BFL
Architekto ir muzikanto Algirdo Kaušpėdo darbo stalas nukrautas brėžiniais, o ne dainų tekstais. Prieš ketverius metus atsikūrusi garsioji Lietuvos roko grupė “Antis” vis dar surengia vieną kitą koncertą, tačiau jos lyderis prisipažįsta: “Mes tik išdykaujame. Kai padedu ant svarstyklių muzikinę ir profesinę veiklą, pastaroji nusveria.” Vis dėlto projektavimo ir statybos bendrovės “Jungtinės pajėgos” direktorius išlieka neabejingas tiek kultūriniam, tiek politiniam šalies gyvenimui ir, jei galėtų, iš jų su šaknimis išrautų vieną dalyką – ultrakonservatyvumą. Pokalbį pradedame nuo A.Kaušpėdo požiūrio į šiandieninę Lietuvos populiariąją kultūrą. A.K.: Vienas veiksnys visada bus prieš mus: Lietuva per mažas kraštas, kad čia visu gražumu pražystų didžiosios “pop” gėlės. Populiariajai kultūrai masiškumas yra būtinas, dėl to neturime savosios Madonnos. Puode, skirtame gėlėms, obels neužauginsi. Tačiau apskritai matau pagerėjusią situaciją: juk jau nebesiautėja “Aliukai” ar visokie vestuviniai ansambliai, juos pakeitė vienas kitas kokybiškas projektas, pavyzdžiui, “Triumfo arka”. Aišku, jis rodytas per Lietuvos televiziją, kurios tokia misija – populiarinti mūsų kultūros klodus. VEIDAS: O jei kalbėtume apie komercines televizijas? A.K.: Jos užsiima kova dėl reitingų, nes elementariai pradeda trūkti žmonių, nebesurenkama auditorija. Dėl to komercinės televizijos orientuojasi į vis platesnį žiūrovų ratą, tuo pat metu nori užgriebti ir tuos, kurie vos prašneka, ir tuos, kurie jau pradeda nusišnekėti. Intelektualumui, specifiškumui čia vietos nelieka, nes, televizijų manymu, tai nebus populiaru. VEIDAS: Vis dėlto galbūt ekonominės krizės laikotarpiu populiarioji kultūra išsikristalizavo, visuomenė tapo jai išrankesnė? A.K.: Taip, jaučiu teigiamą pokytį. Kalbant apskritai apie visas gyvenimo sritis, jei nutylėsime bankrotus ir kitas blogas istorijas, krizė Lietuvai atnešė daug švaros, tiesos ir šviesos. Prisiminkime, kad iškart po įstojimo į Europos Sąjungą mūsų vertybinis taikiklis buvo nusimušęs. Žmonės nebesuprato, kaip reikia darbuotis, kaip pramogauti, kaip gyventi. Pasikeitė taisyklės – staiga pradėjo dalyti pinigus į kairę ir dešinę, atsirado lengvatiniai kreditai ir pan. Atrodė, kad viskas eina tik geryn ir geryn. Tai žmones mažumėlę ištvirkino ir galiausiai įviliojo į spąstus. Tada jie gavo krizės pamoką ir pradėjo viską vertinti kitaip. Dabar jau nebeliko euforijos, atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, o ne kitais. Žmonės pradėjo atidžiau žvelgti į viską, neskubėti, ieškoti gilesnių priežasčių, vertybių, kuriomis remdamiesi galėtų projektuoti savo ateitį. Tai lėmė ir kritiškesnį požiūrį į kultūrą: lankytojų dabar sulaukia tik labai kokybiški renginiai. Štai visai neseniai vykusiame Stingo koncerte Vingio parkas buvo užpildytas. Prieš metus, kai tas pats Stingas grojo “Siemens” arenoje, aš negavau bilietų, nors jie kainavo per 200 Lt. O juk, atrodė, ateisiu ir koncerto dieną nusipirksiu – maniau, tikrai bus daug tuščių vietų, nes kaina didelė. Taigi, nors lig šiol atrodo, kad už kultūrą Lietuvoje niekas nenori mokėti, tokie fenomenai rodo priešingai. Išvada viena: arba turi pakilti į tikrai aukštą lygį, arba nieko nebesudominsi. Tačiau yra ir kita pusė. Krizės laikotarpiu priimti įstatymai sugriovė jau nusistovėjusią honorarų sistemą ir kai kuriems atlikėjams tapo nebeįmanoma išgyventi. Jų mokesčiai buvo nugrūsti į pogrindinį, po kilimu, kaip sakoma, į šešėlį. Liko ten iki šiol. VEIDAS: Sakote, kad žmonės pradėjo vertinti kokybiškus renginius, tačiau muzikoje fonogramos kultas neišnyko, net ir Seimo nariai vis dar noriai eina į tokius šou, kaip “Auksiniai svogūnai”, daliai jų tai atrodo puiki pramoga. A.K.: Nereikia pervertinti Seimo narių kultūrinės kompetencijos. Kai manęs klausia, kodėl neinu į politiką, atsakau, kad nematau ten kultūros, ji ten nelaikoma vertybe. Toks požiūris persiduoda visai visuomenei ir lemia tai, kad kultūros žmonės atsiduria paribiuose. Populiarūs inteligentai yra atėję vos ne iš sovietinių laikų, naujų autoritetų, stiprių asmenybių, kurios vestų į priekį, švytėtų, yra labai nedaug. Apskritai Lietuvoje vykdoma politika neskatina stiprių asmenybių, naujovių atsiradimo, ji tik sukuria daug konservų: kultūrinių, paminklosauginių, gamtinių. Santykį su gamta, su kultūra mes suprantame kaip užkonservavimą, nejudinimą. 90 proc. mūsų teritorijų kažkokiu būdu yra saugomos, tam pakeisti reikėtų lankstumo, kūrybiškumo, bet vietoje jų turime bailumą ir provincialumą. Pavyzdys: Seime buvo priimtos Miškų įstatymo pataisos, kurios galėjo atgaivinti mišką, leisti jame statybas, taip sutvarkant teritoriją ir pritraukiant žmonių. Bet ne, prezidentė siūlymą kategoriškai atmetė. Tai yra nesveikas konservatyvumas, sakyčiau, netgi tam tikras talibanizmas, kuris kaip virusas apėmęs dalį visuomenės. Tiems žmonėms geriau viską uždrausti, negu bandyti bendradarbiauti, puoselėti. VEIDAS: Galbūt konservatyvi visuomenė yra puiki terpė menui, kaip maišto formai, atsirasti? A.K.: Taip, bet, kaip matome, neatsiranda. Ir tam yra daug priežasčių. Visų pirma nėra kritinės masės taip mąstančiųjų, o jai susidaryti neleidžia viešo diskurso trūkumas. Jeigu vienas kitas intelektualas kažką aštresnio ir pasako, tai nusėda interneto portaluose ar spaudos leidiniuose, kuriuos mažai kas skaito. Dėl to viešojoje erdvėje viskas atrodo lyg ir gerai. Bet štai jauni, energingi ir šviesūs žmonės važiuoja iš čia, nes jaučia blogą kvapą. Lietuvoje juntamas pelėsių kvapas, ir labai stipriai. Greitai tai gali peraugti į atvirą puvimą. Tai matydamas jaunas žmogus sako sau: na, argi aš galiu ką nors padaryti? Ir važiuoja ten, kur laisvė yra iš tikrųjų, kur galės prisidėti prie kitų, seniai tą laisvę turinčių. Laisvės klausimas Lietuvoje labai svarbus, žmonės nesijaučia patys savo valstybės kūrėjai. Jiems baisu, kad pradėję kurti patys į tą konservų stiklainį paklius. VEIDAS: Skamba pesimistiškai. Kokių išeičių galite pasiūlyti? A.K.: Puvimas vyksta tada, kai dirva blogai maitinama: trūksta trąšų, saulės, vandens. Reikia tą dirvą kultivuoti. Turi ateiti politikai, kurie supranta, kad tautos pamatas yra energingi, kultūringi, vertybiškai susiorientavę žmonės, o ne tokie, kurie nenori nieko kito, tik įgyvendinti savo veto teisę. Toks žmogus nenori keistis, nenori tobulėti. Jis tik kiekviena proga pasako “ne”. Tas “ne” ir kabo virš mūsų. VEIDAS: Neseniai paskelbta, kad kartu su kitais muzikantais ir televizijų atstovais rengsite Lietuvos muzikos apdovanojimus M.A.M.A. Papasakokite apie šią iniciatyvą išsamiau. Ar ji reiškia, kad Lietuvos muzikos pramonė atsigauna? A.K.: Jei pasižiūrėsime į kai kuriuos lokalius festivalius, pavyzdžiui, klubo “Tamsta” organizuojamą “Garažą”, matysime, kad yra labai daug įdomių grupių ir asmenybių, kad egzistuoja gyvas muzikinis audinys, iš kurio gali kažkas iškilti. Reikia suteikti tiems žmonėms didesnę motyvaciją – tai ir yra tas kultivavimas, laistymas, apie kurį kalbėjau. Mes norime sukurti apdovanojimus, kurie Lietuvos mastu būtų solidūs, įdomūs ir kiek įmanoma profesionalūs. Tada Lietuvos muzikoje galbūt atrasime tai, ko šiandien dar nesugebame pamatyti. Šis projektas ir paremtas tikėjimu, kad taip bus. VEIDAS: Galbūt iškils naujų muzikos herojų? Juk, kaip ir sakėte, nemažai visuomenės autoritetų atėję iš sovietmečio, muzikos srityje padėtis ne kitokia – naujų vardų vis atsiranda, bet jų šlovė dažniausiai būna trumpalaikė. A.K.: Yra naujų žvaigždžių, pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius. Aišku, jam irgi jau link keturiasdešimties, bet kai grojo “Antis”, jis dar buvo moksleivis. Miniu jį, nes Marijonas man yra pavyzdys tokio žmogaus, kokių labai trūksta Lietuvai: išsilavinęs, neapipelijęs, galbūt ne visada teisus, bet niekam nepataikaujantis. Arba Jurga Šeduikytė – ir įdomi asmenybė, ir talentinga muzikantė. Ji paliko pėdsaką, motyvuoja jaunus žmones kurti. Taip pat man labai patinka “Happyendless”. Trumpai tariant, muzikantų tikrai yra, bet jiems kažkas trukdo prasimušti. Galbūt per daug dainuoja angliškai? Muzikantui reikia pagauti tautos gyvenimo dvasią, pasakyti tai, ką žmonės nori išgirsti, bet padaryti tai menine kalba. Paprastais žodžiais jie tai gali pasakyti, bet perkelti viską į meninę kalbą – tai sekasi sunkiai. VEIDAS: Bet kiek mes galime tikėtis iš muzikantų? Juk kaip ir “Ančiai”, praktiškai visiems Lietuvos muzikantams muzika yra hobis. Ši sritis Lietuvoje nėra pelninga, nėra susiformavusios muzikos pramonės. Muzikantai greitai išsisemia arba skiria savo laiką kitai veiklai, iš kurios gali gauti stabilias pajamas. A.K.: Taip, tai vis tas mažos šalies veiksnys. Bet štai “Selas” Klaipėdoje surinko 10 tūkst. žiūrovų. Vadinasi, įmanoma, potenciali auditorija yra, reikia tik ją sudominti. Aišku, galbūt galima sudominti ir kitkuo, ne tik pusiau kriminaliniais dalykais. VEIDAS: Pavyzdžiui, kuo? A.K.: Universalaus recepto nėra, bet aš išskirčiau keturias sąlygas. Visų pirma nuoširdumas. Antra, galbūt panaši, bet kiek kitokia, – tiesa. Kartais negailestinga, kartais visiškai nekonjunktūriška, bet atspindinti tikrovę, ne išgalvotus, o tikrus dalykus, kuriais gyvename. Tik ši tiesos žinutė turi būti įpinta į meno formą, antraip ji virs didaktika, banalybėmis. Trečia sąlyga yra amatas – būtina viską atlikti profesionaliai. Paskutinis ingredientas lengviausias, o kartu ir sunkiausias, – originalumas. Reikia atrasti savo tapatybę, o tada viskas bus labai paprasta.
Daugiau šia tema:
Loading ...