Apie praėjusių savaičių įvykius – STT veiksmus prieš BNS žurnalistus – kiekvienas turi savo nuomonę. Vieni tvirtina, kad yra teismo sprendimas ir viskas yra teisinga, kiti – kad pažeidžiamos spaudos ir žodžio laisvės, dar kiti ragina palaukti prieš vertinant.

O visi kartu rizikuojame „pro medžius nepamatyti miško“. Žiniasklaida ir specialiosios tarnybos yra svarbiausi kovos su korupcija centrai. Kur gali nuvesti situacija, kai ilgam įvaromas pleištas tarp specialiųjų tyrimų tarnybos ir žiniasklaidos? Ypač dabar, kai vis didesnė visuomenės dalis darosi nepakanti korupcijai ir pradeda remti kovojančius su ja.

Naujausias pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ užsakymu atliktas tyrimas apie korupciją rodo, kad 88 proc. lietuvių teigiamai vertina piliečius, kurie susidūrę su korupcija praneša apie ją teisėsaugos institucijoms. Tačiau kaip po pastarųjų įvykių žmonės drįs pranešti apie pastebėtus korupcijos atvejus? Žurnalistai, viešinantys informaciją, susilaukė kratų ir apklausų. Kas yra ta su korupcija kovojanti komanda?

Praėjus metams po „Baltųjų pirštinių“ įkūrimo galima teigti, kad daliai visuomenės būtent ši pilietinė iniciatyva tapo neformaliu kovos su korupcija simboliu. 64 proc. lietuvių mano, kad žmonių pranešimai apie korupciją teisėsaugos institucijoms padeda ją mažinti, tačiau net 65 proc. į klausimą ar asmeniškai susidūrę su korupcija jaustųsi saugūs pranešti apie ją teisėsaugai atsakė, jog jų sprendimas priklausytų nuo aplinkybių. Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad situacijos aplinkybės ne visuomet gali būti palankios. Tačiau kas tuomet valdo valstybę – žmonių pilietiškumas ar (ne)palankios aplinkybės?

Visuomenės nuomone, apie korupciją pranešti reikia, tokie pranešimai padeda kovoti su korumpuotomis institucijomis, tačiau tvirtai apsisprendusių pranešti apie korupciją lietuvių žymiai mažiau nei palaikančių pranešančius, tyrimo duomenimis – apie korupciją praneša 22 proc. gyventojų. Ar tai reiškia, kad žmonės ieško trečiųjų šalių, kurios išdrįstų padaryti tai, apie ką visi tik tyliai kalba? Specialiosios tarnybos, pamynusios žurnalistų teisę neišduoti šaltinių, greičiausiai smarkiai sumažino paprastų piliečių norą prisidėti prie informacijos apie korupcijos atvejus viešinimo.

O kuo mažiau bus aktyvių piliečių, tvirtai apsisprendusių pranešti apie korupciją, tuo lengviau korumpuoti veikėjai nebaudžiami užsiims savo juodais darbais. STT pažymos skandalas Lietuvą nukėlė daugeliu metų atgal. Ar tiek pat atgal nusikėlė ir lietuvių supratimas, kad tik viešumas gali padėti išguiti korupciją iš mūsų šalies? Sužinoti tai galima tik susidūrus su konkrečiais korupcijos atvejais.

Vienas aktyvus žmogus, išdrįsęs pats pranešti apie korupciją teisėsaugai, o ne palikęs šią užduotį atlikti tokioms iniciatyvoms kaip „Baltosios pirštinės“, – puikus pavyzdys kitam piliečiui, kuris sieks išgyvendinti „šešėlį“ susidūręs su juo pats. Tik piliečių suvokimas, kad jie ir yra valstybė, kad jie patys kuria skaidrų valstybės ir turtingesnį savo gyvenimą, padės naikinti tokius visuomenės sopulius kaip korupcija.

Komentarą parengė pilietinės iniciatyvos „Baltosios pirštinės“ iniciatorius Tadas Langaitis