BFL

Reforma. Mokslininkų parengtas socialinis modelis žada darbo santykių revoliuciją, kuri išjudintų šalies darbo rinką ir leistų Lietuvai tapti patrauklia investuotojams šalimi. Bet ar užteks politikams drąsos ir valios atlikti šį darbą iki galo?

Vos pateiktas svarstyti visuomenei ir socialinius partnerius vienijančiai Trišalei tarybai socialinis modelis ir svarbiausias jo dokumentas – naujojo Darbo kodekso projektas – sumaišytas su žemėmis. Tarybai šiuo metu pirmininkaujanti Lietuvos maistininkų profsąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė viešai pareiškė, kad tokį socialinį modelį galėjo sukurti tik Lietuvos priešai, ir jei jis bus priimtas Seime, žmonės išeis į gatves.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas taip pat tvirtina, kad naujasis Darbo kodeksas darbuotojams vienareikšmiškai būtų nenaudingas: pablogėtų ne tik priėmimo į darbą, bet ir atleidimo sąlygos, nekontroliuojami taptų darbuotojų viršvalandžiai, nebeliktų papildomų atostogų už darbo stažą.

Tų baisumų naujojo Darbo kodekso projekte profsąjungos suskaičiavo ir paskelbė net 25 punktus, nepamiršdamos paminėti ir kaip skriaudžiamos jos pačios, nes į jų veiklą „kišamasi“, „siūloma apriboti steigimą“, mažinamos profesinių sąjungų narių garantijos ir kitos teisės.

Kaip atsaką į profsąjungų pateiktus nepasitenkinimo punktus Lietuvos socialinį modelį kūrusios mokslininkų darbo grupės vadovas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Tomas Davulis taip pat paskelbė 25 punktus, kuriais norima pagerinti darbuotojų sąlygas, tuo parodydamas, kad nėra taip viskas juoda arba balta, kaip norėtų visuomenę įtikinti profsąjungų veikėjai.

„Tiesą sakant, tikėjausi pasipriešinimo, bet nemaniau, kad jis bus toks fanatiškas ir aklas“, – prisipažįsta T.Davulis ir užsimena, kad siūloma reforma galėjusi būti dar ambicingesnė, struktūriškesnė ir kompleksiškesnė, tačiau teko atsižvelgti ir į politinę konjunktūrą, mentalitetą.

Lietuva yra įsprausta į kampą ir trauktis jau nėra kur. Apie tai, kad darbo santykių reguliavimas Lietuvoje nelankstus, kalba Tarptautinis valiutos fondas, Europos Komisija, nepriklausomi ekspertai. Tai neleidžia būti mobiliems ir lankstiems, kurti darbo vietų, pritraukti investicijų, daugiau uždirbti ir geriau gyventi. Jei šį kartą Vyriausybei, politikams Seime neužteks drąsos ir valios išsiveržti iš šios sustabarėjusios sistemos, kito šanso Lietuvai gali tekti laukti ilgai.

Todėl tarsi šūvis sau į kojas šį kartą nuskambėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės skubota ir atsaini kritika apie „naują naktinę reformą“, tikrai nepadedanti siekti Lietuvai ne mažiau svarbaus, nei nuosavas gamtinių dujų terminalas, tikslo. Tik priešas šį kartą viduje – mūsų siaurakaktiškumas, baimė ir stereotipai.

„Diskutuokime, – kviečia  T.Davulis. – Mūsų tikslas buvo išanalizuoti Lietuvoje veikiančią socialinių santykių sistemą, įvardyti problemas, palyginti užsienio šalių praktiką ir pasiūlyti sprendimus. Akivaizdu, kad dabartinis socialinis modelis neveikia. Jei, pavyzdžiui, žmogus praranda darbą, užimtumo skatinimo sistema nepadeda jo susirasti, nepadeda persikvalifikuoti, neskatina ieškoti darbo, o atvirkščiai – sudaro sąlygas gyventi iš pašalpų. Darbo santykiams trūksta lankstumo, o darbuotojų socialinis saugumas nėra užtikrinamas. Yra tik jo iliuzija.“

Mokslininkai pabandė rasti kompromisą ir be jokio ideologinio prieskonio subalansuoti darbdavių, darbuotojų ir profsąjungų interesus. Suprantama, pasak T.Davulio, kad nuo politinės konjunktūros priklausys, į kurią pusę bus bandoma pakreipti svarstykles. Natūralu, kad kažkurios nuostatos gali būti nepriimtinos darbuotojų interesus ginančioms profsąjungoms, kai kurios – darbdaviams, bet su Vyriausybės atstovais susėdus prie bendro stalo turėtų vykti normali diskusija. Erdvės derėtis tikrai yra ir norint susitarti tą galima padaryti. Tik kol kas nėra nei diskusijos, nei derybų. Yra isterija, drabstymasis kaltinimais ir įžeidinėjimai, o profsąjungos pakilo į kryžiaus žygį, apkaltinusios mokslininkus vos ne sąmokslu prieš Lietuvos gyventojus.

Ką aprauda profsąjungos? Šiandien darbo santykius reguliuojantį Darbo kodeksą, įsigaliojusį 2003-iaisiais, kurio maždaug pusė nuostatų, kai kurios pažodžiui, perkeltos iš 1972 m. priimto sovietinio teisės akto. Nemažai jo nuostatų šiandien realiame gyvenime tiesiog neveikia, o darbo teisė ir santykiai, anot darbo grupės vadovo, stumiami į drumstą vandenį – teismus ir civilinius santykius.

Pasak T.Davulio, sovietinis Darbo kodeksas pritaikytas fabrikui. Vėliau jis buvo šiek tiek modifikuotas, tačiau taip ir liko pritaikytas fabrikui. Jei, pavyzdžiui, norite įdarbinti auklę, darbo santykiai šiuo atveju taip pat reguliuojami kaip fabrike – nei administracinė našta, nei sąnaudos nebus mažesnės. Tuomet žmonės paprasčiausiai renkasi nelegalius darbo santykius.

„Vos 5 proc. Lietuvos įmonių darbuotojams moka už viršvalandžius. Negi 95 proc. įmonių tų viršvalandžių iš viso nėra? Kas iš to, kad kodekse gražiai parašyta, bet gyvenime neveikia, yra tik iliuzija, saviapgaulė. Reikia vieną kartą pasakyti, kad turime darbuotojų socialinių garantijų iliuziją ir, jei ją giname, mokame už tai didžiulę kainą, pralaimėdami konkurencinėje kovoje, nekurdami darbo vietų, ne eidami į priekį, o klimpdami dumble“, – tiesiai šviesiai rėžia T.Davulis.

Pasak jo, vietiniai darbdaviai neretai nepaiso kodekse įrašytų reikalavimų, žino būdų, kaip reikalui esant „išdurti“ darbuotojus, o užsieniečiai, įpratę laikytis įstatymo raidės, neįsivaizduoja, kad tokiomis sąlygomis galima būtų dirbti. Jaunimas taip pat vengia darbo santykių, renkasi autorines sutartis, individualią veiklą, savarankišką darbą, nes dabartinis darbo santykių reguliavimas jam yra atgrasus. „Įsivaizduojate, jauniems žmonėms sueiti į darbo santykius yra baisu. Turime spręsti tas problemas ir į socialinę sistemą įtraukti jaunimą, kad jis nebijotų sudaryti darbo sutarčių, mokėtų mokesčius. Jei reguliavimas bus aiškus, paprastas ir skaidrus, bus lengva būti ir darbuotoju, ir darbdaviui, nebus baimės kurti darbo vietas, įdarbinti žmones“, – įsitikinęs teisininkas.

Jis teigia, kad darbo grupės siūlymas iki vieno mėnesio sumažinti įspėjimo terminą ir išeitinę išmoką atleidžiant (dabar įspėti privaloma prieš du arba keturis mėnesius, išeitinė išmoka mokama nuo vieno iki šešių mėnesių, atsižvelgiant į darbo stažą) iš tiesų nėra gąsdinantis, nors kelia bene daugiausiai aistrų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-13-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.