Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su energetikos ministru Jaroslavu Neverovičiumi akivaizdžiai ketina užkirsti kelią premjero Algirdo Butkevičiaus pastangoms susitarti su „Gazpromu“ Lietuvos nuolaidų sąskaita.

Praėjusi savaitė prasidėjo juokinga, bet kartu labai simboline žinia: premjero spaudos tarnyba pranešė, kad Algirdas Butkevičius negalėjęs, kaip planuota, nuvykti pas prezidentę Dalią Grybauskaitę informuoti jos apie derybas su „Gazpromu“, nes „ruošiasi kelionei į Vatikaną“.
Įsivaizduojate situaciją: „Gazpromas“ per derybas su Vyriausybe iškelia Lietuvai nepriimtinus reikalavimus, tuo pat metu Rusijos muitinės pradeda Lietuvos vežėjų ir prekių blokadą, pasienyje su Baltarusija prasideda didžiulės Rusijos karinės pratybos, o premjeras neturi tam laiko, nes gal lagaminus žmonai krauti padeda, gal rekolekcijomis prieš audienciją pas popiežių užsiėmęs. Tik štai niuansas – A.Butkevičiaus audiencija pas popiežių buvo ketvirtadienį, o nuvykti pas prezidentę aptarti derybų su „Gazpromu“ premjeras nerado laiko antradienį…
Kažkodėl kyla įtarimas, kad A.Butkevičius tiesiog pabijojo susitikti akis į akį su D.Grybauskaite, kurios itin griežta nuostata dėl Vyriausybės bandymo atvirai nuolaidžiauti „Gazpromo“ spaudimui jam buvo gerai žinoma. Tad, prisidengęs kelione į Romą, vietoj savęs premjeras pas D.Grybauskaitę pasiuntė energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, kuris, kiek žinoma, neblogai sutaria su prezidente.
Pastarųjų nuomonė dėl „Gazpromo“ reikalavimų Lietuvai, sprendžiant iš vėlesnių pareiškimų, visiškai sutapo. J.Neverovičius diplomatiškai, kaip derybininkas, nurodė, kad „Gazpromas“ turėtų daug racionaliau vertinti mūsų argumentus ir daug objektyviau – aplinkybes rinkoje ir atitinkamai daryti išvadas“, o D.Grybauskaitė diena vėliau kirto kaip kirviu: „Gazpromo“ reikalavimai neįvykdomi ir išeinantys už Vyriausybės kompetencijos ribų“. Rusijos dujų koncernas, pasak jos, visiškai nerodantis noro derėtis su Lietuva, tad derybos iš esmės net nevykstančios.
Atsižvelgus į tą pačią dieną, kai „Gazpromo“ delegacija lankėsi pas A.Butkevičių, padarytą D.Grybauskaitės pareiškimą, kad „Gazpromo“ pažadai mažinti dujų kainą Lietuvai yra pavėluoti, galima drąsiai teigti, jog prezidentė, matydama Vyriausybės, pirmiausia jos vadovo A.Butkevičiaus, trypčiojimą ir akivaizdų norą nusileisti „Gazpromo“ reikalavimams, kad iki metų pabaigos (tiksliau, iki prezidento rinkimų kampanijos pradžios) gautų bent simbolinę dujų kainos nuolaidą, kurią būtų galima propagandinėmis priemonėmis išpūsti iki didžiosios socialdemokratų pergalės, nutarė perimti iniciatyvą. „Yra noras kažką nuslėpti, daryti nuolaidas, kurios galbūt ne visai atitinka Lietuvos interesus. Energetika ir dujos taip pat yra nacionalinis saugumo interesas, ir čia aš tiesiogiai kišiuosi ir tiesiogiai domėsiuosi, kaip tai atlieka Vyriausybė“, – pareiškė D.Grybauskaitė.
Šį jos pareiškimą išgirdęs A.Butkevičius ir prarado norą tiesiogiai kontaktuoti su valstybės vadove, mieliau išvažiuodamas pasimelsti į Vatikaną ir kartu su žmona pasižvalgyti po Romą. Iš esmės, išsigandęs D.Grybauskaitės rūstybės, A.Butkevičius norėjo pasidaryti sau savaitėlę atostogų kaip galima toliau nuo Lietuvos, nes į kelionės pas popiežių programą kažkodėl dar buvo įtrauktas ir krepšinio varžybų stebėjimas Slovėnijoje.
Tiesa, pastarojo malonumo teko atsisakyti, nes, sutikite, labai keista, kad, Rusijai pradėjus prekybos karą su Lietuva, šios premjeras, užuot sprendęs vežėjų ir eksportuotojų reikalus, ploja krepšinio tribūnoje. Nors vis dėlto grįžimą į Lietuvą A.Butkevičius uždelsė maksimaliai – matyt, tikėdamasis, kad iki kitos savaitės arba D.Grybauskaitės pyktis atlėgs, arba viskas savaime, vien J.Neverovičiaus pastangomis, išsispręs.
D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus požiūrio į derybas su „Gazpromu“ susikirtimas yra principinis ir nesutaikomas. D.Grybauskaitė, kaip ir visi ekspertai, mato, kad šiuo metu Lietuva, tikriausiai pirmą kartą per du dešimtmečius, „Gazpromo“ atžvilgiu yra atsidūrusi stipriojo pozicijoje. Lietuvos derybininkams šiuo metu reikia tik sėdėti, nutaisius abejingą veido išraišką, ir aiškinti „Gazpromo“ delegacijai: “Siūlote mažinti dujų kainas? Kiek? Mums tinka 40 proc. mažiau. Jums netinka? Gerai, tai mes palauksime, kaip baigsis ieškinys dėl penkių milijardų litų Stokholmo arbitraže, pažiūrėsime, kokio dydžio baudą “Gazpromui” metų pabaigoje įkirs Europos Komisijos antimonopolinė tarnyba, o paskui jau su jumis šnekėsimės. Tiesa, tuo metu pas mus jau SGD terminalas veiks. Sakote, žiemą šildymas kainuos? Na, ir ką? Per krizę po 500 JAV dol./1000 m3 dujas pirkome ir atlaikėme, o dabar ekonomika treti metai auga, tad jau kaip nors.”
Iš tiesų, manyti, kad šiuo metu Lietuva turi skubiai tartis su „Gazpromu“ dėl dujų kainų nuolaidų, kai ir biudžeto, ir žmonių pajamos nelyginti didesnės nei 2008–2009 m. žiemą, kai „Gazpromas“ per patį krizės įkarštį iškėlė dujų kainas iki maksimumo, gali tik visiški socialdemokratai. Arba tie, kurie tikisi, kad gąsdinant A.Butkevičių, esą „žmonės nebeturi kantrybės tiek mokėti už šilumą“, galima įkalbėti jį nusileisti Rusijos energetikų reikalavimams.
Pats A.Butkevičius, dvejus metus aiškinęs, kad ketina nesunkiai gražiuoju susitarti su Rusija, nes jis ne konservatorius, irgi nelabai turi kur dingti, nes būtent dėl šio jo noro – susitarti bet kokia kaina – „Gazpromas“ ir kelia Lietuvai nepriimtinus reikalavimus. Bet prisipažinti, kad visi jo geri norai ir ketinimai sudužo į rusiškos tikrovės sieną, dabartinis premjeras nepajėgus. Juo labiau kad žlungant viltims skubiai susitarti su „Gazpromu“ kartu žlunga ir paties A.Butkevičiaus viltys kitais metais laimėti prezidento rinkimus ir pagaliau pabėgti iš apkartusio Vyriausybės vadovo posto, kuriame iš jo visą laiką reikalaujama priimti kokius nors sprendimus. Juk spręsti A.Butkevičius nepratęs, nes bet kiekvienas sprendimas gresia sukelti kažkieno nepasitenkinimą. O štai iš prezidento, kaip jam atrodo, nereikia nieko, išskyrus susirūpinimo reiškimą ir begalinius posėdžius darbo grupėse.
Vis dėlto A.Butkevičiaus maldos Vatikane tikriausiai buvo nepakankamai nuoširdžios, mat kol jis meldėsi, visi ekspertai Lietuvoje – ir iš Energetikos instituto, ir iš Šilumos tiekėjų asociacijos, ir iš Pramonininkų konfederacijos – kalba vienu balsu: tarkis su „Gazpromu“, kiek nori, bet šiais metais šilumos kainų sumažėjimo nebus. Fiziškai neišeina. Kitų metų žiemą – gali būti. Bet kitų metų žiemą prezidento rinkimai jau bus praėję.

Šiuo metu Lietuva, tikriausiai pirmą kartą per du dešimtmečius, „Gazpromo“ atžvilgiu yra atsidūrusi stipriojo pozicijoje, tad gali neskubėti, o štai Rusijos dujų monopolininkas ilgai laukti negali.