Čilei apibūdinti palyginimų netrūksta. Ši šalis gali pasirodyti visokia: svaiginanti kaip taurė vyno, aitri kaip čia augantys pipirai, paslaptinga kaip senosios indėnų sakmės, spalvinga kaip senoviniai miesteliai, rūsti it Atakamos dykuma, kvapą gniaužianti kaip ledynais pasidabinę kalnai… Tęsti galima be galo.

Vartydamas kelionių knygas apie Čilę, negali atsistebėti kontrastingomis nuotraukomis: spalvingi miestai, vaizdingi kalnai, nedideli vynuogynai upių slėniuose ir laukinės salos. Ir tai dar ne viskas! Ši šalis – tikras tautų katilas, čia galima sutikti bene viso pasaulio atstovų, kurie išdidžiai save vadina čiliečiais.
Keliautojai, vaikštinėdami Čilės sostinėje Santjage rugsėjo 10–11 dienomis, galėjo stebėti keistą procesiją, kurios dalyviai užrištomis akimis nešė portretus, o netrukus daugiau nei tūkstantis žmonių gatvėse, šalia Monetų rūmų, kuriuose įsikūrusi prezidentūra, sugulė į gyvą grandinę tiesiog ant šaligatvio. Taip šiais metais buvo paminėtos 40-osios perversmo, atvedusio į valdžią Augusto Pinochetą, metinės ir pagerbiami karinės diktatūros laikotarpiu be žinios dingę ir žuvęs žmonės.
Priminsime, kad 1973 m. rugsėjo 11 d. A.Pinochetas iš demokratiniu būdu išrinkto prezidento marksisto Salvadoro Allende’s atėmė valdžią ir beveik po metų pasiskelbė Čilės prezidentu, o iš šio posto atsistatydino tik 1990 m. kovo 11 d.
„Karinės diktatūros metais Čilėje daugiau nei tūkstantis žmonių dingo be žinios, daugiau nei trys tūkstančiai gyventojų žuvo nuo valstybės agentų rankos, o daugiau nei 28 tūkstančiai kankinti ir laikyti politinių kalinių kalėjimuose. Šis teroras palietė daugybę šeimų, skausmas gyvas ir šiandien, todėl šios metinės ir minimos, vyksta daugybė renginių bei minėjimų. Beje, ši tema dažna ir Čilės rašytojų kūriniuose. Apie karinės diktatūros metus labai įdomiai, savotišku stiliumi ir netgi sarkastiškai ne vieną romaną yra parašęs vienas garsiausių Čilės rašytojų Roberto Bolaño“, – pasakoja Adriana Giedrė Barkauskaitė, Čilėje gyvenanti jau daugiau nei ketverius metus, ten sukūrusi šeimą ir šiuo metu studijuojanti Pietų Amerikos literatūrą magistrantūroje, bei priduria, kad R.Bolaño romanų yra išversta ir į lietuvių kalbą.

Savita šnekamoji kalba ir tautų katilas

Kai kalbama apie literatūrą, verta paminėti ir vieną garsiausių Čilės rašytojų, kuris buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai gauti ir apdovanotas pačia prestižiškiausia ispaniškai kalbančios pasaulio dalies Servanteso premija, 99 metų Nicanorą Parrą. Pasak A.G.Barkauskaitės, šis poetas rašo čiliečiams įprasta kalba, kuri kiekvieną keliautoją, kad ir tobulai mokantį ispaniškai, švelniai tariant, šokiruoja, nes atvykėlis staiga suvokia, kad nieko nesupranta, ką kalba pašnekovas. Pasirodo, čiliečiai šnekamojoje kalboje vartoja gausybę unikalių palyginimų, priežodžių, patarlių, jaustukų ir net švelnių keiksmažodžių, būdingų tik šiai šaliai ir suprantamų tik jos gyventojams.
„Pirmus mėnesius tylėjau kaip žuvis ir tik klausiausi, nors ispanų kalbą mokėjau. Mane labai nustebino tie saviti posakiai, kurie ispaniškai kalbančiajam nesuprantami. Pavyzdžiui, patys paprasčiausi – “geidulinga kaip jaunoji” ar “karšta kaip bulvė”. O kur dar gausybė įterpinių, skirtų emocijoms reikšti! Žmogus pradeda kalbėti normaliai, bet galiausiai baigia vien emocingais įterpiniais, o tu nieko nesupranti“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad turistui, susiruošusiam į Čilę, pravartu pasklaidyti žodynus ir pastudijuoti bent pagrindinius palyginimus ar jaustukus.
Nemažai tokių žodžių ar posakių perimta iš vietinių gyventojų – mapučių, kalbančių mapudungunų kalba. Priminsime, kad nors Čilė yra buvusi Ispanijos kolonija, anksčiau čia gyveno indėnų tautos, nemažai kurių išnyko ir asimiliavosi. Tačiau mapučiai – didžiausia vietinių gyventojų tauta, gyvenanti šalies pietinėje dalyje, Araukanijos regione. Šiandien mapučiais save laiko daugiau nei milijonas žmonių, jie sudaro apie 6 proc. visų Čilės piliečių.
Beje, prieš 20 metų mapučių žemes valstybė atidavė naujakuriams, ir tai sukėlė didžiulį mapučių nepasitenkinimą. „Konfliktas vis dar nenurimęs – tai labai delikatus ir kontroversiškas politinis konfliktas, dažnai sukeliantis smurto bangas“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Kaip jau minėta, Čilėje galima sutikti tikriausiai visų tautų atstovų: čia gausu vokiečių, kroatų, lenkų, perujiečių, kubiečių, kolumbiečių, kinų, korėjiečių, arabų, palestiniečių, pakistaniečių ir iš kitų šalių kilusių gyventojų. Pasak Adrianos Giedrės, viena vertus, tautos tarsi susilydžiusios, nes žmonės čia gimė, studijavo, dirba, kita vertus, labai pastebimas ir toks socialinis netikėtumas, kad vienos kilmės šalys laikomos geresnėmis už kitas.
„Tarkime, esant situacijai, kai žmonės konkuruoja, pavyzdžiui, dėl geresnio darbo, tada prisimenamos kilmės šaknys – mano senelis atvyko iš Vokietijos arba aš turiu angliško kraujo. Socialiniu požiūriu Europos kilmės šalys yra prestižiškesnės už kitas. Kartais tokiuose apsižodžiavimuose galima įžvelgti net rasizmo apraiškų“, – pasakoja Čilėje gyvenanti lietuvė ir priduria, kad vis dėlto yra nemažai žmonių, kuriems šie dalykai visiškai neįdomūs.
Kad ir kaip būtų, socialinė nelygybė Čilėje, ypač Santjage, matoma tikrai aiškiai. Dėl politinių sprendimų, kai labiau puoselėjami didieji miestai, o gyvenvietėms ir kaimams skiriama nedaug dėmesio, daugybė žmonių traukia į sostinę tikėdamiesi rasti darbo, įsitvirtinti ir gyventi geriau, tačiau mieste tiek vietos nėra, jis perpildytas, jo gatvėse – nuolatinės spūstys, oras, ypač žiemą, labai užterštas, taigi Santjagas tampa nepatogus gyventi. Be to, čia klesti nedarbas ar neoficialūs darbai, kai žmonės kur nors ant laiptų pradeda pardavinėti daržoves, sankryžose sustojusiems automobiliams puola valyti langų ar tiesiog iš praeivių prašinėja monetų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.