"Veido" archyvas

Leidykla “Alma littera” vėl kviečia į paslaptingą Johno Irvingo pasaulį. Kas jame laukia, padės suprasti ištrauka iš romano “Cirko sūnus”.

Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme buvo paminėta, kad oficialus Bombėjaus policijos inspektoriaus atlyginimas siekia vos 2500–3000 rupijų per mėnesį – maždaug šimtą dolerių. Tam, kad pakliūtų dirbti į pelningesnę vietelę, kitaip tariant, į rajoną, kuriame didelis nusikalstamumas, inspektoriui tenka papirkti administracijos pareigūną. Už kyšį, siekiantį nuo 75 000 iki 200 000 rupijų (bet paprastai neviršijantį 7000 dolerių), inspektorius gali gauti postą, užtikrinantį nuo 300 000 iki 400 000 rupijų (dažniausiai – ne daugiau nei 15 000 dolerių) metinių pajamų. Naujausiame Inspektoriaus Dharo filme ir buvo bandoma klibinti klausimą: kaip policijos inspektorius, uždirbantis vos 3000 rupijų per mėnesį, sugeba sukrapštyti 100 000 rupijų kyšiui? Filme vienas itin korumpuotas ir veidmainis policijos inspektorius tikslą pasiekia dirbdamas antru etatu – sąvadautoju; be to, jis dar ir eunuchų transvestitų viešnamio Folklando kelyje savininkas.

Antrasis policininkas, artėjantis prie daktaro Daruvalos ir Inspektoriaus Dharo staliuko, išspaudė šypseną, bet joje galėjai aiškiai įžvelgti vieningą visų Bombėjaus policijos pajėgų įniršį. Prostitučių bendruomenė jautėsi ne mažiau įžeista, be to, prostitutės turėjo dar ir rimtą priežastį pykti. Mat pastarasis filmas, “Inspektorius Dharas ir narvinių žudikas”, regis, užtraukė patį tikriausią pavojų žemiausio lygio Bombėjaus prostitutėms, vadinamosioms narvinėms. Filme pasakojama apie serijinį žudiką, kuris žudo narvines prostitutes, o paskui ant nuogo negyvėlės pilvo nupiešia gašliai išsišiepusį dramblį; kai filmas pasirodė ekranuose, šį sumanymą pasisavino tikras žudikas. Tad dabar žudomos ir panašiu paveikslėliu papuošiamos buvo tikros prostitutės, tik štai tikrosios žmogžudystės taip ir nebuvo atskleistos. Nenuostabu, kad visa armija kekšių, sunkiai dirbančių raudonųjų žibintų rajone, Folklando kelyje ir Granto kelyje, taip pat daugybėje viešnamių, įsikūrusių klaidžiose Kamatipuros gatvelėse, net neslėpė troškimo sudoroti Inspektorių Dharą.

Ypač stipriu keršto geismu liepsnojo tam tikros rūšies prostitutės – eunuchai transvestitai. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad kaip tik eunuchas transvestitas ir yra serijinis žudikas, dramblių piešėjas. Eunuchams transvestitams tai pasirodė be galo užgaulu, mat toli gražu ne visi tokie verčiasi prostitucija, o kur girdėta, kad kas nors iš jų kada būtų nusiritęs iki serijinio žudiko? Tokie Indijoje laikomi “trečiąja lytimi” ir vadinami hidžromis – tai urdu kalbos vyriškosios giminės žodis, reiškiantis hermafroditą. Tačiau hidžros – ne hermafroditai, bent iš prigimties; tai iškastruoti asmenys, todėl tiksliau juos būtų vadinti eunuchais. Egzistuoja ir hidžrų kultas – pašvęstos Deivei Motinai Bahučarai Matai, būdamos nei vyrai, nei moterys, jos įgyja ypatingų galių laiminti arba prakeikti. Tradicinis hidžrų pragyvenimo šaltinis – elgetavimas, taip pat jos dainuoja ir šoka vestuvėse ar kitose šventėse, o dažniausiai laimina naujagimius (ypač vyriškosios lyties). Hidžros rengiasi moteriškais drabužiais, tad, ko gero, tiksliausia jas vadinti eunuchais transvestitais.

Hidžrų manieros paprastai būna itin moteriškos, bet kartu jos yra šiurkščios, nesidrovėdamos koketuoja, atkreipia į save dėmesį atvirai seksualiais judesiais – toks moterų elgesys Indijoje laikomas nederamu. Be kastravimo ir moteriškų drabužių, hidžros paprastai nesiima jokių priemonių dar labiau sumoteriškėti; dauguma vengia vartoti estrogenus, o kai kurios taip atsainiai pešioja želiančią barzdą, kad neretą gali sutikti apšepusią net ir kelių dienų šeriais. Jei hidžrą kas nors išdrįsta užgauti ar prie jos kabinėtis arba jei ji susiduria su indais, kurie, susivilioję vakarietiškomis vertybėmis, nebetiki “šventomis” hidžrų galiomis laiminti bei prakeikti, ji lyg niekur nieko gali įžūliai pasikelti suknelę ir viešai pademonstruoti sužalotus lyties organus.

Daktaras Daruvala, rašydamas “Inspektoriaus Dharo ir narvinių žudiko” scenarijų, anaiptol nesiekė tyčia įžeisti hidžrų – jų vien Bombėjuje gyvena geri penki tūkstančiai. Vis dėlto, kadangi Farokas pats buvo chirurgas, jų kastravimo metodas jam atrodė barbariškas. Indijoje tiek kastravimo, tiek lyties keitimo operacijos draudžiamos, tačiau hidžros “operaciją” (jai pavadinti jos vartoja anglišką žodį) atlieka kitos hidžros. Operuojamasis įdėmiai stebeilija į Deivės Motinos Bahučaros Matos paveikslą; jam patariama sukąsti savo paties plaukus, mat nuskausminamųjų negauna jokių, nebent būna kiek apkvaitinamas alkoholiu ar opijumi. (…)

Tačiau kas galėjo šauti į galvą Farokui, kad naujausiam Inspektoriaus Dharo filmui žudiku maniaku ir piešėju jis pasirinko kaip tik hidžrą? Kai atsirado tikras žudikas, mėgdžiojantis pramanyto personažo elgesį (policija prasitarė tik tiek, esą tikrojo žudiko piešiniai – “akivaizdi variacija filmo tema”), paaiškėjo, kad šįsyk daktaras Daruvala įklampino Inspektorių Dharą į išties rimtą bėdą. Šis filmas sužadino kai ką blogiau už paprastą neapykantą, mat prostitutės hidžros ne tik atvirai palaikė siūlymą nužudyti Dharą – troško pirma jį dar ir suluošinti.

– Jos nori nurėžti tau kotą ir kiaušus, mielas berniuk, – perspėjo Farokas savo jaunąjį numylėtinį. – Mieste turi būti itin atsargus!

Nutaisęs kuo abejingiausią išraišką, Dharas atsakė su tokiu pat sarkazmu, su kokiu būtų atsakęs ir jo garsusis personažas:

– Ir be tavęs žinau.

(Tai jis bent kartą pasakydavo kiekviename filme.)

Nors pastarasis Inspektoriaus Dharo filmas virto tikru sukrėtimu, tikro policininko pasirodymas tarp padorių dakvortiečių, priešingai, buvo visai neįspūdingas. Juk kiekvienam aišku, kad prostitutės hidžros nenužudė pono Lalo! Nebuvo jokių požymių, kad būtų mėginta žaloti aukos lyties organus, be to, net visiškai nukvakęs hidžra niekaip negalėjo supainioti senioko su Inspektoriumi Dharu. Dharas nežaisdavo golfo.

Dirba tikras detektyvas

Kaip ir spėjo daktaras Daruvala, detektyvas Patelis iš tiesų buvo policijos komisaro pavaduotojas, antras žmogus skyriuje po komisaro; oficialiai jo pareigos vadinosi D.C.P. (deputy commissioner of police). Detektyvas, kaip vėl teisingai perprato Farokas, tikrai atvyko iš kriminalinių nusikaltimų skyriaus, įsikūrusio šalia Kraufordo prekyvietės, ne iš artimiausios Tardeo policijos nuovados, mat kai kurios detalės, aptiktos apžiūrinėjant pono Lalo kūną, pastūmėjo golfo žaidėjo mirtį į visai kitą kategoriją – tą, kuria domėtis jau derėjo pačiam komisaro pavaduotojui.

Kokiai kategorijai buvo priskirtas šis atvejis, daktaras Daruvala ir Inspektorius Dharas iškart nė nesuprato, o komisaro pavaduotojas Patelis nesiskubino nieko aiškinti.

– Meldžiu man atleisti, daktare, priimkite nuoširdžiausius atsiprašymus, pone Dharai, – prašneko detektyvas, gal keturiasdešimties su trupučiu metų patrauklios išvaizdos vyriškis, tiesa, buvęs prakaulus smulkių bruožų veidas jau kiek apdribęs. Budrios jo akys ir apgalvota kalbėsena bylojo, kad komisaro pavaduotojas apdairus žmogus. – Kuris iš jūsų radote kūną? – paklausė detektyvas.

Daktarui Daruvalai ne visuomet pavykdavo atsispirti pagundai papokštauti.

– Man regis, pirmiausia kūną rado kažkuris grifas, – atsakė gydytojas.
– Ak, taip, žinoma! – neprieštaravo komisaro pavaduotojas, pražysdamas kupina tolerancijos šypsena. Ir tuoj pat, nė nekviestas, prisėdo prie jų staliuko – ant kėdės, kuri buvo arčiausiai Inspektoriaus Dharo.
– Po grifų, – kreipėsi į aktorių, – pirmas žmogus, radęs kūną, buvote jūs, ar ne?
– Kūno nejudinau ir net neliečiau, – iškart atsakė Dharas į klausimą, kurio detektyvas net nespėjo užduoti; Dharas tokio klausimo laukė – pats visuomet šito klausdavo filmuose.
– O, puiku, dėkoju, – dabar jau detektyvas Patelis sutelkė dėmesį į gydytoją. – O jūs, daktare, savaime suprantama, apžiūrėjote kūną? – paklausė.
– Aš, savaime suprantama, kūno neapžiūrėjau, – paprieštaravo daktaras Daruvala. – Aš ortopedas, ne patologas anatomas. Tiesiog konstatavau pono Lalo mirtį.
– Taip, žinoma! – pritarė Patelis. – Bet gal bent pagalvojote, kokia galėtų būti mirties priežastis?
– Golfas, – atsakė daktaras Daruvala; pats jis niekada nežaidė golfo, šlykštėjosi juo net per atstumą. Dharas šyptelėjo. – Dėl pono Lalo, – toliau kalbėjo gydytojas, – manau, galima tvirtinti, kad jį pražudė besaikės pastangos tobulėti…

Iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė

"Veido" archyvas

Apie autorių ir knygą
Johnas Irvingas – vienas pupuliariausių užsienio rašytojų Lietuvoje nuo tų laikų, kai lietuviai perskaitė jo romaną “Pasaulis pagal Garpą”. Gimęs 1942 m., savo pirmąją novelę J.Irvingas pradėjo rašyti 1965 m. Lietuvoje didelio dėmesio sulaukė jo romanai “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Našlė vieneriems metams”. Į lietuvių kalbą “Cirko sūnus” buvo išverstas daugiau nei prieš dešimtį metų, o dabar “Alma littera” leidykla pristato naują romano vertimą. Šioje knygoje rašytojas sutelkia dėmesį į žmones, kuriems sunku prisitaikyti šiame pasaulyje: imigrantus, visuomenės atstumtuosius, paniekintuosius dėl fizinės negalios, susipainiojusius dėl savo seksualinės orientacijos.