro apžvalgininko akis neprasprūsdavo nė rajoniniuose laikraščuose spausdinti pirmieji poezijos bandymai.

Ištvermingi dudenimai

Dar atsimenu balsą – sodrų ir žemą, nepriekaištingai vingiuojantį skaitomų eilėraščių priegaides. “Dudenantį”, – sakydavo bendrakeleiviai įvairiose rašytojų kelionėse. Dudendavo iki paryčių, nes žodines naktigones be V.Kukulo būdavo sunku įsivaizduoti. Už sienos braidydavę sapnų tėkmėse dudenant guldavo, išnirdavo ir vėl panirdavo, o ryte nepaliaudavo stebėtis kolegos gyvybingumu. Nes jei reikėdavo – po valandos kitos įraudęs poetas lipdavo į sceną ir vėl dudendavo.
Pradžioje minėtą spektaklį “Čia nebus mirties”, skirtą Lietuvos pokariui, inspiravo abiejų – tiek R.Tumino, tiek V.Kukulo – gerbta Pauliaus Širvio asmenybė. Sutapimas: savąją mirtį Valdemaras pasitiko rašydamas būtent P.Širviui skirtą monografiją. Liko neparašyti du knygos skyriai, kuriuos abu poetai galės aptarti susitikę Ten. Ir patvirtinti: mirties tikrai nebebus.