Šią savaitę prasideda itin svarbūs įvykiai, nemažai lemsiantys visos Europos Sąjungos, taigi ir Lietuvos, ateitį. Sprendžiamas klausimas, kas Europos Sąjungoje viršesnis – nacionalinės vyriausybės ar Europos Komisija. Piliečių išrinkti, tad savo rinkėjams atsakingi ir į žmonių nuomonę atsižvelgiantys politikai ar niekieno nerinkti ir niekam neatsakingi eurobiurokratai. Kas svarbiau – visuomenės interesas ar mechaniškas ES direktyvų vykdymas.

Mat atrodo, kad Paryžius nutarė demonstratyviai nevykdyti Europos Komisijos teisingumo komisarės Viviane Reding ultimatumo: iki spalio 15-osios parengti teisės aktus, kurie suderintų prancūzų įstatymus su Europos Sąjungos direktyvomis dėl laisvo žmonių judėjimo, taip užkertant kelią valkataujančių Rumunijos ir Bulgarijos čigonų deportavimui.

Nors Paryžius ir žadėjo parengti atitinkamas įstatymų pataisas, perduoti jas į Briuselį ketino jau po Europos Komisijos ultimatumu nustatyto termino, tarsi patvirtindamas Prancūzijos Europos reikalų ministro Pierre’o Lellouche’o žodžius: “Taip nedera kalbėti su didžiąja valstybe”.

V.Reding ir P.Lellouche’o susikirtimas slepia daug gilesnę prasmę. Žiūrint formaliai Europos Komisija, ėmusi reikalauti Prancūzijos pasiaiškinti dėl čigonų deportavimo (priešingu atveju grasindama teismu), tarsi elgtųsi teisingai, nes jai priklauso prižiūrėti ES teisės aktų vykdymą. Bet žiūrint iš esmės Briuselio eurobiurokratai priešpriešino save Prancūzijos visuomenei, mat net 85 proc. prancūzų remia savo vyriausybės politiką dėl čigonų iškeldinimo.

Netvirtas Europos Komisijos pozicijas ginče su nacionalinėmis vyriausybėmis rodo tai, kad čigonų klausimu V.Reding apsiribojo vien Prancūzijos puolimu. Nors tuo pat metu Italijos didmiesčio Milano savivaldybė paskelbė, kad jų mieste čigonams vietos nebėra, ir buldozeriais šluoja taborus. Tas pat laukia ir Venecijos čigonų taborų, o Romos ir Neapolio savivaldybės sukėlė čigonus į aptvertas gyvenvietes ir pateikė ultimatumą – arba jie per ketverius metus prisitaiko prie visuomenės gyvenimo normų, arba deportacija.

Todėl čigonų Romoje per ketverius metus sumažėjo nuo 170 tūkst. 2006-aisiais iki 40 tūkst. 2010-aisiais. Vokietijoje policija tol gainioja nelegalias čigonų stovyklavietes, kol išveja už valstybės ribų. Prieš pusmetį vokiečiai susitarė su Kosovu dėl 10 tūkst. čigonų deportavimo.

Pabrėžtina, kad ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir Vokietijoje valdžios politiką čigonų atžvilgiu remia absoliuti visuomenės dauguma. O susipriešinti su visoms didžiosioms Europos valstybėms Europos Komisija paprasčiausiai bijo, nes rizikuoja būti nušluota – eurobiuroratai seniai visiems įsiėdė.