Tapusi Karolio Didžiojo premijos laureate Dalia Grybauskaitė priimta į elitinį Europos Sąjungos klubą, kuriame per du dešimtmečius atsirado vietos tik penkiems Vidurio ir Rytų Europos politikams.

Žinia, kad 2013-ųjų metų Karolio Didžiojo premija skirta Lietuvos prezidentei, pradžioje gerokai nustebino ir privertė panaršyti Vokietijos naujienų portalus, siekiant įsitikinti, ar mūsų žurnalistai ko nors nepripainiojo. Dėl dviejų priežasčių.
Viena, Karolio Didžiojo premija – tai iš tiesų pats garbingiausias Europos apdovanojimas, savotiškas ES Nobelis, ko gera, žymiai prestižiškesnis už Taikos premiją, kurią norvegų kairioji profesūra skiria tai Barackui Obamai už tai, kad jį išrinko prezidentu, tai ES nežinia už ką. Vien tai, kad prie Aacheno Rotušės, kurioje šešis šimtus metų karūnuoti Šventosios Romos imperijos valdovai ir kurioje saugojama pirmojo Europos suvienytojo Karolio Didžiojo karūna, teikiant premiją rengia demonstracijas kairieji ir anarchistai, nes jiems nepatinka apdovanojamieji, rodo šios premijos svarbą ir reikšmę. Pirmieji apdovanotieji buvo ES tėvai – kūrėjai, pradedant Paneuropos idėjos autoriumi grafu Richardu Coudenhove–Kalergi bei Europos Anglies ir plieno bendrijos steigėjais Jeanu Monet, Robertu Schumanu, Pauliumi–Henriu Spaaku ir Alcide’u de Gasperi. Vardinti kitus nėra prasmės, pakanka pasakyti, kad bet kuris politologijos studentas, paprašytas įvardyti XX a. antros pusės Europos didžiavyrius, turėtų mintinai išberti bent dviejų trečdalių Karolio Didžiojo premijos laureatų pavardes. O kas antrą jų žino kiekvienas, pastaruosius pora dešimtmečių skaitęs laikraščius ar bent jau per televizorių „Panoramą“ žiūrėjęs.
Šia premija apdovanojami žmonės, tikrąja to žodžio prasme sukūrę šiandienos Europą, jos elitų elitas. Iš visų Vidurio ir Rytų Europos politikų šios garbės lig šiol nusipelnė vos keturi – Rytų vokiečiams sieną į laisvę 1989 m. atvėręs Vengrijos premjeras Gyula Hornas, Čekijos „aksominės revoliucijos“ autorius Vaclavas Havelas, Lenkijos Rytų politikos kūrėjas Bronislowas Geremekas, Lenkiją veidu į Europą ir Vokietiją pasukęs dabartinės kaimyninės šalies premjeras Donaldas Tuskas.
Dabar šiam rinktinių Europos politikų klubui priklausys ir Dalia Grybauskaitė. Kodėl jai kitų metų gegužės 9-ąją, Kristaus dangun žengimo (simboliškas sutapimas – kartu ir Europos) dieną Aacheno rotušėje skambės imperatoriškasis himnas Urbs Aquensis?
Nėra sunku ieškoti atsakymo į šį klausimą, pažiūrėjus, kam ir už ką pastaruoju metu buvo skiriamos Karolio Didžiojo premijos. 2002 m. premija skiriama vieningai Europos valiutai – eurui. 2006 m. – Euro grupės pirmininkui Jean-Claude Junkerui, 2008 m. – Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, 2011 m. – Europos centrinio banko prezidentui Jean – Claude Trichet, 2012 m. – Vokietijos finansų ministrui Wolfgangui Schaeuble. Iš esmės pastaraisiais metais premijas gaudavo tie, kas vienaip ar kitaip prisidėjo prie ES skolų krizės suvaldymo ir euro zonos išsaugojimo, tokiu būdu Vokietijai siunčiant nedviprasmišką signalą visoms Europos valstybėms – be vieningos valiutos nebus vieningos Europos. Kadangi didžiausią pavojų euro išlikimui kelia Pietų Europos skolos, tai, logiškai mastant, 2013-ųjų Karolio Didžiojo premijos laureatu turėjo tapti Italijos premjeras – technokratas Mario Monti. Ryžtingai ėmęsis taupymo politikos M.Monti netruko tapti kanclerės A.Merkel numylėtiniu, tad jam, doram katalikui, praeityje puikiam Europos finansų ir mokesčių komisarui, ES Vieningos rinkos koncepcijos kūrėjui Karolio Didžiojo premija buvo kone savaime garantuota. Viena bėda – 2013 m. premijos laureato paskelbimo išvakarėse M.Monti prarado paramą Italijos parlamente ir gruodžio 8-ąją paskelbė atsistatydinąs.
Žinoma, gal tai tik sąmokslo teorija ir visiškas sutapimas, bet pranešimas apie Karolio Didžiojo premijos skyrimą D.Grybauskaitei pasirodė iš karto po pranešimo apie M.Monti atsistatydinimą. Visgi – kodėl jai, jeigu Lietuva nėra euro zonos narė ir tikrai nėra iš tų valstybių, kurių skolos ar finansinė politika kaip nors galėtų daryti įtaką euro likimui? Kodėl, galiausiai, ne kuriam Estijos, per patį Europos finansinės krizės įkarštį nepabūgusios įsivesti eurą, politikui? Vien todėl, kad, kaip pabrėžia premijos teikėjai, D.Grybauskaitė aiškiai pasisako už euro išsaugojimą ir vieningą fiskalinę ES politiką, kurią jau kelinti metai propaguoja A.Merkel?
Ne vien tik. Vokiečiams įspūdį padarė ir tai, kokiais būdais D.Grybauskaitė, būdama tiek Europos Komisijos komisare, tiek prezidente, siekia ir pasiekia savo tikslų. Ypač kad tie būdai labai skiriasi nuo pastaraisiais dešimtmečiais Europoje išplitusio įpročio daug kalbėti, bet mažai daryti.
Karolio Didžiojo premijos komiteto pašlovinime D.Grybauskaitė piešiama ryžinga, darbui, pareigai, savo šaliai ir Europai atsidavusia politike, kurios sugebėjimai ir charakterio savybės tapo itin reikalingos po to, kai jaunoms ES narėms 2008 metais negailestingai smogė finansų krizė. „Tuo įspūdingesnė pažanga, kurią nuo to laiko padarė Baltijos šalys, – rašoma pašlovinime. – Tam, kad būtų parodytas krizės įveikimo kelias, prireikė energingo išskirtinių asmenybių įsikišimo, vedusių tuo keliu narsiai ir apdairiai, atkakliai, pasitikint savo jėgomis, įveikiant visas kliūtis. Asmenybių, kurios sunkiais laikais parodė kryptį savo tautai ir pelnė kitų Europos valstybių pasitikėjimą“. Nei lietuviškas, nei angliškas vertimas neperduoda tos senosios kanclerių Bismarcko ir Adenauerio laikų dvasios, aidinčios vokiškame tekste: „Mit Mut und Augenmaß, Durchsetzungskraft und Selbstbewusstsein, mit Disziplin und Opferbereitschaft“. Tokiais žodžiais kadaise vokiečiai buvo šaukiami suvienyti savo šalį, tokiais žodžiais jie kviesti atstatyti Vokietiją po siaubingo karo ir kurti taikią, suvienytą Europą. Tokiais žodžiais šiandien Vokietija kviečia ne tik vokiečius, bet ir visas Europos tautas gelbėti penkis dešimtmečius kurtą vienybę, kurią į pavojų stumia pietiečių neatsakingumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, baimė priimti ryžtingus ir skausmingus sprendimus.
Į šį Karolio Didžiojo premijos komiteto išaiškinimą vertėtų įdėmiai įsiskaityti ir naujojo Ministrų kabineto atstovams, ypač į tas vietas, kuriose giriama Andriaus Kubiliaus Vyriausybės griežta finansinė politika, taip pat D.Grybauskaitės pastangos palaikyti gerus kaimyninius santykius ne tik su Europos Sąjungos valstybėmis, bet ir su Rusija. Ne veltui sakoma, kad iš šalies geriau matyti, o jau jautresnių santykių su Rusija detektorių, nei vokiečiai, Europoje reikia paieškoti. Ypač, kad santykių su Vokietija „gerinimui“ naujieji valdantieji žada skirti daug dėmesio.
Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei, o kartu ir Lietuvai, yra puikus rodiklis, jog vokiečių, ypač Vokietijos politikos ir finansų elito, akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai. Norint plėtoti santykius su Vokietija, palankesnio momento nebuvo visus pastaruosius du dešimtmečius. Svarbiausia – nenukrypti nuo ligšiolinės krypties.

Karolio Didžiojo premija D.Grybauskaitei yra puikus rodiklis, jog Vokietijos politikos ir finansų elito akyse Lietuva šiuo metu atrodo kaip niekada gerai.