Mūšio lauke susidūrus tarpukario ir dabartinei Lietuvos kariuomenei, pergalę netruktų švęsti „smetoniškoji“, bet slaptosios tarnybos pranašesnės dabartinės.

Gana populiaraus mokslinės fantastikos žanro – alternatyvios istorijos kūrėjai mėgs ta tai tankų batalioną į viduramžius perkelti, tai Romos legionierius į šias dienas ir pasvarstyti, kas iš to išeitų. Žinoma, lyginti kariuomenes, kurias skiria keli šimtai metų, per kuriuos įvyksta kokybinių tiek ginkluotės, tiek karybos meno pokyčių, galima ne bent pramogai. Tačiau palyginti, tarkime, 1940-ųjų pavyzdžio Lietuvos kariuomenę su da bartine galima, ir nesunkiai. Lyginimas bū tų, kad ir kaip keista, senosios, „smetoniškos“, naudai.

Didžiulė kiekybinė persvara

Pradėkime nuo kariuomenės dydžio. „Šiandien kariuomenės sausumos pajėgas sudaro „Geležinio Vilko“ nuolatinės pa rengties brigada, keturi atskirieji batalionai, specialiųjų operacijų pajėgos ir penkios sa va no rių rinktinės, – „Veidui“ sakė Karo akademijos Karo istorijos centro viršininkas majoras Gintautas Jakštys. – Ano meto Lietuvos kariuomenę sudarė trys pėstininkų divizijos, keturi artilerijos pulkai, trys kavalerijos pulkai ir keli atskirieji daliniai. Trys divizijos – tai jau visiškai kito masto junginys, palyginti su šiandiena, nes brigada yra kur kas mažiau už diviziją. Priminsiu, kad šiuo metu, kai esame NATO, „Geležinio Vilko“ brigada įeina į Danijos divizijos sudėtį. Tad kiekybiškai ano meto kariuomenė turėtų visišką persvarą.“
Tokia kiekybinė tarpukario kariuomenės persvara reikštų, kad hipotetinio karinio susidūrimo atveju santykis mūšio lauke būtų pulkas prieš batalioną. Bet tai dar ne viskas. „Smetoniška“ kariuomenė turėjo 36 gerai parengtą rezervą, nes tarnyba kariuomenėje buvo privaloma, apmokytus rezervo dalinių karininkus, puikiai parengtus mobilizacijos planus ir karo atveju per tris dienas būtų išaugusi nuo maždaug 30 tūkst. iki 150 tūkst. karių.
Šiandienos kariuomenė, ypač po to, kai 2008 m. buvo nutrauktas netgi nedidelis šaukimas į privalomąją karo tarnybą, rezervo praktiškai neturi. Tie keli tūkstančiai savanorių, kuriais teoriškai būtų galima užpildyti tuščius karių ir puskarininkių etatus dabartiniuose „Geležinio Vilko“ brigados batalionuose, niekaip neatsvertų tų dar trijų rezervo divizijų, kurias galėtų mesti į mūšį tarpukario kariuomenės generolai.
Didžiausia dabartinės Lietuvos kariuomenės bėda būtų ta, kad, teoriškai turėdami savanorių ir neseniai atitarnavusių šauktinių dar bent vienai motorizuotai pėstininkų brigadai, neturime tos brigados „griaučių“, kuriuos būtų galima užpildyti rezervininkais. Paradoksas – antrai brigadai reikiamas kiekis karininkų yra, bet jie tarnauja štabuose, mokymo dalyse ir nežino, kur karo atveju turėtų tarnauti, išskyrus, „kur bus įsakyta“. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Suomijoje rezervo kariai, šaukiami į apmokymus, visados tarnauja toje pačioje vietoje su tais pačiais vadais, kur ir atliko privalomąją tarnybą.
Kai kariuomenės vadas buvo generolas Jonas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenė planavo turėti tris motorizuotų pėstininkų brigadas, kurių dalis būtų tik „griaučiai“, mobilizacijos atveju apaugantys iš rezervo pašauktais savanoriais bei šauktiniais. Bet politikai nutarė apsiriboti tik viena Nuolatinės parengties brigada, atitinkančia aukščiausius NATO standartus. Bent jau taip 2002 m. būsimiesiems partneriams Aljanse žadėjo kariuomenės vadovybė. Deja, toliau DLK Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono (tai yra trečdalio brigados) pažengta nebuvo.
Po generolo J.Kronkaičio kariuomenei vadovavęs generolas Valdas Tutkus „Veidui“ yra pasakojęs, kad jis norėjo bent jau brigadą padaryti visavertę: kiekviename iš trijų pėstininkų batalionų turėti vieną kuopą, visiškai parengtą kovai, iš profesionalių karių, vieną iš šauktinių, kuri iš esmės rengtų rezervą, ir vieną – mobilizacijos atveju sudaromą iš savanorių. Tačiau, pasak V.Tutkaus, politikų palaiminimo (tiksliau, finansavimo) jis šiai idėjai negavęs.

Artilerija prieš šarvuočius

Pereikime prie ginkluotės. Priimta vertinti, kad dėl karinės technikos pažangos šiuolaikinio mechanizuotojo pėstininkų bataliono ugnies galia prilygsta Antrojo pasaulinio karo laikų pėstininkų pulkui. Jei kalbėtume apie kokį amerikiečių batalioną, šalia automatinėmis patrankomis ir granatsvaidžiais ginkluotų šarvuotų pėstininkų kovos mašinų turintį ir tankų kuopą, ir šarvuotą savaeigę artileriją, tai taip. Bet kalbame apie dabartinės Lietuvos kariuomenės DLK Algirdo mechanizuotąjį batalioną, kurio vienintelis pranašumas – iki mūšio lauko visi kariai gabenami šarvuočiuose M113. Be to, šio bataliono kovos veiksmus gali paremti savaeigiai 120 mm minosvaidžiai, šiandien bene rimčiausia Lietuvos kariuomenės ugnies jėga. Kiti, motorizuoti „Geležinio Vilko“ batalionai, net tokio pranašumo neturi, nes link mūšio lauko važiuoja sunkvežimiais ar eina pėstute, visai kaip „smetoniškos“ Lietuvos kariuomenės pėstininkai.

Beje, trijų „smetoniškų“ kavalerijos pulkų, remiamų raitųjų artilerijos baterijų, mobilumas ir ugnies galia būtų gal net didesnė nei dabartinių motorizuotų batalionų, ypač miškingoje ar raižytoje vietovėje. Tik nereikia manyti, esą kavalerija tik kardais švytuoti mokėjo: Jau po Pirmojo pasaulinio karo žinota, kad kavalerija – tai iš esmės labai mobilūs raitieji šauliai, motorizuotų pėstininkų pirmtakai.
Aišku, „smetoniškai“ kariuomenei būtų striuka su šarvais – tankų (veikiau kulkosvaidžiais ginkluotų tankečių) turėta vos kelios dešimtys, patrankomis ginkluoti švediški šarvuoti automobiliai (mirtinas ginklas prieš dabartinius M113) buvo vos keli, skirti kavalerijos pulkų žvalgams. Tad keli šimtai „Geležinio Vilko“ šarvuočių galėtų pamėginti surengti kažką panašaus į tankų ataką prieš „smetoniškos“ kariuomenės pozicijas. Užklupus netikėtai, jiems tai netgi pasisektų. Bet pralaužti apsikasusios ir gynybai pasirengusios „smetoniškos“ ka riuo menės pozicijas jiems būtų be šansų: kiek vieno iš beveik 500 artilerijos pabūklų, pradedant 20 mm automatinėmis „Oer li kon“ patrankomis, baigiant 105 mm prancū ziškomis „Schneider“ haubicomis, pataikymas būtų jiems mirtinas.
Be to, M113 – tai ne pėstininkų kovos mašina, o šarvuota transporto priemonė, tad nėra pritaikyta veikti tiesiogiai mūšio lauke. Kulkosvaidžių ar granatsvaidžių šauliai iš jų kyšo arba visai atviri, arba kiek pridengti skydeliais nuo šaulių ginklų ugnies. Apšaudomi ore sprogstančiais šrapneliais (tai prieškario artileristai mokėjo puikiai) M113 šauliai arba būtų išmušti, arba turėtų slėptis po šarvais, ir šarvuotis taptų nepavojingu taikiniu.
Galiausiai būtent artilerija nulemtų mūšio eigą. Keli šimtai „smetoniškos“ ka riuo menės lauko patrankų ir haubicų, su ves tų į tris artilerijos pulkus, pirmiausia nu tildytų dabartinės kariuomenės artilerijos batalioną, ginkluotą pusantros dešimties 1941 m. pavyzdžio 105 mm haubicų M101, kurios nei šūvio nuotoliu, nei sviedinio galia niekuo nesiskiria nuo „smetoniškos“ 105 mm „Schneider“ 1934 m. haubicos. Gal tik metaliniai ratai atrodo šiuolaikiškiau už medinius, bet šūvio kokybei tai įtakos neturi. Šiek tiek bėdos būtų su savaeigiais, į šarvuočius M113 įstatytais 120 mm minosvaidžiais, bet ir juos susektų

Ore viešpatautų „smetoniška“ aviacija

Gėda sakyti, bet daugiau nei pusės amžiaus senumo tarpukario aviacija turėtų visišką persvarą ore prieš dabartinę, galinčią į mūšį pasiųsti vieną vienintelį lengvąjį atakos lėktuvą „L-39ZA Albatros“, ugnies galia tolygų Antrojo pasaulinio karo naikintuvams. Žinia, greitaeigis reaktyvinis lėktuvas kurį laiką keltų didelį pavojų lėtaeigiams  ketvirtojo XX a. dešimtmečio lėktuvams, kuriais buvo ginkluota „smetoniška“ aviacija. Bet vienas – ore ne karys. Anks čiau ar vėliau jis užsirautų arba ant nai kintuvo kulkosvaidžio serijos, arba, pabandęs šturmuoti sausumos pajėgas, ant vieno iš 150 automatinių 20 mm „Oerlikonų“ patrankų papliūpos, ir tai būtų jo paskutinis skrydis.
Nuo to momento penkios dešimtys žvalgybinių, Lietuvoje gaminamų, ANBO nuo aušros lig saulėlydžio kabotų virš dabartinės kariuomenės galvos, be perstojo pranešinėdami „smetoniškos“ kariuomenės vadovybei apie jos judėjimą ir pozicijas. Ag re sy vesni pilotai gal net mėgintų bombarduoti ir apšaudyti, nors būtų gana greitai nuvyti gausios stambaus kalibro kulkosvaidžių ugnies ir keliolikos raketų šūvių.
Tačiau žvalgomieji aviacijos skrydžiai ir jų teikiamas informacinis pranašumas kartu su artilerijos galia ir milžiniška kiekybine persvara netrukus lemtų „smetoniškos“ kariuomenės pergalę. Dabartinės kariuomenės vadovybei teliktų skubiai trauktis į Klaipėdą ir evakuotis vienu iš Karinių jūrų pajėgų laivų – tam menkas tarpukario laivynas, kurį sudarė vienas mo komasis minų laivas, niekaip negalėtų sukliudyti. Bet dabartinės kariuomenės pranašumas jūroje niekaip nepaveiktų pralaimėto sausumos mūšio „smetoniškai“ ka riuomenei pasekmių.
Dabartiniai VSD ir AOTD yra sudėtinė NATO valstybių žvalgybos tinklo dalis, nuolat tarpusavyje keičiasi informacija, tad Lietuvos tarnybų gebėjimas aprūpinti valstybės vadovybę informacija, padedančia užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, yra visiškai kito lygio nei „smetoniškųjų“. Iš viešumon patekusios informacijos apie dabartinio VSD operacijas akivaizdu, kad dabartinės slaptosios tarnybos glaudžiai bendradarbiauja su JAV ir Didžiosios Bri ta nijos tarnybomis, laikomomis vienomis profesionaliausių pasaulyje.
Sąjungininkai Lietuvos slaptosioms tarnyboms suteikia ir galimybę rengti specialistus – prabanga, kurios neturėjo tarpukario Lietuvos žvalgai. Istoriko Algirdo Jakubčionio teigimu, 1938-aisiais tik šiek tiek daugiau nei pusė VSD pareigūnų turėjo atitinkamą profesinį pasirengimą.
Beje, tiek tarpukario, tiek dabartinės Lietuvos slaptosios tarnybos kūrėsi panašiomis aplinkybėmis, ilgainiui nusistovėjo panaši jų struktūra ir netgi panašus darbuotojų skaičius. Tiek 1918 m. pirmasis kariuomenės Žinių skyriaus vadovas Jonas Žilinskas ir Apsaugos komisijos narys Liudas Gira, kurdami slaptąją tarnybą, turėjo kliautis buvusios caro armijos karininkais bei patriotiškai nusiteikusiais entuziastais, tiek 1990-aisiais atkurtojo VSD direktorius Mečys Laurinkus ir pirmuoju Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyriaus viršininku paskirtas buvęs Vilniaus radioelektronikos karo vadų mokyklos dėstytojas Alfonsas Bajoras turėjo rinktis kadrus iš buvusių sovietinių specialistų, savanorių patriotų, o žvalgybos darbo sub tilybių semtis iš Bostono knygyne nusipirktų knygų apie JAV centrinę žvalgybos valdybą. Nė viena jų, kaip prisimena pirmasis Lietuvoje oficialiai apsilankęs CŽV karininkas Michaelas Sulickas, nebuvo rekomenduotinos lektūros sąraše.

Parengė Klaipėdos sukilimą

Nepaisant visų sunkumų ir mėgėjiškumo, L.Gira iš užverbuotų pažįstamų medicinos seserų ir tarnaičių 1918 m. subūrė Vilniuje gana efektyviai veikusį žvalgybos tinklą, o kariuomenės Žvalgybos skyrius 1920–1922 m. pradėjo pasirengimą būsimam Klaipėdos sukilimui – lig šiol pačiai sėkmingiausiai, geriausiai suplanuotai Lietuvos politikų, diplomatų, slaptųjų tarnybų ir kariuomenės operacijai, po kurios valstybė gavo uostą o per jį – išėjimą į jūrą.
Žvalgybos darbui koordinuoti į Klai pėdą slapta nusiųstas Jonas Polovinskas-Bud rys, to meto profesionaliausias Lie tu vos žvalgas, 1915–1920 m. užėmęs aukštas pa reigas caro armijos, vėliau – Baltosios ad mirolo Kolčako armijos kontržvalgyboje. Klaipėdoje jis ištyrė vietos gyventojų nuo taikas, o 1923 m. tapo vyriausiuoju Klai pėdos krašto sukilėlių vadu, sausio 15ąją pranešusiu Prezidentūrai apie Klai pė dos užėmimą.
„Smetoniškame“ VSD ketvirtojo de šimt mečio pabaigoje tarnavo 451 etatinis pareigūnas. Nors dabartinio VSD pareigūnų skaičius neskelbiamas, atsižvelgiant į jo metinį biudžetą, politologo Vaidoto Urbelio vertinimu, šiuo metu turėtų būti apie 600 etatinių saugumiečių. Tačiau pa čias VSD technines galimybes jis vertina ga na skeptiškai, nes nedidelis biudžetinis fi nansavimas (atmetus pinigus naujo VSD komplekso statybai Pilaitėje, 2009 m. investicijoms skirta tik 20 mln. Lt), V.Urbelio požiūriu, neleidžia nei modernių stebėjimo bei informacijos rinkimo priemonių įsigyti, nei pirkti tokios informacijos iš privataus sektoriaus.
Kariuomenės AOTD įslaptintas dar labiau nei VSD, tad neskelbiama ne tik jo darbuotojų skaičiaus, bet ir metinio biudžeto. V.Urbelio manymu, atsižvelgiant į užduočių kiekį, kariuomenės žvalgų turėtų būti kelis kartus mažiau nei VSD. Iš viso Lietuvos slaptosiose tarnybose šiuo metu turėtų tarnauti apie tūkstantį karininkų, statutinių ir civilių pareigūnų. ■