Ketvirtadienio vakarą Lietuvos bankas pranešė, kad bankas „Snoras“ yra nemokus, ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Banko valdyba taip pat atšaukė ankstesnius sprendimus, kuriais buvo leista iš bankomatų ir kai kurių skyrių per dieną išsiimti po 500 Lt. Laikinojo „Snoro“ banko administratoriaus pateikti duomenys rodo, kad iš banko dingo turto, verto 3,4 mlrd. Lt.
Oficialiai skelbiama, kad per 20 dienų atgauti lėšas galės tik indėlininkai, kurių indėliai banke neviršija 345 280 Lt. Visiems kitiems banko kreditoriams lėšos bus grąžintos jau Bankroto įstatyme nustatyta tvarka.
Taigi praėjusios savaitės Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai buvo gana netikėti, nes prieš dešimt dienų aiškinta, kad bankas nacionalizuojamas ir dalijamas į dvi dalis – gerąją ir blogąją. Tačiau vėliau priimtas kitoks sprendimas, kuris iš esmės keičia reikalo esmę.
Apie pastarųjų dienų aktualijas kalbamės su „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovu, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generaliniu direktoriumi Danu Arlausku.

VEIDAS: Pastarasis Lietuvos banko sprendimas daug kam buvo gana netikėtas, nes prieš dešimt dienų kalbėta, kad banką dar pavyks atgaivinti. Tad kaip Jūs reaguojate į žinią apie bankroto „Snoro“ bankui paskelbimą?
D.A.: Iš esmės šį sprendimą vertiname pozityviai, nes manome, kad priimtas daug skaidresnis būdas kreditorių interesams tenkinti. Pagal bankroto procedūras visi kreditoriai yra lygūs. Jei būtų einama prie banko skaidymo į gerą ir blogą bankus, kreditoriai, kurių indėliai neapdrausti, būtų neturėję, galima sakyti, jokio šanso atgauti pinigus. Kadangi bankroto procesą reglamentuoja teisinės procedūros, bus sudarytas kreditorių komitetas, ir tikimės, kad tarp jų pateks ir mūsų asociacijos atstovų.
VEIDAS: Jūsų duomenimis, kiek įmonių nukentėjo nuo „Snoro“ nacionalizavimo?
D.A.: Be gyventojų, pagrindiniai banko klientai – smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Banke iš viso buvo atidaryta 1,15 mln. sąskaitų, iš jų 1 mln. – fizinių asmenų. Likusi dalis tenka juridiniams asmenims, taigi ir verslininkams. Iš 6 mlrd. Lt bankui patikėtų lėšų 2 mlrd. Lt – juridinių subjektų. Taigi į dramatiškai sunkią padėtį pateko tūkstančiai įmonių ir verslininkų.
Nors ketvirtadienį Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas pranešė, kad „Snorui“ skelbiamas bankrotas, tačiau šiandien dar labai daug neaiškumų. Aišku tik viena: bankrotas paskelbtas, teismo procesas tęsis ilgai ir šiemet tikrai niekas neišsispręs.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ką reikės daryti su ES lėšomis finansuojamais projektais, kurių kreditinės linijos buvo atidarytos būtent „Snoro“ banke?
D.A.: Žinau medienos briketus gaminančią įmonę Utenos rajone, kuri gavo ES finansavimą būtent per „Snoro“ banką ir kreditavimo linija jau turėjo pradėti veikti. Verslininkas investavo savo lėšas 1000 kv. metrų gamyklai statyti, beliko įsigyti gamybos įrangą. Suprantama, kad dėl „Snoro“ bėdų projektas įstrigo. Ši įmonė, kaip ir daugelis kitų, gavo „Invegos“ garantiją projektui, finansavimo modelis sukurtas, verslo planas realus. Manau, tokius atvejus reikia atskirai nagrinėti ir kreditinę liniją skubiai perkelti į kitą banką. Tai valstybei nieko nekainuotų. Šiaulių, „Citadelės“, Medicinos ir Ūkio bankų vadovai neprieštarauja perimti šių projektų plėtojimą.
Kitas variantas, jei valstybė garantuoja gražinti iki 100 tūkst. eurų indėlius ir lėšas atsiskaitomosiose sąskaitose, kodėl ir šiuo atveju negalima pasinaudoti garantiniu mechanizmu? Aišku, tuomet reikėtų pajudinti lėšas iš indėlių draudimo fondo.
VEIDAS: Paaiškėjo, kad vykstant bankroto procedūrai „Snoras“ turės tik 4,6 mlrd. Lt vertės turto, kad indėlininkai savo lėšas atgaus dalimis. Kaip, Jūsų vertinimu, visa tai atsilieps šalies ūkiui, banko akcininkams ir kreditoriams, kurių indėliai neapdrausti?
D.A.: Skirtingų šaltinių duomenimis, bus prarasta daugiau kaip 40 tūkst. darbo vietų. Dėl mažesnio pelno, pajamų, pridėtinės vertės mokesčių surinkimo valstybės biudžetas tiesiogiai neteks 750 mln. Lt. Netiesiogiai ekonomika neteks daugiau nei 2 proc. BVP.
Manau, kad Lietuvos banko pirminiai skaičiai šiek tiek sumažinti. Iš tiesų gerai valdant bankroto procedūrą tikroji turto vertė bus didesnė, ir tikėtina, kad kreditoriai atgaus didesnę dalį lėšų. Aišku viena: šiandien laki frazė, kad skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas, įgauna dar didesnę reikšmę. Vyks kreditorių susirinkimai, todėl kviečiu aktyviai registruotis į indėlininkų ir kreditorių asociaciją, ir visi kartu ieškosime geriausių išeičių. Taigi asociacijos veikla tampa dar prasmingesnė.
Maksimalūs galimi kreditorių ir akcininkų nuostoliai sieks 3,3 mlrd. Lt. Manome, kad neapdrausti kreditoriai atgaus ne daugiau kaip 0,66 ct nuo kiekvieno įnešto lito ir jų nuostoliai sieks apie 34 proc. Apskaičiuota, kad akcininkų nuosavybės banke galėtų būti 0,79 mlrd. Lt.
VEIDAS: Kodėl apskritai kilo mintis steigti „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociaciją? Galbūt Jūs pats turite nemenką indėlį šiame banke?
D.A.: Kai supratome, kad apie 2,5 mlrd. Lt bus tiesiog nubraukti ir kad patekti į „gerąjį“ banką nepavyks, o patekę į „blogąjį“ pavieniui nebūsime matomi, nusprendėme susiburti į asociaciją. Mums pasirodė patrauklus socialinės partnerystės, pilietinės visuomenės įtraukimas į valstybinių problemų sprendimą. Mūsų asociacijos privalumas tas, kad nesiekiame politinių dividendų.
Aš pats neturiu „Snore“ nei indėlių, nei obligacijų, nors kituose bankuose turiu. Man buvo nepriimtinas banko vadovo Raimondo Baranausko viešas elgesys. Tai turbūt vienintelis bankininkas, puikavęsis automobilių kolekcijomis, dalyvavęs įvairiuose vakarėliuose, mėgavęsis prabanga. Be to, buvo žinoma, kad kitas akcininkas Vladimiras Antonovas yra persona non grata Rusijoje. Ir trečias faktas, su šiuo banku mane paskatinęs elgtis atsargiai, yra tas, kad „Snoras“ negavo leidimo atidaryti atstovybę Didžiojoje Britanijoje, kurios bankų sistema labai reikli ir skaidri.
VEIDAS: Tačiau informacijos apie „Snoro“ nesėkmę Didžiojoje Britanijoje stigo. Galbūt tai būtų atvėrę akis daugeliui žmonių.
D.A.: Dabar jau daugelis kaltina Vyriausybę, Lietuvos banką, kodėl jie neprižiūrėjo, nieko nesakė. Ne visi dalykai gyvenime reglamentuojami. Pati didžiausia vertybė – laisvė patiems priimti sprendimus ir atsakyti už savo veiksmus. Žmogus ta laisve turi naudotis taip, kad ji jam pačiam nepridarytų žalos. O kad taip nebūtų, reikia patiems mąstyti. Gal mano žodžiai ką nors ir įskaudins, tačiau ar gerai būtų, jei valstybė, o ne mes patys, spręstų, kaip elgtis? Kita vertus, nors ir reikalaujama, kad statybos aikštelėje reikia dėtis šalmą, tačiau ne visi to paiso ir dėl to nukenčia.
Skandinavai bankų sistemoje taiko įvairius saugiklius, o, pavyzdžiui, amerikiečiai į tai žvelgia kaip į normalią riziką, kurią nesėkmės atveju ramiai priima. Ten bankrutuoja bankai, pensijų fondai, bet žmonės vėl pradeda nuo nulio ir juda į priekį. Nedramatizuoju situacijos Lietuvoje, nes manau, kad globali ekonominė krizė sudavė kur kas didesnį smūgį nei banko griūtis.
VEIDAS: Skelbiama, kad didžiausias „Snoro“ grupės ir banko įsipareigojimas vienam klientui siekė 199 mln. Lt. Kokių Jūs žinote stambių „Snoro“ kreditorių ir indėlininkų?
D.A.: Mūsų asociacijos steigėjai yra banko „Snoras“ indėlininkai ir kreditoriai. Jų kasdien vis daugėja. Šiandien yra apie penkis šimtus. Nuo pat pradžių veikloje aktyviai dalyvauja bendrovės „Mikrovisata“, „Vėtrūna“, „Topo centras“, „Litexpo“, „Lietuvos dujos“. Verslininkams talkina teisinių paslaugų įmonės „Lawin“, „Raidla“, „Lejins&Norcous“, „Varul“, „Tark Grunte Sutkienė“, „Bernotas&Dominas Glimstedt“, „Borenius“, „Triniti“, „Motieka&Audzevičius“, „Metida“. Asociacijos finansų patarėjai – „Žabolis ir partneriai“. Asociacijos atstovai – Dovilė Burgienė, Irmantas Norkus, Linas Sesickas ir Alvydas Žabolis.
Mes siekiame asmeninės banko vadovų atsakomybės. Kad ir kiti žinotų, jog su žmonių pinigais reikia elgtis atsakingai. Taip pat siūlome akylai pažvelgti ir į Lietuvos banko veiklą – ar „Snoras“ neturėjo ten pernelyg artimų sąsajų.
Nustebau prieš kelerius metus perskaitęs Gintaro Petriko pareiškimą, kad jis mokėjo vienam buvusiam Lietuvos banko pirmininkui pinigus už paslaugas. Negirdėjau, kad būtų kilusi kokia nors reakcija. Manau, prokuratūra turėtų prie šio klausimo grįžti.
VEIDAS: Kai aplinkui tokios naujienos, ar laikas nuo 2012 m. liepos 1 d. minimalią algą didinti nuo 800 iki 850 Lt? Kokios pozicijos laikosi Lietuvos verslo darbdavių konfederacija?
D.A.: Mes sutinkame, kad reikia kelti minimalų atlyginimą. Tačiau ne taip, kaip siūlo Vyriausybė ar profsąjungos. Svarbiausias tikslas – didinti vartotojų perkamąją galią. Dabar didelė dalis mūsų visuomenės dalyvauja ne ekonominiame šalies gyvenime, o tiesiog pragyvenime. Savo ruožtu mes siūlome didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį.
Neseniai lankiausi Kalifornijoje, kur į akis krito japoniškų automobilių gausa. Vietos gyventojų paklausiau, kur jų fordai. Man buvo paaiškinta, kad pataikaudami profesinėms sąjungos darbdaviai kėlė atlyginimus tol, kol jų pagaminama produkcija tapo nekonkurencinga. Rezultatą mes žinome: automobilių gamyklos buvo priverstos užsidaryti.
Taigi ir Lietuvoje negalime reikalauti didinti atlyginimo iškart nuo 800 iki 1000 Lt. Tai reikia daryti etapais. Be to, jei įmonės būtų skatinamos didinti atlyginimus per mažesnius mokesčius, tuomet jos didintų ir produktyvumą.