3 klausimai  Linui Linkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministrui

VEIDAS: Kaip vertinate netikėtą Vokietijos ir Prancūzijos lyderių apsilankymą Maskvoje? Ar tai liudija jų desperaciją Ukrainos klausimu, ar, priešingai, yra vilties teikiantis signalas?

L.L.: Visiška desperacija vizito Maskvoje  nepavadinčiau. Bet dabar situacija tampa vis gilesnė ir sudėtingesnė. Todėl jie, matyt, nusprendė imtis iniciatyvos. Atvirai kalbant, dabar bet kuri iniciatyva yra sveikintina, nes kol bandoma susitarti, Ukrainoje kiekvieną dieną žūva žmonės. Kiek iš tokios iniciatyvos gali būti naudos – jau kitas klausimas.

Manau, kad Rusija kaip ir anksčiau neigs akivaizdžius dalykus ir stengsis vilkinti situaciją. Ir iki tol matėme, kad laiko tempimo taktiką buvo stengiamasi išnaudoti ne pozicijų suartinimui, o separatistinių grupuočių stiprinimui ir naujų teritorijų užėmimui, kartu laukiant, kol Europos vienybė ims byrėti. Ukrainos ekonominė padėtis irgi negerėja, o laikas nėra jos sąjungininkas. Šiuo atveju laikas – agresoriaus pusėje.

Taigi nemanau, kad bus paprasta susitarti. Netgi šiuo metu vyksta intensyvūs mūšiai, kuriuos galima pavadinti pasirengimu susitikimui Minske.

O netgi jei ir pavyktų susitarti, kas, mano požiūriu, yra sunkiai įsivaizduojama, tai dar nieko nereikštų.

Juk jau daug girdėjome pažadų ir pareiškimų, ir nė vienas jų nebuvo įvykdytas. Gal skamba ir ne visai diplomatiškai, tačiau manau, kad nė vienu Rusijos vadovybės žodžiu tikėti negalima. Reikia tikėti tik tuo, ką matome realybėje. O realybėje matėme visai kitokį vaizdą, nei jis buvo piešiamas oficialiuose pareiškimuose. Taigi susitikimą Minske sėkmingu bus galima laikyti tik įsitikinus, kad situacija išties keičiasi.

VEIDAS: Ar nesėkmingų derybų atveju Vakarai ryšis Ukrainą remti ginklais ir kokios galimos tokio žingsnio pasekmės?

L.L.: Tai jau ir dabar vyksta, nors ne taip sparčiai, kaip galėtų ir, mano požiūriu, turėtų vykti. Vis dėlto kai kurios šalys tai jau daro, o kai kurios svarsto, įskaitant ir JAV. Kaip kitaip mes galime padėti Ukrainai apsiginti prieš tokią galybę? Na, o jei Rusija elgsis nuosekliai, ji to neturėtų traktuoti kaip Vakarų įsitraukimo į karinius veiksmus prieš Rusiją, nes juk ji, pačios Rusijos teigimu, šiame konflikte nedalyvauja. O ir Vakarai nei nori Rusiją pulti, nei ketina tai daryti. Tiesiog norime, kad Ukraina apsigintų nuo grupuočių, kurias palaiko Rusija.

VEIDAS: Ar pagrįsti Baltarusijos nuogąstavimai, kad kariniai veiksmai iš Ukrainos gali atsiristi ir iki jos?

L.L.: Vertinu tai atsargiai. Iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad Baltarusija labai susijusi su Rusija. Tačiau kai kuriais svarbiais klausimais Baltarusija turi savo nuomonę – ji nepripažįsta Krymo, Abchazijos, Pietų Osetijos okupacijos ir nesijungia prie Rusijos įvedamų sankcijų. Kad ir kas ką kalbėtų, Baltarusija, kiek tai yra įmanoma, siekia būti nepriklausoma valstybė. O kadangi Rusijoje kalbama apie vadinamojo rusų pasaulio sukūrimą, tai turėtų kelti nerimą ir Baltarusijai.