Savanorystė Utenos rajone plėtojama visose gyvenimo srityse. Retas kuris renginys praeina be savanorių pagalbos. Jie darbuojasi šventėse, talkina per akcijas, skuba į socialines įstaigas, telkia jaunimą turiningam laisvalaikiui. Be savanorių neapsiėjo ir rugsėjo 5 d. praūžęs 754-asis Utenos gimtadienis. Tai kas ta savanorystė? Kaip ji padeda miestui ir rajonui gyventi?

Lolita Kaminskienė

Visi kalbinti Utenos rajono įstaigų, organizacijų savanoriai vieningai sakė, kad savanorystė padeda ne tik tiems, kuriems ši veikla yra skirta, bet ir patiems savanoriams – atrasti save, apsispręsti, ką veiks ateityje, išbandyti save daugelyje sričių. Kartais, atsidūrus gyvenimo kryžkelėje,  padeda  priimti  sprendimus, nuo kurių priklauso visas tolesnis kelias.

Bandymas išjudinti Utenos jaunimą pavyko

Šia filosofija bene labiausiai grindžiama „Juventus“ krepšinio lygos veikla. Paulius Čyvas, lygos įkūrėjas ir prezidentas, sako, kad savanorystė labai reikalinga savęs ieškantiems jaunuoliams: „Mūsų lyga prieš ketverius metus gimė ne vien iš idėjos žaisti krepšinį. Įkūrę lygą stengiamės, kad į ją susibūrę vaikinai ir merginos įgytų sporto vadybininkų, fotografų, sporto žurnalistų įgūdžių, kurie jiems labai pravers ateityje.“

Mintis apie įgūdžius Pauliui kilo vėliau. O iš pradžių buvo „tušti“ popamokiniai užsiėmimai gimnazijos sporto salėje, į kurią kokie 2–3 gimnazistai ateidavo pamėtyti kamuolio. Kilo mintis, jog sporto užsiėmimus reikia padaryti įdomesnius, kad į juos susirinktų beveik visa gimnazija. Išėjo taip, kad į lygą susibūrė ne vienos gimnazijos ir ne vieno miesto, o viso Utenos regiono gimnazistai.

Minėti įgūdžiai jau duoda rezultatų. Lygos savanorės Agnė Deveikytė ir Greta Trapnauskaitė buvo pakviestos savanoriauti Europos jaunučių (U-16) krepšinio čempionate, rugpjūtį vykusiame Kaune. Merginos parsivežė galybę įspūdžių ir tiek pat patarimų, kaip tobulinti lygos veiklą.

Šis svarbus lygai įvertinimas atėjo pernai užmezgus ryšius su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir Lietuvos krepšinio federacija. Lyga glaudžiai bendradarbiauja ir su Utenos rajono savivaldybe. P.Čyvas regiono gimnazistų krepšinio čempionatus pradėjo rengti tik gavęs mero Alvydo Katino „palaiminimą“.

„Šiemet pavasarį vyko pirmasis čempionatas, – pasakoja Paulius. – Prieš rengdamas jį, paskambinau visiems Utenos apskrities rajonų sporto organizatoriams, jie entuziastingai pritarė šiai minčiai. Kad žinočiau, kaip rengti čempionatą, susisiekiau ir su Druskininkų meru Ričardu Malinausku, kuruojančiu panašų čempionatą Alytaus apskrityje. Tada pakalbinau Utenos rajono savivaldybės merą Alvydą Katiną, kuris irgi entuziastingai pritarė čempionato rengimui. Kas beliko? Tik organizuoti.“

Paulius net generalinį rėmėją surado. Juo tapo AB „Rokiškio sūris“. Tad pirmojo čempionato nugalėtoja – Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos trečiokų komanda „Dildošiai“ –  galėjo džiaugtis fantastiniu prizu: kelione į Vokietiją.

Paulius patikina, kad čempionatas vyks ir 2016 m. pavasarį. Nors šiuo metu jis Didžiojoje Britanijoje studijuoja sporto vadybą, bet kelis kartus per metus grįžta namo, tad laiko organizavimui užtenka. Kai Pauliaus nebūna, lygos vairą perima Kasparas Mociūnas ir Jonas Matuliauskas. Vaikinams padeda visas būrys lygos koordinatorių mokyklose: Gytis Stankevičius iš Dauniškio gimnazijos, Vydūnas Tutkus iš Adolfo Šapokos gimnazijos, „Saulės“ gimnazijos gimnazistas Laurynas Katinas. Dar labai prisideda Martynas Liuima, Mantas Kubiliūnas, Agnė Deveikytė, Ignas Sunklodas, Greta Trapnauskaitė.

Rugsėjo 11 d. meras A.Katinas susitiko beveik su visu šiuo nemažu būriu ir įteikė padėkas už įkvepiantį savanorišką darbą

Savanorystė nuo kačiukų paglostymo

Utenos rajono gyvūnų globos namuose savanorių gausu kasdien. Namelių gyventojai traukia mažus ir didelius, jaunus ir vyresnius.

„Jei ateina jaunesni nei 16 metų, iškart didelių darbų dirbti neleidžiame, – sako Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos prezidentė Jolanta Guobaitė. – Savanorystė pas mus prasideda nuo katinukų paglostymo. Vėliau, žinoma, jau leidžiame ir didelius šunis pavedžioti.“

Savanoriai nameliuose dirba nuo pat jų įkūrimo 2007 m. vasario 14 d. Iš pradžių į ne itin patogias patalpas Medenių kaime savanorių gal kiek ir mažiau ateidavo, bet persikrausčius į miesto pakraštyje esantį erdvų pastatą namelių darbuotojai pagalbininkų sulaukia daug. Kelias moteris – Marytę, Ritą, Audrą, Godą prezidentė galėtų pavadinti „užkietėjusiomis“ savanorėmis. Jos sukusios apsukusios skuba pas savo numylėtinius. Štai Rita, namelių kačių šeimynai pasipildžius nemažu būriu kačiukų, po darbo nieko nelaukdama lekia jų prižiūrėti: ruošia ėdesį, pašeria, paglosto, kai reikia – vaistus suleidžia.

Pasak J.Guobaitės, savanoriai mielai dalyvauja akcijose, Utenos prekybos centruose renkant ėdalą namelių gyventojams, Utenos turguje šie pagalbininkai praleidžia beveik visus šeštadienius, uteniškiams dovanodami šuniukus ir kačiukus. Užtenka prisiminti šuniukų pervedimo iš Medenių į naujus globos namus akciją, kai vesti keturkojus pasišovė tiek uteniškių, kad šuniukų visiems ir neužteko. Savanorių nenugąsdino ir 7 km ilgio kelias. Atvirkščiai: ne visi šuneliai ištvėrė kelionę, kai kuriuos pavargusius mažųjų veislės šuniukus savanoriai tiesiog atnešė ant rankų. Gerai, kad nepavargo kuris nors iš vilkšunių…

„Norint tapti savanoriu reikia laiko, – sakė J.Guobaitė. – Būna taip: ateina žmogus vieną, kitą kartą, paskui skuba jau kasdien, nes įsimyli kurį nors gyvūną ir pradeda jausti atsakomybę jį prižiūrėti, rūpintis, globoti. Dažniausiai gyvūnėlį įsimyli vaikai, bet štai tėveliai neleidžia pasiimti namo. Tada mes pasiūlome laikiną globą. Tegu tas katinukas ar šuniukas kurį laiką pabūna namuose, o paskui jį paimsim atgal. Bet pasiimti nebetenka: po poros mėnesių su tuo gyvūnėliu jau ir tėveliai nebegali skirtis ir pasilieka jį visam laikui.“

Savanorystės nauda – abipusė. Savanoriai nameliuose nudirba daug darbų: valo narvus, šeria gyvūnus, šukuoja juos, veda pasivaikščioti šunis. Vienas svarbesnių darbų – bendrauti su keturkojais, nes dėmesio šie trokšte ištroškę. Iš to bendravimo savanoriai irgi labai daug ką gauna: prieraišumą, besąlyginę meilę, išmoksta mylėti ir saugoti savo aplinką ir joje gyvenančias visas gyvas būtybes. Vaikas, pabuvęs savanoriu nameliuose, jau niekada gyvenime nenuskriaus už save mažesnio ir silpnesnio. Ir tai dar puikus, sveikas laisvalaikis, leidžiantis atitrūkti nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų.

Ir prie puodų, ir bulvių lauke

Krizių centras „Angelų pieva“, suteikiantis naujo gyvenimo viltį priklausomiems nuo alkoholio ir narkotikų, benamiams, vargstantiems, į socialinę atskirtį patekusiems asmenimis, bene labiausiai laukia savanorių. Ir sulaukia. Jie „Angelų pievos“ darbuotojams ir klientams padeda jau daugiau kaip 10 metų.

„Viskas prasidėjo nuo mūsų centro sielos, gerosios Angelės Mažeikienės. Jos vadovaujamo sveikatingumo klubo moterys pirmos atėjo į pagalbą ir dabar daug padeda, – pasakoja „Angelų pievos“ ūkvedė Lendrina Meškauskaitė. – Moterys rūpinosi „Maisto banko“ mums skiriamo maisto atvežimu, paskirstymu ir apdorojimu, kvietė talkon uteniškius, net skrajutes dalijo.“

Paskui pasipylė sunkesni darbai – Ruklių, kuriuose įsikūrusi „Angelų pieva“, daržai. Moterys dirbo žemę, sodino, ravėjo, kasė bulves. Centro klientai ne visada galėdavo moterims padėti: vieni neturėjo sveikatos, kiti nenorėjo.

Rimčiausias savanorystės išbandymas prasidėjo, kai Atkočiškių kaime, buvusiuose vaikų globos namuose, buvo atidaryta labdaros valgykla. Valgytojų iškart atsirado daug – kasdien reikėjo pamaitinti beveik 100 žmonių. Ateidavo ne tik turintys žalingų įpročių, bet ir netekę darbo ir niekaip galo su galu nesuduriantys uteniškiai.

„Mums labai padėjo ir dabar padeda Danguolė Šimonienė, Nijolė Putnienė, Genutė Silovienė, Rusana Bakšejeva, Laima Nikitina, Jadvyga Vaišnorienė, Zita Maigienė, Aldona Žilienė, – sako L.Meškauskaitė. – Štai jau pensinio amžiaus sulaukusi Romualda Vaškelytė, turinti negalią, kai tik sveikata leidžia, ateina pasidarbuoti virtuvėje. Nors vieną dieną per savaitę, bet mums moters pagalba labai reikalinga.“

Kodėl tos moterys imasi sunkaus, ne visada dėkingo darbo, už kurį negauna atlygio? Juk reikia ne tik sriubą išvirti, bet ir su ateinančiaisiais bendrauti, o jų gyvenimo istorijos skaudžios iki ašarų.

„Visoms savanorėms gyvenimas nepagailėjo išbandymų, – sako socialinė darbuotoja Kristina Deicerytė. – Čia jos rado nuoširdumą ir užuojautą. Tad gerai supranta ir likimo nuskriaustuosius. Žinoma, kiekvienas čia savanoriaujantis randa savų dalykų: galimybę pabūti tarp žmonių, jutimą, kad esi kažkam reikalingas, moralinį pasitenkinimą, kad padarei gerą darbą. Kai kurie tiesiog atranda save. Gyvas to pavyzdys – Danguolė. Jei ne savanorystė, nežinia, kaip jos gyvenimas būtų susiklostęs. Kai kurioms moterims savanorystė davė tiesioginės naudos: jos buvo įdarbintos „Angelų pievoje“.

Patys valgyklos klientai irgi „kinkomi“ į darbus. Vasarą vienas iš valgytojų nuolat pjovė žolę nemažoje buvusių vaikų globos namų teritorijoje. Ūkvedė džiaugiasi: susitvarkė patys, nebereikėjo trukdyti savivaldybės su prašymais paskolinti traktoriuką. Į savanorystę įsitraukia ir čia besidarbuojančių moterų vyrai. Nori nenori ateina padėti savo žmonoms, nes sunkaus fizinio darbo čia – per akis.

„Gyvenam kaip viena didelė šeima, – tikina L.Meškauskaitė. – Stengiamės, kad visi čia gerai jaustųsi – ir darbuotojai, ir klientai. Visada malonu iš pastarųjų sulaukti padėkos žodžių, pagyrimų, kad labai skanu buvo, kad taip sočiai seniai bevalgė. Ir mieste susitikę jie nesibaimina prieiti ir garsiai pasakyti, kad tave pažįsta, laukia kitos dienos ir dėkoja už rūpinimąsi. Aplinkinių reakcija į garsius padėkojimus būna įvairi, bet širdyje tampa gera: juk mes padedam patiems silpniausiems visuomenės nariams.“