"Veido" archyvas

Toks Čiurlionio kvartetas šiandien: violončelininkas S.Lipčius, altininkas G.Dačinskas, pirmasis smuikas J.Tankevičius ir antrasis – D.Dikšaitis

Balandžio 10-ąją Lietuva minėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875 09 22 –1911 04 10) šimtąsias mirties metines. Koncertus, skirtus šiai progai pažymėti, savaitgalį sostinėje surengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Švento Kristoforo kamerinis orkestras, Kaune – vargonininkai ir kariljonininkai.

Šį penktadienį Seime įvyks tarptautinė konferencija “M.K.Čiurlionis ir kultūros erdvė”, prieš kurią sostinės Nepriklausomybės aikštėje miestiečiams koncertuos Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovės liaudiškų šokių ansamblis “Neris”. Uždarant konferenciją savo muzikinį pasirodymą jos dalyviams dovanos Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis.

Savaip prie jubiliejaus garsinimo rengiasi prisidėti ir Čiurlionio kvartetas, garsųjį menininką vadinantis kolektyvo patronu. Stygininkai savo iniciatyva pasiryžę Lietuvoje ir užsienyje surengti šimtą koncertų, kuriuose pristatytų M.K.Čiurlionio kūrinių programą.

Vardas ištraukė iš tremties

Čiurlionio vardas vienam iš Nacionalinės filharmonijos kvartetų buvo suteiktas 1977-aisiais – netrukus po to, kai profesoriaus Eugenijaus Paulausko klasėje išugdytas jaunų muzikantų kvartetas grįžo į Vilnių iš Sočio filharmonijos, kurioje dirbo ketverius metus. Mat 1968-aisiais, kai tik pradėjo savo muzikinę biografiją, tėvynėje naujasis kvartetas nesijautė labai reikalingas. Lietuvos filharmonija jau turėjo du styginių kvartetus (Lietuvos, vadovaujamą to paties E.Paulausko ir keleriais metais anksčiau susibūrusį Vilniaus) ir nebuvo pasirengusi po savo sparneliu priglausti trečiojo.

Naujasis kvartetas stažavosi Rusijoje – sėmėsi patirties iš garsiųjų Borodino, Tanejevo kvartetų. 1973 m. dalyvavo Sočio filharmonijos paskelbtame konkurse ir tapo šio miesto muzikiniu kolektyvu. “Apie tokias sąlygas, kokias ten pasiūlė, namuose galėjome tik svajoti. Gavome butus garsiausiame Sovietų Sąjungos kurorte ir padorias tiems laikams algas. Mūsų koncertuose sezono metu lankydavosi visas sovietinės kultūros elitas – susipažinom su ministrais ir garsiausiais to meto atlikėjais, kurie varžydavosi dėl teisės vasarą groti Sočyje. Per keletą metų Kaukaze įsidrąsinome tiek, kad nusprendėme pasivadinti M.K.Čiurlionio kvartetu, nors Krasnodaro krašto filharmonija labiau buvo linkusi suteikti mums garbingą Kazokų kvarteto vardą. Tuomet pagaliau sukilo Lietuvos kultūros valdininkų ambicijos: Vilniuje buvo nutarta lietuviškąjį kvartetą susigrąžinti”, – šypsosi violončelininkas Saulius Lipčius.

Jis – vienintelis iš šiandien Čiurlionio kvartete tebegrojančių muzikantų, kuriam teko pergyventi “Kaukazo tremtį”. Be to, S.Lipčius kilęs iš garsios nepriklausomos Lietuvos laikų giminės: jo prosenelė – poeto Jono Mačiulio-Maironio sesuo Kotryna Mačiulytė, o senelis Mikalojus Lipčius – prezidento Antano Smetonos laikų vidaus reikalų ministras.

Lipčių ir Čiurlionių šeimos artimai bendravo, tad leidimą kvartetą pavadinti garsiojo kompozitoriaus vardu gauti pavyko. O tokiais leidimais didžiojo menininko palikuonys nesišvaistė: be kvarteto, teisė vadintis M.K.Čiurlionio vardu tebuvo suteikta muziejui, saugančiam jo kūrybinį palikimą, ir nacionalinei menų mokyklai.

Netikras Čiurlionis

“Iš pradžių mėginome pavadinime naudoti ir kompozitoriaus inicialus, tačiau svetimkalbėse afišose toks pavadinimas praeiviams iš tolo asocijuodavosi su futbolo klubais. Todėl ilgainiui liko tiesiog “Čiurlionio kvartetas”, – prisimena S.Lipčius.

Ar užsienyje lietuviams dažnai tenka aiškinti, kieno vardu pavadintas jų kvartetas?

“Pasaulyje įprasta, kad styginiai kvartetai dažnai vadinami primarijaus, t.y. pirmuoju smuiku grojančio muzikanto, pavarde. Todėl mūsų Joną užsieniečiai kartais netyčia palaiko Čiurlioniu”, – neslepia kolegos.

Kaip į tai reaguoja pats pirmasis smuikas Jonas Tankevičius? Sako, jau nebesistebintis, kai po koncerto priėję klausytojai pagiria gražią neva jo, o iš tikrųjų – M.K.Čiurlionio parašytą muziką.

Tiesa, kompozitoriaus palikime kūrinių, skirtų styginių kvartetui, nėra gausu: vienas kvartetas, dvi fugos, du kanonai ir variacijos. Viską sudėjus, išeina maždaug keturiasdešimties minučių trukmės programa. Tad kvarteto nariai dabar svarsto, ką labiausiai tiktų atlikti antrojoje programos, skirtos M.K.Čiurlionio šimtmečio metinėms, dalyje.

“Renkamės iš kelių variantų. Pirmasis būtų atlikti kūrinius, lietuvių kompozitorių dedikuotus M.K.Čiurlioniui. Tokių yra nemažai, o vienas iš mūsų mėgstamiausių – Mindaugo Urbaičio “Ramybė”. Tačiau šiam kūriniui reikia ir padoraus fortepijono, o ne visuose mažesniuose miestuose pavyktų tokį rasti”, – aiškina S.Lipčius.

Kitas kelias – pridurti Čiurlionio amžininkų, pavyzdžiui, to paties Carlo Reinecke’s, pas kurį Leipcige studijavo Mikalojus Konstantinas, mokinių kurtą muziką. Pagaliau galima būtų griežti ir kitų M.K.Čiurlionio kūrinių adaptacijas styginių kvartetui, tačiau J.Tankevičius, kuriam kolegos patiki rengti tokias aranžuotes, kol kas nieko konkretaus kolegoms nežada.

“Gal geriau patys ką nors sukuriam? Kiekvienas – po atskirą koncerto dalį”, – pusiau rimtai siūlo primarijus. Antrasis smuikas Darius Dikšaitis priduria, kad kartais muzikinės improvizacijos kvarteto nariams išties pavyksta neblogai – klausytojai nenori patikėti, kad ką tik girdėta muzika nebuvo natomis užrašyta. Na, o altininkui Gediminui Dačinskui kolegos linkę patikėti koncertų vedėjo vaidmenį, mat jis sugeba dešimtis kartų publikai vis kitaip pristatyti tuos pačius atliekamus kūrinius.

Iniciatyvos ėmėsi prodiuseris

Kaip gimė idėja kompozitoriaus metines paminėti šimtu koncertų? “Labai keistai. Vieną dieną mus susirado paslaptingas nepažįstamasis ir pareiškė, kad susapnavo tokią mintį”, – pasakoja S.Lipčius.

Nepažįstamasis pasirodė besąs muzikos prodiuseris Tomas Ivanauskas. “Pastaruoju metu daug skaičiau apie M.K.Čiurlionio gyvenimą, gilinausi į jo darbus. Ir pikta pasidarė: tokia asmenybė, o valdininkai jos šimtmečiui surengs kelis koncertus ir pasidės pliusiuką, jei kitokių iniciatyvų daugiau nebus”, – atvirai dėsto Tomas.

“Šimtas koncertų iš pradžių pasirodė nerealu, tačiau priskaičiavus jau įvykusius koncertus (pavyzdžiui, Osle ir Varšuvoje) bei pratęsus terminą iki būsimojo koncertinio sezono pabaigos, – gal ir įveikiama. Svarbiausia, kad M.K.Čiurlionio muzika pasiektų mažuosius Lietuvos miestus, kurie kamerinės muzikos koncertais nelepinami. Nes jautrūs tokiai muzikai žmonės nebūtinai gyvena miestuose, o prabangą važinėti į juose rengiamus koncertus gali sau leisti vis mažiau provincijos gyventojų”, – sako S.Lipčius.

Čiurlionio kvarteto vadovas prisimena anksčiau minėtoms kompozitoriaus gimimo metinėms irgi kūręs panašų projektą, tačiau lėšų jam įgyvendinti tuomet nebuvo rasta. Nėra jų ir dabar, bet Tomas tikisi sutelkti privačius rėmėjus.

“Iš pradžių mėginau dairytis vieno stipraus mecenato, kol supratau, kad realiau ieškoti geranoriškų verslininkų, išgalinčių dovanoti koncertą savo kraštiečiams. Juolab pats Čiurlionio kvartetas jokio atlygio už koncertus nesitiki, tereikia padengti muzikantų kelionės ir koncerto organizavimo išlaidas, kurios Lietuvoje neviršija kelių tūkstančių litų. Dauguma tokių koncertų būtų nemokami”, – tvirtina T.Ivanauskas.

Jau parengta ir koncertus lydėsianti videomedžiaga, kurioje klausytojai regės M.K.Čiurlionio paveikslus, fotografijas, dokumentines jo šeimos ir gyvenimo vietų nuotraukas. Nemažai ciklo koncertų numatoma rengti miestelių bažnyčiose, o jų šonuose nesunku pakabinti videoprojekcijoms skirtus ekranus. Vasarą koncertai galėtų vykti atvirose Lietuvos dvarų ir parkų erdvėse.

“Džiaugiamės radę rėmėjų, kurie prie mūsų idėjos įgyvendinimo prisidės nemokamai spausdindami plakatus ir koncertų programas. Bet labai ieškotume įmonių, kurios galėtų paremti muzikantus transporto paslaugomis. Jei nerasime – po Lietuvą važinėsime mano paties mašina”, – neslepia Tomas.

M.K.Čiurlionio muziką kvartetas šįmet rengiasi pristatyti ne tik savo tėvynainiams: jau planuojamos gastrolės Šanchajuje, Hong Konge ir Portugalijoje.