“Baltų lankų” leidykla išleido nepaprastą knygą, pro kurią neįmanoma praeiti jos nepastebėjus. Net iš šios ištraukos neabejotinai pajusite, kiek stiprybės slypi Tibeto dvasinio vadovo Dalai Lamos pamokose. Nepraleiskite progos jos pasisemti.

"Veido" archyvas

Aš – juoko meistras

Per savo gyvenimą aš ne kartą buvau atsidūręs sunkioje padėtyje, o mano šalis išgyvena kritinį laikotarpį. Vis dėlto aš dažnai juokiuosi, ir mano juokas užkrečiamas. Kai manęs klausia, kaip dar sugebu juoktis, aš atsakau, kad esu juoko meistras. Tibetiečiai daug juokiasi, – todėl jie skiriasi nuo japonų ar indų. Jie labiau panėšėja į džiaugsmingus italus nei į santūrokus vokiečius ar anglus.

Linksmumas – taip pat ir mano šeimos bruožas. Aš gimiau ne dideliame mieste, o mažame kaimelyje, – mūsų gyvenimo būdas džiaugsmingesnis. Mes visada linksminamės, draugiškai erziname vienas kitą, juokaujame. Tokie mūsų įpročiai.
Be to, kaip aš dažnai sakau, reikia būti realistu. Žinoma, sunkumai egzistuoja. Tačiau matant vien neigiamą pusę bus sunkiau rasti išeitį ir išsaugoti dvasinę ramybę. Juk viskas reliatyvu. Net pačioje baisiausioje tragedijoje galima įžvelgti šį tą teigiama, – jeigu žvelgsime visaapimančiu žvilgsniu. Ir, priešingai, jeigu neigiamą pusę laikysime absoliučia ir galutine, rūpesčių ir nerimo bus daugiau. Į problemą žvelgdamas plačiau, žmogus supranta, kas negerai, bet su tuo susitaiko. Manau, tokį mano požiūrį suformavo mano budizmo praktika ir budizmo filosofija, kuri man labai padeda.

Pavyzdžiui, kad ir mūsų šalies pražūtis. Mes – žmonių be tėvynės tauta ir susiduriame su priešiškumu bei daugybe skausmingų aplinkybių pačiame Tibete. Vis dėlto tokia patirtis taip pat duoda daug gero.

Aš pats jau pusę amžiaus neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Tačiau plačiajame pasaulyje radau daug naujų vietų, kurios tapo mano namais. Jeigu būčiau likęs Potaloje, nemanau, kad būčiau turėjęs progą sutikti tiek iškilių asmenybių, daugybės valstybių vadovų Azijoje, Taivane, Jungtinėse Valstijose, Europoje, taip pat popiežių ir keleto garsių mokslininkų bei ekonomistų.

Tremtinio gyvenimas nelengvas, bet aš visada stengiausi jaustis laimingas ir vertinti galimybes, kurias man suteikia protokolo nereguliuojama dienotvarkė be nuolatinės gyvenamosios vietos. Šitaip aš sugebėjau išsaugoti vidinę ramybę.

Aš – atsidavęs atjautos tarnas

Atjautos praktikavimas man suteikia didžiulį pasitenkinimą. Kad ir kokios būtų aplinkybės ar tragedija, kurią man tenka išgyventi, aš praktikuoju atjautą. Tai stiprina mano vidinę jėgą, daro mane laimingą ir leidžia pajusti, kad mano gyvenimas naudingas. Iki šiol aš stengiausi kuo geriau praktikuoti atjautą ir tokią praktiką tęsiu iki savo paskutinės dienos, iki paskutinio atodūsio. Mat giliai širdyje jaučiu, kad esu atsidavęs atjautos tarnas.

Dalai Lama keletą kartų yra pareiškęs, kad, išvykdamas iš Tibeto, jis paliko visą savo turtą. Tačiau širdyje jis išsinešė neįkainojamą lobį – begalinę atjautą.

Atjauta – mano kelias į laimę

Suvokiame tai ar ne, bet mūsų patirtis pagrįsta vienu svarbiu klausimu: “Kokia gyvenimo prasmė?” Aš apie tai mąsčiau ir norėčiau pasidalyti savo mintimis.

Manau, kad gyvenimo tikslas – būti laimingam. Nuo pat gimimo kiekvienas žmogus siekia laimės ir nenori kentėti. Nei socialinės sąlygos, nei išsilavinimas, nei ideologija nepakeičia šių mūsų giliai širdyje įsišaknijusių nuostatų. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas mums suteiks daugiausiai laimės.

Laimę ir kančią iškart padalykime į dvi dideles kategorijas – protinę ir fizinę. Juk daugeliui mūsų didžiausią įtaką daro protas. Jei tik rimtai nesergame ir esame aprūpinti būtiniausiais dalykais, mūsų fizinei būklei gyvenime tenka antraeilis vaidmuo. Kai kūnas sveikas, mes jo beveik nesuvokiame. Tačiau protas, priešingai, užfiksuoja kad ir menkiausią įvykį. Tad reikia stengtis išsiugdyti dvasinę ramybę.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausią vidinę ramybę galima pasiekti puoselėjant meilę ir atjautą. Kuo labiau rūpinamės kitų laime, tuo labiau didėja mūsų pačių gerovė. Nuoširdumas ir šiltas, artimas santykis su kitu atpalaiduoja protinę įtampą, padeda išsklaidyti baimę ar nesaugumo jausmą ir lengviau įveikti kliūtis. Toks yra svarbiausias gyvenimo sėkmės šaltinis.

Šiame pasaulyje mums tenka susidurti su sunkumais ir, jeigu netenkame vilties bei ryžto, mums tampa sunkiau juos įveikti. Be to, jeigu atsimename, kad kančią patiria kiekvienas žmogus, o ne tik mes, tokia realistinė perspektyva sustiprina mūsų pasiryžimą ir gebėjimą įveikti skausmą. Iš tikrųjų laikantis tokios nuostatos, kiekviena nauja kliūtis bus puiki proga pagerinti savo dvasinę būseną.

Šitaip galima pamažu išsiugdyti didesnę atjautą, tikrą simpatiją kenčiantiems žmonėms ir norą jiems padėti išsivaduoti iš kančių. Tada išaugs ir mūsų pačių ramybė bei vidinė jėga.

Man patinka žmogaus gebėjimas šypsotis

Vien teigiamo požiūrio į atjautą, protą ir kantrybę nepakanka jiems išsiugdyti. Bėda ta, kad reikia progų juos taikyti praktiškai. O kas gali suteikti tokių progų? Žinoma, ne mūsų draugai, bet veikiau priešai, mat būtent jie mums kelia daugiausiai sunkumų. Todėl jeigu iš tikrųjų norime daryti pažangą, turime savo priešus laikyti geriausiais mokytojais.

Žmogui, ypač vertinančiam meilę ir atjautą, labai svarbu praktikuoti toleranciją, bet tam būtinas priešas. Vadinasi, mes turime jaustis dėkingi savo priešams, nes jie labiausiai mums padeda pasiekti dvasinę ramybę. Tikrieji priešai, kuriuos reikia atremti ir nugalėti, – pyktis ir neapykanta, o ne priešai, kurie kartkartėmis pasirodo mūsų gyvenime.

Žinoma, normalu ir teisinga, kad mes visi norime turėti draugų. Aš dažnai juokais sakau, kad tikras egoistas turi būti altruistas! Jūs turite rūpintis kitais, jų gerove, jiems padėti, jiems tarnauti, turėti dar daugiau draugų ir stengtis, kad pražystų dar daugiau šypsenų. Kam? Kai jums pačiam prireiks pagalbos, sulauksite jos tiek, kiek reikia! Ir, priešingai, jeigu nesirūpinsite kito žmogaus laime, ilgainiui pralaimėsite. Argi draugystė įžiebia ginčus, pyktį, pavydą ir karštligišką konkurenciją? Nemanau. Tik meilė dovanoja tikrų draugų.

Jeigu turėsite pinigų ir valdžios, šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje jums atrodys, kad turite daug draugų. Tačiau tai ne jūsų, o jūsų pinigų ir valdžios draugai. Jeigu prarasite turtus ir įtaką, vargu ar tie žmonės liks šalia jūsų.

Deja, kol reikalai klostosi gerai, mes manome, kad su viskuo galime susitvarkyti patys. Tačiau kai padėtis ir sveikata ima blogėti, greitai suvokiame, kaip smarkiai klydome. Tada suprantame, kas mums iš tikrųjų padeda. Norint pasirengti tokiam metui ir susirasti tikrų draugų, kurie prireikus ateis į pagalbą, reikia puoselėti altruizmą.

Aš pats visada noriu turėti kuo daugiau draugų. Man patinka šypsenos, ir aš trokštu jų matyti kuo daugiau, – tikrų šypsenų, mat jų būna kelių rūšių: sarkastiškų, dirbtinų ar diplomatiškų. Kai kurios šypsenos nesuteikia jokio džiaugsmo ir kartais net sukelia įtarimų ar baimę.

O tikra šypsena tiesiog įkvepia lengvumo jausmą. Manau, šypsosi tik žmogus. Jeigu mes norime tokių šypsenų, turime sukurti priežasčių joms atsirasti.

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė

Apie knygą

"Veido" archyvas

Dalai Lamos pamokymus, pasisakymus ir kalbas į knygą “Mano dvasinė biografija” surinko, išvertė ir adaptavo Sofia Stril Rever, diplomuota indologijos žinovė – viena Dalai Lamos vertėjų. Ji gavo tradicinį išsilavinimą Daramšalos Kirti vienuolyne. Dalai Lamos žodžiuose susilieja praeitis ir dabartis: jis lengvai prisimena ir vaikystę, ir nutikimus iš savo ankstesnių gyvenimų, kalba apie savo trylika pirmtakų ir mąsto apie įpėdinį. Jis taip pat kalba apie jam tekusias tibetiečių dvasinio vadovo bei atstovo pareigas ir jų reikšmę tarptautinėje arenoje. Šios dvasinės biografijos pagrindas – trys svarbiausi Dalai Lamos gyvenimo siekiai: kaip žmogus, jis pabrėžia būtinybę ugdyti dvasines savybes dėl visų gerovės; kaip budistų vienuolis, siekdamas apibrėžti pasaulietinės etikos principus ir skubiai pradėti rūpintis planeta, jis kviečia užmegzti dialogą su kitų religijų atstovais, taip pat su netikinčiaisiais bei mokslininkais; kaip Dalai Lama, jis vykdo gerumo politiką ir kreipiasi į pasaulio sąžinę. Dalai Lama kviečia į etinį ir dvasinį perversmą. Jis skatina kiekvieną prisiimti jam tenkančią visuotinės atsakomybės dalį ir išsaugoti ateitį būsimoms kartoms. Pabrėždamas glaudžią tarpusavio priklausomybę, jis skelbia, kaip svarbu pasikeisti pačiam, norint pakeisti pasaulį.