BFL

Rima JANUŽYTĖ

Vilniuje viešėjęs Didžiosios Britanijos švietimo ekspertas Jonathanas Simonsas netiki ilgalaikėmis nacionalinėmis strategijomis, užtat pabrėžia permainų švietimo sistemoje svarbą. Tačiau didesnės laisvės ir atsipalaidavimo moksleiviams šie jo žodžiai bent jau Didžiojoje Britanijoje nežada.

Dviejų Didžiosios Britanijos premjerų – lei­­boristo Gordono Browno ir kon­ser­va­­toriaus Davido Camerono pa­ta­rėju švietimo klausimais dirbęs J.Simonsas sa­ko, kad apie šalies visuomenę galima spręsti iš jos švietimo sistemos. Mūsiškė jam atrodo mažų mažiausiai komplikuota. Kad joje būtų mažiau painiavos, J.Simonsas siūlo pirmiausia supaprastinti mo­­kyklų finansavimo tvarką ir nešvaistyti lėšų pu­stuščių mokyklų pastatams išlaikyti. Tačiau mo­kiniams supaprastinimų ir palengvinimų jis ne tik nežada, bet ir nerekomenduoja.

– Vilniuje dalyvavote švietimo ekspertų, mokytojų, tėvų ir moksleivių diskusijoje apie savaran­­­kiškas mokyklas. Didžiojoje Britanijoje to­kios šiuo metu ant bangos ir vadinamos švietimo sistemos ateitimi. Kuo ypatinga jų koncepcija?

– Tai valstybės finansuojama, bet autonomiška mokykla, nors ir atskaitinga Švietimo ministerijai. Tokia mokykla leidžia mokyklos vadovams ir mokytojams kontroliuoti savo pačių likimą. Ji leidžia jiems daryti tai, ko reikia konkrečiai bendruomenei, mokyti vaikus taip, kaip jiems atrodo teisingiau, savaip organizuoti mokymosi procesą, aprūpinti mokytojus tuo, ko būtent jiems labiausiai reikia. Mokykla gali nuspręsti, kad galbūt joje bus ilgesnė diena, galbūt bus daugiau meno pamokų ar tradicinių dalykų. Žodžiu, tokia mokykla suteikia lankstumo ir laisvės.

– Tokiu atveju mokyklos vadovai ir mokytojai turi būti labai kompetentingi – antraip mokiniams gali būti daugiau žalos nei naudos. Kaip tai užtikrinti?

– Visiškai teisingai. Savarankiškos mokyklos turi labai didelę autonomiją, tačiau kartu jos visiškai atskaitingos: jos tikrinamos tų pačių inspektorių, vaikai laiko tuos pačius egzaminus, jie gauna tokius pačius diplomus, o mo­kykla priklauso tam pačiam finansavimo tinklui. Kitaip sakant, mokykla turi formos, bet ne turinio pasirinkimo laisvę. Tai padeda išlaikyti balansą tarp naudos ir galimos rizikos.

– Ar daug tokių mokyklų Didžiojoje Britanijoje? Visoje Europoje?

– Europoje – ne tiek daug. O Didžioji Bri­tanija, kuri įkvėpimo sėmėsi iš Švedijos, šioje srityje nuveikė daugiau – pradedant naujomis laisvosiomis mokyklomis (angl. „Free schools“), kurių nuo 2010-ųjų atsirado apie 300, baigiant jau egzistuojančių mokyklų pertvarka.

Joms leidžiama atsikratyti savivaldybių kontrolės, o tokį norą pareiškė jau per 4 tūkst. mokyklų visoje šalyje. Kaip savarankiškos mokyklos Didžiojoje Britanijoje veikia jau labai didelė visų mokyklų dalis.

– Jūs ir pats esate vienos iš tokių mokyklų įkūrėjas. Kaip mokomasi specialiojoje „Greenwich Free School“?

– Tai nauja Pietų Londone įsikūrusi mokykla. Bendruomenė čia labai neturtinga, daug vaikų dėl to vėliau išmoksta skaityti ir rašyti, o paskui jiems dažnai būna sunku pasivyti bendraamžius.

Tokiems vaikams norėjome įkurti nedidelę mokyklą, kurioje dabar mokosi tik apie 700 mokinių, ir organizuoti ilgesnę mokymosi dieną, tad mokiniai čia praleidžia maždaug trečdaliu daugiau valandų, nei įprasta. Na, o idėja buvo pasiūlyti išskirtinį lavinimą ir sielovados mokymą, kurie, taikomi kartu su papildomo ugdymo veikla, suteiktų jaunuoliams šansą į sėkmę.

– Ką vadinate išskirtiniu mokymu?

– Tai mokymas, kuris leidžia mokiniams pamėgti savo dalyką ir daryti akivaizdžią pažangą. Mūsų mokykloje vaikai mokosi nuo 11 metų, o vidutinis amžius, kai šie vaikai pradėjo skaityti, yra apie 9 metus. Tai reiškia, vos keleri metai iki atėjimo pas mus. Vadinasi, mums reikia įdėti labai daug pastangų, kad jie galėtų pasivyti, o kai kuriais atvejais galbūt ir aplenkti savo bendraamžius.

Ypatingą dėmesį skiriame anglų kalbai, matematikai, gamtos mokslams ir siekiame, kad mokiniai gautų labai gerus šių dalykų pagrindus prieš pradėdami mokytis kur nors kitur.

– Ar manote, kad matematikos, anglų kalbos ir gamtos mokslų pagrindai yra svarbesni nei kitų dalykų?

– Taip, esu tikras, kad būtent anglų kalba ir matematika, taip pat ir gamtos mokslai, yra visa ko pagrindas. Mūsų patirtis byloja, kad svarbiausia įvaldyti šiuos dalykus, prieš aprėpiant visa kita.

Žinoma, reikia turėti supratimą apie istoriją, geografiją, mokytis kalbų. Savaime suprantama, kad vaikams reikia ir sporto, muzikos, dailės ar vaidybos. Tačiau kol jie neturi svarbiausių pagrindų – rašymo, skaitymo ir skaičiavimo, visi kiti dalykai jiems ir nesiseks, ir nepatiks. O galiausiai jie netaps sėkmės lydimais žmonėmis tolesniame gyvenime.

Taigi mūsų darbas mokykloje yra suteikti jiems pagrindus ir kompensuoti dvejus prarastus metus.

– Koks amžiaus tarpsnis arba klasė mokymuisi yra patys svarbiausi? Juk, matyt, tikite, kad 11 metų pradėjus mokytis skaičiuoti dar ne viskas prarasta?

– Bendriausia prasme – kuo jaunesnis esi, tuo viskas svarbiau. Žinome, kad, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 22 mėnesių amžiaus vaikai jau skiriasi savo sugebėjimais.

Ne toks protingas, bet iš turtingesnės šeimos vaikas, dar neturėdamas nė poros metų, jau lenkia protingesnį, bet skurdesnėmis sąlygomis gyvenantį savo bendraamžį pažintiniais sugebėjimais. Taigi atotrūkis atsiranda jau iki antrųjų gyvenimo metų.

Mūsų vidurinėje mokykloje mokosi vaikai, juntantys šį atotrūkį, tad labai svarbu pasirinkti tinkamą modelį, kad jis sumažėtų arba išnyktų.

– Kaip manote, ar kiekvienas geras mokymo metodas yra tinkamas bet kurioje šalyje? Ar britiškas modelis gali būti nukopijuotas ir perkeltas į Lietuvą, ir veikti lygiai taip pat gerai, kaip ir pas jus?

– Aš manau, kad taip. Žinoma, išlieka grėsmė, kad atsitiks taip, kaip nutinka kopijuojant įstatymus: perkėlus vienos šalies įstatymą kitur, jis dažniausiai neveikia, nes būna išimtas iš konteksto. Tačiau pačius bendriausius principus galima pasiimti. Kad ir britų principą, jog mokykla, be didelės atskaitomybės, turi turėti ir labai didelę autonomiją.

Tai galima nesunkiai pritaikyti ir Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje šalyje.

– Ar viešėdamas Lietuvoje susidarėte aiškų vaizdą apie mūsų šalies švietimo sistemą?

– Labai daug tų pačių dalykų yra iššūkiai tiek mums, tiek jums: kaip geriausiai išnaudoti mo­kyklos finansavimą; kaip užtikrinti, kad patys įdomiausi žmonės taptų mokytojais; kaip padaryti, kad mokytojai nepaliautų tobulėti ir mokytis; kaip garantuoti, kad mokyklų vadovai leistų mokytojams atsiskleisti; kaip garantuoti, kad tėvai sužinotų apie skirtingas galimybes ir pasirinkimus.

– Ar Didžiojoje Britanijoje taip pat kyla problemų įtraukiant tėvus į mokymosi procesą? Kaip ją sprendžiate?

– Taip, tokia problema tikrai yra, nors ir ne dėl visų tėvų, kaip ir bet kur. Tėvų įsitraukimas ir domėjimasis vaiko mokymosi procesu yra, ko gero, pats svarbiausias dalykas, svarbesnis net už tai, kokią mokyklą vaikas lanko, koks mokytojas jį moko, kokius dalykus jis pasirinko.

Tačiau kai kurie tėvai nėra pakankamai įsitraukę į savo vaiko mokymosi procesą. Ir nė­ra vieno atsakymo, kaip šią problemą spręsti. Mokyklos, kurioms šiuo klausimu sekasi, at­kakliai dirba, nepasiduoda, nuolat mėgina įtraukti tėvus. Tam išbandoma daugybė priemonių, pavyzdžiui, organizuojami tėvų vakarai, jiems rengiami mokymai, net veikia su­au­gusiųjų mokymosi klasės, kur tėvai mokomi to paties, ko tuo metu mokosi jų vaikai, – vien tam, kad tėvai žinotų, su kuo susiduria jų vaikai.

Tėvai kviečiami į įvairius renginius, apdovanojimų iškilmes ir taip toliau. Iš esmės svarbiausia tėvus ar vieną iš jų prisikviesti pirmą kartą, nes tas, kuris atėjo vieną sykį, greičiausiai pasirodys ir kitą. Šiaip ar taip, manau, tėvų įsitraukimas yra visoms šalims būdingas rūpestis.

– Kas Lietuvos švietimo sistemoje jums atrodo kitaip nei Didžiojoje Britanijoje ir ką pavadintumėte didžiausiomis mūsų ydomis?

– Iš to, ką išgirdau, kitokie nei Didžiojoje Bri­tanijoje man pasirodė du dalykai. Pirmasis – tai, kaip Lietuvoje finansuojamos mokyklos. Man pasirodė, kad Lietuvos mokyklų finansavimo sistema yra nepaprastai paini, nes dalis lėšų mokyklą pasiekia tiesiai iš Vyriausybės, dalis atkeliauja per savivaldybę. Tai sudėtingas būdas, kurį reikėtų supaprastinti. Viskas turėtų ateiti iš vienų rankų – tiesiai iš Vy­riausybės.

Kitas iššūkis – kad dalis mokyklų yra pustuštės. Dalis pinigų išleidžiama tiesiog ištuštėjusiems pastatams išlaikyti, o tai labai didelė prabanga.

– Ar pakankamas mokyklų finansavimas yra kertinis mokymosi sėkmės rodiklis, o gal ir su mažesniu biudžetu mokykla gali veikti pakankamai sėkmingai?

– Finansavimo dydis svarbus iki tam tikro lygio. Reikia turėti pakankamai pinigų, kad mokytojams būtų mokamos geros algos, kad mokyklų pastatai negriūtų, kad būtų už ką nusipirkti vadovėlių.

Tačiau jei pažvelgsime į skirtingų ES šalių patirtį, įsitikinsime, kad vieno mokinio švietimui jos išleidžia labai skirtingas sumas, bet mokymosi rezultatai nebūtinai atitinka tų su­mų. O jei panagrinėtume Tarptautinei ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančias šalis, tai būtų dar akivaizdžiau: šalys, kuriose švietimui išleidžiama daugiausia, negali pasigirti didžiausiais mokinių pasiekimais. Meksika ir Čilė švietimui skiria milžiniškas sumas, bet joms nelabai sekasi. Rytų Azijos šalys švietimui skiria kur kas ma­žiau, bet jų rezultatai geresni negu Didžiosios Britanijos.

– Lietuvoje labai rimtai vertinami PISA pasie­kimų tyrimų rezultatai – mums švietimo srityje labai svarbu lygintis su kitais. Ar Didžiojoje Britanijoje irgi juntamas toks stiprus noras rungtyniauti dėl mokymosi rezultatų?

– Mes tiesiog apsėsti PISA rezultatų. Tai vienas svarbiausių rodiklių, lemiančių net vyriausybės politiką. Mokomasi iš geriausiai PISA įvertintų šalių. O pasirodžius tiems vertinimams visuomenėje visuomet kyla labai daug diskusijų.

Didžioji Britanija pagal šį vertinimą yra maždaug per vidurį, o tai, mūsų supratimu, nė­ra pakankamai geras rezultatas atsižvelgiant į tai, kiek pinigų skiriama švietimui ir kokio dydžio ekonomika mes esame. Kyla jausmas, kad turėtume būti geresni.

Taigi reformos, kurias per pastaruosius 5–6 metus įgyvendino vyriausybė, bent jau mes tikimės, netrukus turėtų pradėti duoti vaisių ir per trejus metus pagerinti mūsų šalies vertinimą.

– Kokios buvo pagrindinės švietimo reformos?

– Viena jų – mūsų jau šiek tiek aptartas mo­kyk­lų savarankiškumo didinimas, kai mokyklų va­dovams ir mokytojams suteikiama daugiau au­tonomijos. Kuriamos vadinamosios nepriklau­somos mokyklos. Be to, pakeisti ir visų pakopų mokymosi planai. Jie perrašyti pagal ge­riausiai pasaulyje besimokančių mo­kinių lygį.

Dabar mes iš jaunesnių mokinių tikimės dau­giau negu anksčiau. Kitaip tariant, mokytis matematikos ar istorijos vienuolikmečiui dabar yra sunkiau. Ir tai daroma sąmoningai.

– Ar Didžiosios Britanijos universitetai taip pat kelia savo kartelę? Kartais tenka išgirsti, kad britų jaunimas nėra labai įsitempęs dėl to, ar įstos į universitetą.

– Manau, aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovų vaikai junta didžiulį stresą. Jiems keliamas tikslas įstoti į geriausius Didžiosios Bri­ta­nijos universitetus, o juk į juos nori patekti ga­biausias jaunimas iš viso pasaulio. 6–7 mūsų šalies universitetai patenka į pasaulio geriausiųjų 20-uką, tad konkurencija milžiniška.

Jei tokio tikslo neturi, tada galima atsipalaiduoti, nes kiti šalies universitetai, kurių daugelis pastaraisiais metais gerokai išsiplėtė, nėra nepasiekiama svajonė. Jei tau 18 metų ir tu no­ri studijuoti universitete, tai galėsi padaryti turėdamas beveik bet kokius pažymius.

Nėra nustatytų limitų, kiek bus priimta studentų. Nėra kovos dėl vietos universitete. Ži­no­ma, jeigu tai ne Oksfordas ar Kembridžas. Pa­starieji nė neketina plėstis, o norint į juos pa­tekti reikia varžytis ne tik su savo šalies, bet ir su užsienio absolventais.

– Lietuvoje vis kyla diskusijų dėl to, kad jaunuoliai mokykloje patiria per daug streso, o kai kurie su juo nesusidoroja. Ar Didžiojoje Bri­tanijoje ši tema tokia pat aktuali?

– Išties pasitaiko vis daugiau pranešimų apie vaikų psichikos sutrikimus, ypač per pastaruosius dvejus metus. Vaikai dažniau lankosi pas gydytojus, dažniau skundžiasi stresu ir liūdesiu. Labiausiai tai būdinga 11–16 metų vaikams. Ta­­čiau sunku pasakyti, kodėl taip yra. Gal to­dėl, kad apie šiuos sutrikimus dabar žinoma dau­giau, negu anksčiau? Gal tapo priimtiniau pripažinti, kad turi psichikos sutrikimų, ir nebereikia to slėpti?

Nežinia, ar padažnėjusius psichikos sutrikimus sukelia mokykla, o gal pats gyvenimas ta­po sudėtingesnis. Antai kokį spaudimą jaunam žmogui daro socialinės medijos. Pats turiu du mažus vaikus ir man baisu pagalvoti apie tai, kas jų laukia, kai bus paaugliai.

Kai buvau 14-os, mano gyvenimas buvo ku­pinas įtampos. Bet aš bent jau neturėjau feisbuko paskyros, kurioje būčiau nuolat matęs, kaip sekasi kitiems. Manau, būti jaunam šiandien sudėtingiau negu bet kada.

– Užtat dabar yra mokyklų, propaguojančių įvairius stresą mažinančius mokymosi metodus, raginančių vengti konkurencijos, koncen­truotis ne į faktų iškalimą, o į kūrybiškumą, iš­ra­dingumą, analitinį mąstymą ir taip toliau. Kaip tokias „madas“ vertinate jūs?

– Problema ta, kad tu kada nors vis tiek baigsi mokyklą, o tada neišvengiamai turėsi konkuruoti su kitais dėl vietos universitete, dėl darbo, dėl atlyginimo. Jei mokykloje neišlaikysi privalomų egzaminų, tau teks kovoti dėl vietos po saule. Žinoma, norime, jog vaikai būtų laimingi, bet juk kartu svajojame, kad jiems sektųsi, kai užaugs. Norime, kad jie pamėgtų meną, muziką, kad sportuotų ir vaidintų teatre.

Gerose mokyklose jie tai ir daro. Bet jei nori, kad tavo vaikas ateityje gautų gerą darbą, reikia tam tikrų kvalifikacijos įrodymų. Žemo lygio išsilavinimas žmogui galbūt suteiks daugiau laimės vaikystėje, bet nepadarys jo laimingo tolesniame gyvenime.

– Jūs dirbote ir su G.Brownu, ir su D.Cameronu, tad, matyt, jūsų nuostatos nesvetimos jiems abiem. Ar galima sakyti, kad švietimo sistema jūsų šalyje reformuojama nuosekliai, o esmines permainas lemia ne valdžios pasikeitimas?

– Retorikos lygiu Didžiosios Britanijos partijos būtinai akcentuoja skirtumus. Tačiau po šiuo triukšmingu paviršiumi jau kokius 20 metų eg­zis­tuoja politikos tęstinumas. Esama bendro su­­tarimo, kaip turi evoliucionuoti švietimo sistema.

Sutariama, kad daugiau galių reikia suteikti mokytojams, kad mokyklos turi būti atskaitingos, kad mokykloms reikalingas geras finansavimas, kad būtinas bendras nacionalinis mokymosi planas. Tai nuostatos, kurios nesikeičia, nepaisant to, kas sudaro vyriausybę.

– Ar Didžioji Britanija turi kokią nors švietimo strategiją?

– Neturi ir nemanau, kad tokios reikia, nors žmonės dažnai mano priešingai. Neva reikia penk­mečio ar dešimtmečio, ar dvidešimtmečio strateginio plano, ar bent kažkokio esminio su­formuluoto prioriteto.

Mes jo neturime, ir aš nesu tokių planų gerbėjas. Manau, nepaprastai svarbu pasilikti galimybę reaguoti, kažką įgyvendinti pagal poreikį. Reikia suprasti, kad niekada nebus bendro sutarimo dėl kokio nors vieno plano, nebent pačia bendriausia prasme.

Pavyzdžiui, visi sutinka, kad mums reikia tu­rėti švietimo sistemą, kuri parengtų jaunuolius gyvenimui. Bet ką tai reiškia? Kai tik prieiname prie detalių, iš karto atsiranda nesutarimų. Ir tai puiku. Taip ir turi būti. Taip veikia de­mo­kratinė politika.

Jei švietimas turi atsakyti į kokį nors klausimą, tuomet šis klausimas – kokią visuomenę mes su jo pagalba auginame. Taigi, užduodant klausimus apie švietimą keliami klausimai apie visuomenę. O skirtingos politinės partijos turi skirtingų įsivaizdavimų. Debatai yra puikus dalykas, dėl to nepalaikau idėjos susikurti technokratinę strategiją ir jos įsikibus laikytis.

– Kas Didžiosios Britanijos švietimo sistemoje pasikeistų, jeigu šalis nuspręstų pasitraukti iš ES? Spėju, kad ES finansavimą gaunantys universitetai veikiausiai nepalaiko „Brexit“ idėjos?

– Jei taip nutiktų, o aš nemanau, kad taip nu­tiks, pokyčiai vargu ar paliestų vidurines mo­kyk­las ir išsilavinimą nuo 5-erių iki 18 metų. Tikriausiai viskas liktų taip, kaip yra dabar. O štai universitetams tai išties būtų reikšmingi pokyčiai.

Juose studijuoja daug studentų iš užsienio, iš ES universitetai gauna finansavimą įvairiems moksliniams tyrimams. Yra sakančiųjų, kad uni­versitetams pasitraukimas iš ES išeitų į naudą, nors mano įsitikinimu, nutiktų priešingai. Ne veltui daugelis šalies universitetų prisideda prie kampanijos prieš Didžiosios Bri­ta­ni­jos pasitraukimą iš ES. Ir jie greičiausiai neklysta.

Dosjė

Jonathanas Simonsas yra „Policy Exchange“ instituto Didžiojoje Britanijoje švietimo grupės vadovas, vienas iš mokyklos „Greenwich Free School“ steigėjų. Jis yra dirbęs švietimo patarėju Didžiosios Britanijos premjerų G.Browno bei D.Camerono strategijos grupėse, ėjęs atvirų viešųjų paslaugų grupės vadovo pareigas.