Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) nesąžiningiems – rakštis, nes ėmė ardyti mokesčių mokėtojų milijardų dalijimosi schemas. Tad tai, kad šių pokyčių iniciatorė VPT direktorė Diana Vilytė valstybės tarnautojų, savivaldybių ir verslo asociacijų vadovų balsais nugalėjo „Veido“ rengiamuose geriausio valstybės tarnautojo rinkimuose – ženklas, kad tolerancija vogimui iš valstybės senka.

Aušra LĖKA

Viešumas, žmonių drąsa nesitaikstyti ir kompetencijos ugdymas – tokie instrumentai, D.Vilytės įsitikinimu, efektyviausi norint priversti neišlaidauti ir nevogti iš valstybės. Juk prie kiekvieno po kontrolierių nepastatysi, o VPT patikrina vos kelis procentus viešųjų pirkimų. Per juos išleidžiama apie 4–5 mlrd. eurų kasmet, vadinasi, jei nors vienu procentu būtume racionalesni, prie bendros gerovės tai prisidėtų 40–50 mln. eurų, kurių taip trūksta mokytojų, gydytojų ar kultūros darbuotojų algoms, reformoms, investicijoms.

„Tai buvo gana skausmingi metai, nes tarsi atvėrėme viešųjų pirkimų votis. Visi jas matė, visi apie jas kalbėjo, bet kai jas atvėrėme, teko išvalyti, dezinfekuoti, užsiūti, ir reikės laiko, kol užgis. Labai svarbu, kad tam tikrų schemų išaiškinimas suardė nusistovėjusius ryšius. Bet nesinori tuo džiaugtis – norėtųsi pasiekti, kad taip daryti būtų gėda“, – į klausimą, ką pati įvardytų kaip VPT sėkmę per pastaruosius pustrečių metų, kai vadovauja šiai institucijai, atsako D.Vilytė.

Pradėtos ardyti rinkos pasidalijimo schemos

Kaip vieną svarbiausių darbų D.Vilytė mini atvertą visuomenei viešųjų pirkimų duomenų bazę, kurioje kiekvienas gali pasižiūrėti, už kokias sumas ir kas laimėjo kuriuos viešuosius pirkimus. Jos manymu, visuomenėje atsirado didesnis suvokimas, kad per viešuosiuos pirkimus leidžiami ne kažkieno, o mokesčių mokėtojų sunešti pinigai.

Deja, įsigudrinama net šaukštus pirkti aštuoniskart brangiau, nei jie kainuoja. VPT pavyko užkardyti daugybę mokesčių mokėtojų lėšų švaistymo atvejų, bet, pasak D.Vilytės, kartais didesnio visuomenės rezonanso sulaukia tokie, kaip krašto apsaugos „auksiniai“ šaukštai, nes visi žino šaukštų kainą, o kai VPT kitur atranda neskaidriai išleistus milijonus, visuomenė ne visuomet išgirsta. Didžiuliai pažeidimai nustatyti statybos, vandentvarkos sektoriuose, išskirtinis buvo Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos atvejis, kurio tyrimą tęsė FNTT.

Dar vienas ženklus pokytis, atsiradęs, kai VPT pradėjo vadovauti D.Vilytė, ne pavienių pažeidėjų gaudymas, o sisteminis švaistymų užkardymas. Išsigryninus rizikingiausius sektorius – statybos, kelių tiesimo, IT, medicinos – ir į juos fokusuojantis pavyko parodyti sistemines bėdas. Pradėtos ardyti schemos, pavyzdžiui, statybų sektoriuje, kur rinką buvo pasidalijusios kelios bendrovės ir pirkimai vykdavo dar iki pirkimų.

„Norime, kad smulkieji verslininkai kurtų savo verslus ir naujas darbo vietas, bet tuo pačiu metu pertekliniais reikalavimais užkardome smulkiajam verslui galimybę dalyvauti pirkimuose. Čia jau pavyko pasiekti mažyčių poslinkių – viešuosiuose pirkimuose aktyviau pradėjo dalyvauti ir smulkusis verslas“, – džiaugiasi D.Vilytė.

Tai ir gerokai atpigina pirkimus. Štai plačiai nuskambėjo vadinamasis miltų skandalas – maisto produktų nepasiturintiesiems pirkimai. Po VPT tyrimo projektas suskaidytas į dalis, konkursuose dalyvavo daugiau tiekėjų ir planuotą maisto kiekį pavyko nupirkti perpus pigiau – vietoj planuotų 16 mln. sumokėta 8 mln. eurų.

Dar viena sėkme D.Vilytė vadina užsimezgusį dialogą su švariu verslu, verslininkai vis dažniau patys kreipiasi į VPT. Pernai gauta 43 proc. daugiau nei 2015 m. pranešimų apie pažeidimus. Verslas dabar jau pats signalizuoja, jei pirkime sulaukia tik vieno tiekėjo. Šiuos metus VPT net įvardijo vieno tiekėjo metais. „Stengiamės į tai atkreipti dėmesį „minkštomis priemonėmis“ – feisbuke rodome konkursus, kuriuose dalyvavo vienas pirkėjas, žinoma, išskyrus specializuotus, kai rinkoje nėra daugiau galinčių konkuruoti“, – pasakoja D.Vilytė.

Ji primena, kad vienas kriterijų, kuriais Europos Komisija matuoja viešųjų pirkimų sėkmę, – kiek konkurentų dalyvauja pirkime. Deja, Lietuva čia „raudonuoja“. O kai pirkimo konkurse – vienintelis dalyvis, situaciją valdo jis, o ne perkanti valstybės įstaiga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2017-m