Didelis jaunimo nedarbas tapo galvos skausmu ir našta daugumai Europos valstybių.

Pusė – Graikijoje, beveik pusė – Ispanijoje, daugiau nei tračdalis – Lietuvoje. Visi šie ES statistikos agentūros „Eurostat“ pateikiami skaičiai kalba apie jaunimo nedarbą. Visose 27 ES valstybėse jaunimo, tai yra asmenų nuo 15 iki 24 metų amžiaus, nedarbo lygis siekia 22,1 proc. Tiesą sakant, šie skaičiai ne šiaip dideli, o jau dramatiški, juolab kad už jų stovi milijonai jaunų žmonių, jų likimai, jų gyvenimai.
Prie Jungtinių Tautų veikianti Tarptautinė darbo organizacija skelbia, kad visame pasaulyje net 75 mln. jaunuolių šiuo metu neturi darbo. Negalima užmiršti ir to, kad dar gana didelė dalis jaunimo lyg ir dirba, bet dirba vieną, dvi ar tris dienas per savaitę, ar kelias valandas per dieną, taigi prie bedarbių jie nepriskiriami, tačiau ir dirbančiais juos galima vadinti tik santykinai.
„Tiesą sakant, aš nematau rimtesnės ilgalaikės problemos, kaip jaunimo nedarbas“, – teigia buvęs JAV iždo sekretorius Larry Summersas.
Tad kaip spręsti šią problemą turint omenyje, kad nacionalinės vyriausybės susiduria su ekonominiu sunkmečiu ir ne tik negali didinti viešųjų išlaidų, tačiau jas privalo netgi apkarpyti? Štai minėtoje Ispanijoje vyriausybė vien per praėjusius metus planavo sutaupyti 62 mlrd. eurų. Šiemet planuojama sutaupyti dar 40 mlrd. eurų.
Darbo neturintis jaunimas tampa didele našta savo valstybėms. Tyrimų agentūra „Eurofound“, analizuojanti darbo ir gerovės valstybės klausimus, skelbia, kad vien 2011 m. darbo neturintys jauni žmonės ES valstybėms narėms iš viso kainavo 153 mlrd. eurų. Ši suma susidarė tiek apskaičiavus prarastą produktyvumą, kurį būtų galima sukurti įdarbinus jaunimą, tiek įtraukus ir bedarbiams išmokėtas socialines išmokas.
Didžiojoje Britanijoje Londono ekonomikos mokyklos ir Škotijos karališkojo banko atliktas tyrimas rodo, kad 744 tūkst. jaunų bedarbių šiai valstybei kas savaitę kainuoja po 155 mln. svarų.

Nedarbas žaloja jaunimą
Be to, svarbu įvertinti ne tik prarastą produktyvumą, tačiau ir tai, kad ilgalaikis nedarbas traumuoja jaunus žmones, ilgainiui paverčia juos valstybės išlaikytiniais. Sociologai dažnai kalba apie tai, kad egzistuoja ryšys tarp augančio jaunimo nedarbo ir didėjančio nusikalstamumo. JAV ir Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenimis, jaunystėje patirtas nedarbas turi ilgalaikių padarinių. Savaitraštyje „The Economist“ skelbti tyrimo rezultatai rodo, kad kuo ilgesnis nedarbo laikas, tuo sunkesnės būna pasekmės.
Imkime kaip pavyzdį du vaikinus, kurių toks pat išsilavinimas, gebėjimai, gyvenamoji vieta, intelekto koeficientas ir tėvų išsilavinimas. Jei vienas iš jų, iki sulaukdamas 23-ejų, praleis vienus metus būdamas be darbo, tai po dešimties metų, kaip rodo statistika, jis veikiausiai uždirbs 23 proc. mažesnę algą nei jo kolega, nepatyręs, ką reiškia nedarbas. Merginų gretose ši praraja kiek mažesnė – 16 proc. Nors ilgainiui šis skirtumas tarp pajamų ir mažėja, tačiau išlieka. Sulaukus 42 metų šis skirtumas vyrų gretose siekia 15 proc., o moterų – 12 proc.
Be to, nedarbas siejamas su nepasitenkinimu, kurio negali paaiškinti tik pajamų trūkumas. Ilgalaikis nedarbas siejamas netgi su trumpesne gyvenimo trukme, didesne širdies smūgio vyresniame amžiuje tikimybe, didėjančiu savižudybių skaičiumi. Be to, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV Pensilvanijos valstijoje atliktas darbininkų tyrimas parodė, kad nedarbas turi didesnę įtaką jaunų, o ne vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo trukmei.
Galiausiai neverta ignoruoti ir to, kad nedarbo kamuojamas jaunimas yra itin priklausomas nuo tėvų. Štai 2008 m. 48 proc. ES piliečių nuo 18 iki 34 metų amžiaus, kaip skelbia „The Economist“, gyveno bent su vienu iš tėvų. Tokiems „tėvelių lizde“ pernelyg užsisėdėjusiems jaunuoliams susirasti darbą sunkiau nei tiems, kurie ryžosi išsikelti iš savo tėvų namų ir pradėti savarankišką gyvenimą.

Vieno recepto nėra

Tad kokių esama išeičių? Būtent prie šio klausimo išsamesnės analizės būtina pereiti ne tik aptarus pliką jaunimo nedarbo statistiką, bet ir panagrinėjus platesnes socialines bei psichologines šio reiškinio pasekmes. Galima kalbėti apie tai, kad geriausia apsauga nuo nedarbo yra geras išsilavinimas. „Public Service Europe“ skelbiama statistika rodo, kad Prancūzijoje 80 proc. universitetus baigusių asmenų turi darbą. O štai piliečių, baigusių tik vidurinę mokyklą, gretose darbą turi tik 55 proc. asmenų.
Tiesa, būtina kalbėti ne tik apie patį išsilavinimo faktą, bet ir apie to išsilavinimo kokybę. Štai Ispanijoje universiteto diplomą turinčio jaunimo procentas panašus kaip ir Nyderlanduose, tačiau ispanams susirasti darbą sekasi daug sunkiau. Čia veikiausiai galima kalbėti apie tai, kad jaunimo gautas išsilavinimas neatitinka darbdavių reikalavimų.
Įdarbinimo paslaugas teikianti bendrovė „Manpower“ paskelbė, kad daugiau nei trečdalis darbdavių visame pasaulyje patiria sunkumų užpildydami laisvas darbo vietas. Trūksta ne tik inžinierių, medikų, bet ir biuro administratorių. Bendrovės „McKinsey“ devyniose valstybėse atlikta apklausa parodė, kad tik 43 proc. darbdavių teigia galintys rasti pakankamai kvalifikuotų darbuotojų į laisvas darbo vietas. Skelbiama, kad vidutinio dydžio įmonėse, įdarbinančiose nuo 50 iki 500 darbuotojų, vidutiniškai yra po 13 laisvų darbo vietų, o didelėse bendrovėse laisvų darbo vietų vidurkis siekia 27.
Tad darbo kaip ir yra, tačiau nėra tinkamos kvalifikacijos darbuotojų. Problema, pasak ekspertų, kyla dėl to, kad švietimo įstaigos ir darbdaviai veikia tarsi paralelinėse visatose – jaunuoliai mokomi įgūdžių, kurie darbo rinkoje yra visiškai beverčiai. Taigi išsilavinimas gali tapti ne tik pranašumu, bet ir trukdžiu.
Be to, daugėja valstybių, kuriose pastebima paprasčiausia aukštojo mokslo diplomų infliacija, tad darbdaviai pirmenybę teikia ne formaliam diplomui, o turimiems įgūdžiams. Šiuo požiūriu labai svarbus profesinis ugdymas. Nustatyta, kad šalyse, pasižyminčiose gerai sutvarkytu profesiniu ugdymu, jaunimo nedarbas yra mažesnis. Čia galima kalbėti tiek apie Vokietiją, tiek apie Austriją ar Nyderlandus.
Didžiausias šiose šalyse gerai sutvarkyto profesinio ugdymo pranašumas tas, kad mokymas yra derinamas su realia praktika, tad jaunimas įgyja darbo rinkoje tikrai paklausių įgūdžių. Tokia sistema jaunimui smarkiai palengvina perėjimą iš švietimo sistemos į darbo rinką. Be to, naudos gauna ir darbdavys, kuris pats prisideda prie jam pačiam reikiamo darbuotojo apmokymo.
Tiesa, bandymų kopijuoti vokišką profesinio ugdymo sistemą pasaulyje netrūko, tačiau ne visi jie buvo sėkmingi. Didžiausia problema, kaip pasirodė, yra pakankamos praktikos užtikrinimas. Kad įgytų įgūdžių, jaunuolis praktikuodamasis įmonėje turi praleisti ne vieną valandą per savaitę, o kelias dienas po kelias valandas. „The Economist“ pabrėžia, kad prastas profesinis ugdymas, suteikiantis rinkoje nereikalingų įgūdžių, ne tik nepagerina jaunuolio galimybių įsidarbinti, bet netgi jas sumažina.
Dar viena galimybė, kurią pasitelkdamos valstybės bando kovoti su jaunimo nedarbu, yra vadinamoji aktyvi darbo rinkos politika. Pirmeivės čia Skandinavijos šalys, kurios šios politikos griebėsi dar devintajame dešimtmetyje. Šios politikos esmė paprasta: konkrečiam jaunuoliui įdarbinimo tarnyba sukuria individualų integracijos į darbo rinką planą. Šio plano tikslas – nukreipti jauną žmogų arba į švietimo įstaigą, kurioje jam būtų suteiktas perkvalifikavimas, arba į praktiką, reikalingą darbo įgūdžiams įgyti, arba į nuolatinį darbą. Palyginti žemas jaunimo nedarbo lygis Skandinavijos šalyse rodo, kad programa veikia.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.