"Veido" archyvas

Lietuvos knygynuose ką tik pasirodė naujas populiaraus amerikiečių rašytojo Johno Irvingo romanas “Paskutinė naktis Tvisted Riveryje”, o “Veide” spausdiname ištrauką iš šio kūrinio.

Mažasis lėktuvėlis nebekilo; pasiekęs nustatytą aukštį, skrido tiesiai virš kiaulių ūkio, bet labai aukštai. Atrodė, kad jis sumažino greitį, tiesiog pakibo danguje.

– Turime žiūrėti į lėktuvą, – pasakė Denis sūneliui, bučiuodamas jį į kakliuką, bet pats stebėjo žmoną. Ji dabar stovėjo su tapytojais prie rūkstančios ugnies duobės; su jais buvo ir Rolfas. Jie žiūrėjo į lėktuvą tarsi kažko laukdami, tačiau Denis, kadangi stebėjo juos, tą akimirką pražiopsojo.

– Ne paukštis, – išgirdo sakant mažąjį Džo. – Neskrenda. Krinta!

Pažvelgęs aukštyn, Denis nesuprato, kas – tokiame aukštyje – iškrito iš lėktuvo, tačiau tas daiktas krito greitai, tiesiai į juos. Kai išsiskleidė parašiutas, tapytojai ir Rolfas džiaugsmingai šūktelėjo. (Tie sumauti menininkai nusamdė parašiutininką, kad palinksmintų svečius, – pagalvojo Denis.)

– Kas čia krinta? – paklausė tėčio Džo.

– Iš dangaus leidžiasi parašiutininkas, – atsakė Denis.

– Kas iš dangaus? – nesuprato dvimetis berniukas.

– Žmogus su parašiutu, – tarė Denis, bet mažasis Džo nežinojo, ką tai reiškia.

– Su kuo?

– Parašiutas sulaiko, kad žmogus nekristų per greitai, – tas žmogus nesusižeis, – aiškino Denis, bet Džo tvirtai įsikibo į tėvo kaklą. Denis pirma užuodė marihuanos kvapą, tik paskui pamatė, kad prie jų stovi Keitė.

– Luktelėk – nenuleisk akių, – tarė ji ir vėl grakščiai nuėjo tolyn.

– Iš dangaus leidžiasi kažkas, – šnekėjo Džo. – Para… kas?

– Parašiutininkas, su parašiutu, – pakartojo Denis. Džo net išsižiojęs iš nuostabos žiūrėjo į ant jų besileidžiantį parašiutą. Didžiulį, Amerikos vėliavos spalvų.

Pirmiausia parašiutininkę išdavė krūtys.

– Čia kažkokia ponia, – pasakė mažasis Džo.

– Taip, tikrai, – pritarė jam tėvas.

– Kur dingo jos drabužiai? – paklausė Džo.

Dabar jau žiūrėjo visi, netgi paršai. Denis nepastebėjo, kada parašiutininkė patraukė paršų dėmesį, bet dabar tai jie jau tikrai ją matė. Paršai turbūt nebuvo pripratę prie skraidančių ir ant jų besileidžiančių žmonių – ir tokių didžiulių parašiutų, koks dabar metė šešėlį ant visos kiaulidės.

– Dangaus Ponia! – sušuko Džo, rodydamas į nuogą parašiutininkę.

Vos tik vienas paršas sužviegęs pasileido bėgti, tuoj pat kriuksėdami ėmė lakstyti ir visi kiti. Tikriausiai tik tada Dangaus Ponia pamatė, kur nusileis, – tiesiai į kiaulių aptvarą. Supykusi parašiutininkė pratrūko keiktis.

Jau visi – netgi labiausiai nusigėrę ir apsipūtę – matė, kad ji nuoga. Sumauti menininkai! – galvojo Denis. Jie, žinoma, negalėjo nusamdyti paprasto parašiutininko; jiems, savaime suprantama, reikėjo, kad tai būtų nuoga moteris. Keitė elgėsi taip, lyg jai tai nerūpėtų, – gal pajuto pavydą. Pamačiusi, kad parašiutininkė nuoga, Keitė turbūt panoro atsidurti jos vietoje. Keitei tikriausiai nepatiko, kad dailės studentų iškyloje bus dar viena nuoga pozuotoja. (…)

Įtūžusi nuoga moteris praskriejo jiems virš galvų. Denis pašoko – mėgino sugriebti ją už kojų, bet nepasiekė, ji keikdamasi nusklendė tolyn. Visi, stovintys ant žemės, žmonės ir paršai, spoksojo į iš viršaus besileidžiančią vaginą.
– Kas nors turėtų jai pasakyti, kad žiūrint tokiu kampu nuoga moteris atrodo nekaip, – tarė Keitė. Tikriausiai Rolfui – Džo nebūtų supratęs, ką ji čia šneka. (Be to, Keitė šitam vaikui paprastai ir neturėdavo ką pasakyti.)

Kiaulių aptvare buvo baisus purvynas, bet Denis ne pirmą kartą bėgo per purvą – jis žinojo, kad negalima sustoti. Nežiūrėjo, kur paršai; jausdamas, kaip dreba žemė, suprato, kad jie irgi bėga. Denis tiesiog vijosi sklendžiančią moterį.

Kulnais pasiekusi žemę, ji čiuožė mėšlinu purvu, o parašiutas bliūško jai už nugaros. Paskui ji parvirto ant šlaunies ir parašiutas ėmė ją tempti į šoną, ant pilvo, Deniui dar nespėjus pasivyti. Jį pamačiusi, parašiutininkė nustebo beveik taip pat, kaip jie abu apstulbo, užuodę klaikią smarvę ir matydami, kokie dideli iš arti atrodo juos apspitę paršai. Be to, tie paršai kriuksėjo. Vienas užlipo ant parašiuto, bet, pajutęs po kanopomis audinį, puolė į paniką ir žviegdamas nulėkė šalin.

Parašiutininkė buvo stambi, amazonės sudėjimo – tikra milžinė. Denis nebūtų galėjęs jos išnešti iš aptvaro, tačiau pamatęs, kad ji stengiasi išsipainioti iš parašiuto, kurį buvo sunku tempti per purvą, diržų, Denis jai padėjo. Nuoga parašiutininkė buvo aplipusi kiaulių mėšlu ir purvu. Mėgindamas atsegti diržą, einantį jai tarp krūtų, Denis viršutine plaštakos puse netyčia prisilietė prie purvino spenelio. Tik tada suprato, kad ir pats, matyt, keliskart parvirto; jis irgi buvo visas apsidrabstęs kiaulių mėšlu ir purvu.

– Niekas man nesakė, kad čia suknistas kiaulių ūkis! – piktinosi parašiutininkė. Jos plaukai buvo nukirpti visiškai trumpai, be to, ji buvo nusiskutusi gaktos plaukus, palikusi tik siaurą statmeną ruoželį, bet Denis matė, kad ji rusvaplaukė blondinė – ir viršuje, ir apačioje.

– Čia tokia sumautų menininkų kompanija – aš niekuo dėtas, – pasakė jai Denis.

Matydamas randą, jis suprato, kad jai darytas cezario pjūvis. Ji atrodė dešimčia metų vyresnė už Denį, gal trisdešimt kelerių. Turbūt seniau buvo kultūristė. Tatuiruočių per purvą Denis gerai neįžiūrėjo, bet ši parašiutininkė buvo tikrai ne tokia nuoga moteris, kokią įsivaizdavo tie dailės studentai; rašytojas tikėjosi, kad ji pranoko jų lūkesčius.

– Mano vardas Denis, – prisistatė jis.

– Eimė, – tarė ji. – Ačiū.

Kai ji atsikratė parašiuto, Denis uždėjo ranką jai ant kryžmens ir stumtelėjo į priekį.

– Bėk prie tvoros – nesustok, – patarė. Ir bėgo kartu, neatitraukdamas rankos nuo drėgnos jos odos. Vienas paršas pralėkė pro juos tarsi ne vydamasis, o lenktyniaudamas. O gal jis tiesiog spruko nuo jų. Su kitu paršu, bėgančiu priešinga kryptimi, jie vos nesusidūrė. Paršus tikriausiai suerzino parašiutas, ne nuoga moteris.

– Dangaus Ponia! – girdėjo Denis šaukiant Džo.

Paskui ir kažkas kitas ėmė rėkti:

– Dangaus Ponia!

– Parodysi man tuos sumautus menininkus, – tarė Eimė, kai jie pribėgo aptvaro kraštą. Eimei nereikėjo pagalbos, kad perliptų per tvorą. Denis dairėsi, kur Džo, tačiau prie Keitės mažylio nebuvo; Denio žmona stovėjo su Rolfu ir tais trim tapytojais.

– Ten tie keturi vyrukai, kurių ieškai, – pasakė Denis Eimei, rodydamas į juos. – Stovi su smulkute moterimi, bet moteris tai nekalta – ji čia neprisidėjo. Tik tie du barzdočiai ir du be barzdų.

– Šitas paršiukas nekanda, – lyg ir išgirdo Denis sakant sūnų – tyliu, mąsliu balseliu.

– Džo! – sušuko rašytojas.

– Aš čia, tėti.

Tik tada Denis suprato, kad mažasis Džo buvo kiaulių aptvare kartu su juo. Pamatė berniuką prie vieno iš deglų paršų, kuris atrodė pridusęs, turbūt bėgiojo, tačiau dabar jau stovėjo ramiai. Tas didžiulis paršas nė nekrustelėjo, tik garsiai šnopavo, palenkęs galvą prie vaiko, laikančio jį už ausies. Gal kiaulėms malonu, kai kas nors joms kaso ar švelniai tampo ausis. Šiaip ar taip, kuo smarkiau Džo glostė paršui ausį, tuo labiau paršas kreipė galvą prie jo.

– Paršiukų juokingos ausys, – pasakė mažylis.

– Džo, išeik iš aptvaro – tuoj pat, – paliepė tėvas, turbūt garsiau, negu norėjo. Paršas staiga pasuko galvą į Denį, lyg baisiai pasipiktinęs, kad kažkas sutrukdė ausies kasymą. Tarp jų buvo tik žemas lovys; paršas – susikūprinęs, palenkęs didžiulę galvą – šnairavo į Denį. Bet Denis laikė poziciją, kol pamatė, kad Džo saugiai pralindo pro tvoros tarpą.

Gelbėdamas parašiutininkę ir paskui Džo, Denis nė nematė, kaip žemai danguje suka ratus mažasis lėktuvėlis. Lakūnai turbūt norėjo įsitikinti, kad Eimė laimingai nusileido ant žemės, bet ji jiems parodė didįjį pirštą, – tiesą sakant, abiejų rankų didžiuosius pirštus, – ir lėktuvėlis, staiga pasviręs ant šono, lyg pamojęs sparnu atsisveikindamas, nuskrido Sidar Rapidso link.

– Sveika atvykusi į Bizonų upelio ūkį! – tarė parašiutininkei Rolfas. Denis, deja, pražiopsojo ir tai: kaip Eimė čiupo fotografą už pečių, trūktelėjo į save ir galva smarkiai sudavė jam į kaktą ir viršunosę. Rolfas susverdėjo, žengė atgal ir susmuko už poros žingsnių nuo tos vietos, kur Eimė jam trinktelėjo…

Vertė Daiva Daugirdienė

Apie autorių ir knygą

Johnas Irvingas – vienas pupuliariausių užsienio rašytojų Lietuvoje nuo tų laikų, kai lietuviai perskaitė jo romaną “Pasaulis pagal Garpą”. Gimęs 1942 m., savo pirmąją novelę J.Irvingas pradėjo rašyti 1965 m. Lietuvoje didelio dėmesio sulaukė jo romanai “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Našlė vieneriems metams”.

Šis jo romanas “Paskutinė naktis Tvisted Riveryje” irgi tapo tarptautiniu bestseleriu. Įtakingame verslo dienraštyje “Financial Times” jis buvo tituluotas kaip geriausia metų knyga, o “The New York Times”, “The Wall Street Journal”, “Los Angeles Times” ir “Publishers Weekly” tapo savaitės bestseleriu.

Romane detaliai aprašyta vingri ir tikrai sukrečianti gyvenimo istorija, kaip du Tvisted Riverio miestelyje gyventys bėgliai tėvas ir sūnus po apmaudžios nelaimės sprunka nuo juos persekiojančio žiauraus konsteblio.