Lietuviai patys nežino, kaip gerai jie gyvena, – taip būtų galima glaustai išdėstyti Londono Legatum instituto autorių išvadą, padarytą tiriant Lietuvos gyvenimo gerovės indeksą. Pagal jį Lietuva užėmė tikrai aukštą 44 vietą tarp tirtų 110 šalių. Būtume pakilę dar aukščiau, jei ne milžiniškas, vienas didžiausių tarp visų tirtų šalių, Lietuvos gyventojų pesimizmas.
„Visuomenė turbūt yra perdėtai pesimistinė“, – atsargiai konstatuoja tyrimo autoriai, nekaip negalėdami suvokti, kodėl lietuviai visiškai nevertina augančios ekonomikos, neblogų sąlygų verslui pradėti, puikių ryšių ir komunikacijų, išvystyto švietimo ir sveikatos apsaugos, aukščiausio pilietinių laisvių lygio. Kad gerovės indekso autoriai neapsiriko, iškeldami Lietuvą virš daugelio kaimyninių valstybių, liudija tai, jog tuo pat metu paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos Žmogaus socialinės raidos indekse Lietuva pakilo į 40 poziciją ir pirmą kartą pateko tarp itin aukšto išsivystymo valstybių. Bet nemenka dalis Lietuvos gyventojų dėl to laimingesni tikrai netapo.
Nenustebčiau, jeigu koks nors tyrimas parodytų, jog nuo tokių teigiamų žinių apie Lietuvos valstybės raidą koks trečdalis visuomenės tik dar labiau nusivilia savimi, visuomene, valstybe, visu supančiu pasauliu ir ima dar garsiau šaukti, kaip Lietuvoje viskas blogai ir vienintelis kelias – emigruoti. Bet, kaip parodė Lesterio universiteto profesoriaus Davido Bartramo tyrimas, netgi emigravę ir ėmę gerai uždirbti Lietuvos piliečiai netampa laimingesni. Kodėl?
Tiek gerovės indeksų sudarytojai, tiek imigrantų laimės tyrėjai nėra gyvenę Lietuvoje ir paprasčiausiai nesuvokia, koks milžiniškas lūžis visuomenėje įvyko pereinant iš sovietinio socializmo į kapitalizmą, iš okupuotos sovietinės provincijos tampant savarankiška valstybe. Didžiulis Lietuvos visuomenės sluoksnis (pagal įvairias netiesiogines apklausas, koks trečdalis gyventojų) tegu ne per naktį, bet per kelis dešimtmečius patyrė komunistų „Internacionale“ aprašytą metamorfozę, tik atvirkščiai – buvę viskuo, tapo niekuo.
Du pavyzdžiai iš gyvenimo. Pirmasis: 1988–1989 metai, tipiška pasiturinčių Kauno priemiesčių šeima – vyras, gamyklos inžinierius, po darbo remontuoja automobilius, žmona šiltnamyje augina gėles pardavimui ir tvarkosi ūkyje. Nuvažiuoja pas tolimus gimines į Vokietiją, kaip tuo metu Kaune įprasta, pirkti mašinos. Išsirenka 7-os serijos BMW. Giminės apstulbsta: taigi čia didelių ponų mašina, žinote, kiek kainuoja tokią išlaikyti?! Tada jau apstulbsta lietuvaičiai: o kuo mes ne ponai? Iš tiesų, pagal sovietinius standartus jie gyvena prabangiai – kelių aukštų puikiai įrengtas namas, rūsyje pokylių salė su pirtimi, erdvios pagalbinės patalpos, didžiulis šiltnamis, keli garažai, sodas. Žinoma, viskas ne iš valdiško atlyginimo, juoba – gorbačiovinių kooperatyvų klestėjimo metas.
Tokių kaip jie tuo metu Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių. Lygiai kaip ir kitų, sovietmečiu puikiai įsitaisiusių: „univermagų“ pardvėjų, bufetininkių, virėjų, autoserviso meistrų, mėsos ar pieno kombinatų darbuotojų, bekonus peninčių kolūkiečių, karolius ir auskarus presuojančių namudininkų. Vėlyvasis sovietmetis, ypač kooperatyvų laikai, – tai neregėto jų finansinio suklestėjimo metas. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubingą psichologinį sukrėtimą jie patyrė, nepriklausomybės dešimtmečiais tegu palengva, bet užtikrintai iš ponų ir gyvenimo šeimininkų virsdami ponus aptarnaujančiu personalu.
Antras pavyzdys: nemenkas verslininkas, savo rajone beveik viešpats, Lietuvos mastu – neblogai žinomas. Sovietmečiu – stambus ūkinio partinio aktyvo veikėjas, direktorius, deputatas. Tačiau, kad ir kaip verstum, nepriklausomoje Lietuvoje, bent iš šono žiūrint, gyvenantis nepalyginti turtingiau ir prasmingiau nei sovietmečiu. Juolab neturintis bijoti, kad nepatiks kokiam iš Maskvos atvykusiam partiniam bonzai. Tačiau neformalioje aplinkoje, ypač – paėmęs liežuvį atpalaiduojančių skysčių, dedantis nepriklausomybę ir „tuos landsbergistus“ į šuns dienas.
Priežastis? Sovietmečiu jis buvo tegu materialiai skurdesnis, užtai išskirtinis. Maskvoje jo deputato ženklelis ir ordinų juosta atverdavo kone visas duris, o Vilniaus valdžios kabinetus jis beveik koja atidarinėdavo, visi „pirmieji“ jį pažinojo, medžioti atvykdavo. Ilsėtis jis važiuodavo ne vien į Palangą ar Sočį, bet ir į užsienį, įskaitant tikrą, kapitalistinį. Tokių kaip jis ne tik rajone – visoje Lietuvoje mažai buvo. O laisvoje Lietuvoje jis – tiesiog vienas iš daugelio. Turtingas, bet turtingiausiųjų šimtuke nerastas, į Seimą nerenkamas, pas premjerą į eilę užsirašyti turintis, o į užsienį šiandien net studentai poilsiauti važinėja.
Tokie, nepriklausomybės metais praradę ne tiek materialinę gerovę, kiek išskirtinį statusą visuomenėje, jau niekados nebebus laimingi, nes jokie pinigai jų tokių nepadarys. Laimingi ir gyvenimu patenkinti jie būtų nebent sovietmečiui grįžus, tačiau šiandien pagaliau įsisąmonino, kad to nebebus niekados. Todėl ir siunta nelaimingi.