“Sidabrinės gervės” apdovanojimai yra puikus lakmuso popierėlis, leidžiantis pamatyti, koks yra ir kokia kryptimi suka lietuviškas kinas. “Dabartinis derlius džiugina”, – interviu “Veidui” teigė vertinimo komisijos pirmininkė, kino kritikė dr. Gražina Arlickaitė.

VEIDAS: Lietuvių kūrėjai pristatė neįprastai daug ilgametražių vaidybinių filmų. Ar tai pranašauja klestėjimo laikus?
G.A: Šiemet į geriausio metų filmo titulą pretendavo devyni filmai, tarp nominantų pateko penki. Tai lietuviškas rekordas ir savotiškas kiekybinis proveržis. Prisimenu, prieš porą trejetą metų pretenduodavo du, trys, o kartais tik pusantro vaidybinio filmo. Nebūdavo iš ko rinktis, tad dabartinis derlius džiugina. Vis dėlto kino industrijai svarbiau kokybinis proveržis, o čia – sudėtingiau. Galima konstatuoti, kad kuriami filmai žiūrovams ir juostos, sulaukiančios kitokios sėkmės – tarptautinės sklaidos, profesinio susidomėjimo.
VEIDAS: Atrodo, kad visos geriausio metų ilgametražio filmo kategorijoje nominuotos juostos priklauso pirmajai krypčiai ir yra skirtos pirmiausia žiūrovui.
G.A.: Pasakyčiau kitaip – nominuoti filmai rodo, kad jų autoriai ieško savo žiūrovo ir stengiasi mažinti atstumą tarp kūrėjo bei auditorijos, nes suprantama, kad svarbu būti pamatytam ir išgirstam.
VEIDAS: O ar keičiasi dokumentikos tendencijos?
G.A.: Dokumentikos šiemet taip pat gana gausu. Įdomu, kad daugėja ilgametražių dokumentinių filmų, o trumpametražių mažėja. Daug kūrėjų sąmoningai atsisako standartinės trukmės ir ieško tam tikros kūrybos laisvės. Vis dėlto kartais tiesiog nemokama susidoroti su visa nusifilmuota medžiaga.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.