Atšventus nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį mus aplankė dar vienas skausmingas praregėjimas – visiems reikia mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Dviejų šimtmečių okupacijos išugdytas lietuvio noras apmauti valstybę, iš jos paimti daug daugiau, nei duoti, neduoda ramybės ir šiandien. Kalba ne apie tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių, dažniausiai nuo jų pačių nedaug priklausančių aplinkybių tai valstybei šiandien negali duoti, bet gyvenimo aplinkybių yra priversti imti. Kalba apie tuos, kurie valstybei nieko nenori duoti, bet yra tikri, kad valstybė jiems amžinai skolinga.

Mokesčių inspekcija timptelėjo virvę ant kaklo tiems, kurie neužsiregistravo darbo biržoje, bet nemokėjo privalomojo sveikatos draudimo mokesčio. Toks mokestis buvo ir anksčiau, tiesiog Valstybinė mokesčių inspekciją apsimesdavo to nepastebinti.

Mokėti mokesčius ir išlaikyti valstybę – visų pareiga. Tikėtina, kad darbo biržoje nesiregistruoja pirmiausia tie asmenys, kurie turi kitokių pajamų ar nelegalų darbą. Jų pareiga mokėti mokesčius tokia pati kaip ir tų, kurie dirba legaliai. Ar galima skirtingai traktuoti tuos, kurie darbo biržoje užsiregistravo, ir tuos, kurie neužsiregistravo?

Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, taigi ji turi prisiimti tam tikras pareigas. Socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją. Bet ta valstybės ir visų piliečių solidarumo pareiga atsiranda tiems, kuriems pagalbos reikia, o rėmimas tų, kuriems pagalbos nereikia, yra tiesiog mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas, kraunant ateities kartoms grėsmingai augančią valstybės skolą. Šiandien ir taip gyvename ne pagal išgales.

Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama parama. Abipusės asmens ir visuomenės atsakomybės pripažinimas svarbus socialinei darnai, pagalbai įveikti sunkumus, kurių žmogus vienas nepajėgtų įveikti.

Darbo birža įkurta tam, kad netekusieji darbo gautų valstybės pagalbą. Pagalbą tiek naujam darbui rasti, tiek registruotis būtinai valstybės paramai. Galima teigti, kad tiems, kurie nesiregistruoja, tokia pagalba tiesiog nereikalinga. Matyt, jie dirba nelegaliai, yra išvykę į užsienį ar tiesiog turi kitokių pragyvenimo pajamų. Jie gali susimokėti privalomąjį sveikatos draudimo mokestį. Nemokantieji sveikatos draudimo nori naudotis nemokama sveikatos apsauga. Vadinasi, gyventi kitų sąskaita. Kuo tokių bus daugiau, tuo ir taip maža nemokama sveikatos sistemos dalis dar labiau sumažės. Kiek mokėsime, tiek ir turėsime.

Ar verta sielvartauti dėl to, kad nedirbantieji jokio nelegalaus darbo, sužinoję, jog privalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo mokestį, plūstelės į darbo biržą, ir Lietuva iš priešpaskutinės vietos pagal nedarbo lygį ES nukris į paskutinę? Tai rimtas rūpestis nebent premjero Andriaus Kubiliaus kasininkams, ieškantiems gerėjančio gyvenimo Lietuvoje įrodymų. Piliečiai turi teisę ir jiems svarbu žinoti, kokia yra tikroji Lietuvos ekonomikos padėtis.