Nemaža dalis Seimo narių – keisti žmonės. Geriausiai tai matyti balandžio pirmąją, kai dviejose televizijose apdovanojami metų nevykėliai. Tuomet Seimo nariai šaiposi ir tyčiojasi tiek iš savęs, tiek iš savo kolegų, tiek iš institucijos, kurioje dirba. Tarkim, labai savitos nuomonės apie įstaigą, kurioje dirba, ir apie kolegas yra Seimo narys Saulius Stoma, pareiškęs, kad “šitas Seimas yra mėšlas”, o kolegos – “nusikaltėliai”. Kitas parlamentaras Algis Čaplikas savo kolegas pavadino trąša, o Aleksandras Sacharukas pridūrė, kad Henrikas Daktaras yra šventasis, palyginti su premjeru ir kai kuriais Seimo nariais.

Tiesą sakant, žodžių apie savo darbovietę ir kitus politikus nesirenka dešimtys Seimo narių: pradedant Juliumi Veselka ar Petru Gražuliu ir baigiant Andriumi Šedžiumi ar Arūnu Valinsku.

Užsieniečiui, išgirdusiam tokius žodžius, net į galvą neateitų, kad kalbama apie Lietuvos parlamentą – įstatymų leidžiamąją valdžią. Bet kas neateina į galvą Vakarų europiečiui, nesunkiai ateina mūsų nepraustaburniams. Klausantis kalbų mūsų Seime susidaro įspūdis, kad vyksta mužikų suvažiavimas, kuriame vieni mužikai kvailina kitus, antri tyčiojasi iš trečių, o ketvirti skelbia, kad jiems į viską nusispjaut.

Tada kyla klausimas, kam tuomet tokioje institucijoje dirbti. Jei darbovietė atrodo kaip mėšlas, o kolegos – kaip trąšos, tada padedi mandatą ir keliauji savais keliais, ir dirbi ne mėšle, o mėgstamoje įstaigoje su mėgstamais žmonėmis. Neįsivaizduoju, kiek varžtų turėtų atsisukti galvoje, kad žmogus savo darbovietę ir kolegas imtų apibūdinti tvarto terminologija.

Beje, juk būta atvejų, kai politikai išreiškė begalinį nusivylimą Seimu ir iš jo pasitraukė (taip pasielgė Artūras Zuokas) arba kategoriškai atsisakė kandidatuoti kitai kadencijai (taip pasielgė Kęstutis Čilinskas, Seimą pavadinęs “kriminalizuota institucija”). Bet tai išimtys.

Tad šiandien Seimą, regis, būtų galima paskelbti institucija, kurioje dirba daugiausiai jos nemėgstančių žmonių. Šiuo metu Seimu pasitiki 3–4 proc. Lietuvos gyventojų. Anksčiau atrodė, kad tarp pasitikinčiųjų dauguma pačių Seimo narių, jų giminių ir įvairioms partijoms priklausančių žmonių. Tačiau jei nemaža dalis ir jų nepasitiki, tuomet kyla klausimas, kas apskritai tuo mūsų Seimu pasitiki ir vertina jį pozityviai.

Ir čia jau kaip visiškas nonsensas skamba Seimo narės Vilijos Aleknaitės-Abramikienės pareiškimas, kad už politikos nemoralumą atsakomybę turėtų prisiimti visuomenė. Esą rinkėjai turėtų nebalsuoti už nesąžiningus ar ne savo rogėse sėdinčius politikus. Tik ką tiems rinkėjams daryti, kai partijos tuos nesąžiningus ir nemoralius politikus įrašo į savo rinkimų sąrašo viršūnę?