BFL

Vokietijos darbdaviai prognozuoja, kad per artimiausius ketverius metus į jų šalį atvyks mažiausiai 400 tūkst. naujų darbuotojų.

Hamburgo centrinės gatvės po devintos ryto prityla. Daugelis jau spėjo atvykti į darbą. Kavinėse laikraščius sklaido tik pensininkai ir vienas kitas turistas. Nedarbas sparčiausiai augančiame šalies didmiestyje yra rekordiškai mažas – 2,3 proc. (bendras Vokietijoje – apie 6 proc.). Tačiau, remiantis Europos Komisijos prognozėmis, jau šiais metais į Vokietiją atvyks apie 100 tūkst. norinčiųjų gyventi ir dirbti. Tai dvigubai daugiau nei iki šiol.

Pasukus pėsčiųjų gatve nuo vienos didžiųjų Hamburgo stočių “Dammtor” Rotušės link ir žvalgantis į ką tik atidarytų parduotuvių langus, akis badyte bado skelbimai, kad ieškoma darbuotojų. Jų trūksta ir mažose kepyklose, ir prestižinių prekių ženklų prekybos centruose – nuo parduotuvės vadovų iki pagalbinio personalo virtuvėje. Skelbimuose nurodomi telefono numeriai būsimiems darbuotojams, bet dažniausiai siūloma kreiptis tiesiog dabar, užėjus į parduotuvę ar kavinę.

“Veidas” nusprendė patikrinti, ko iš tiesų laukia ką tik darbo rinkos suvaržymus 2004-aisiais ES narėmis tapusioms šalims panaikinusios Vokietijos darbdaviai. Ar iš tiesų darbo jėgos trūksta tiek, kad laukiama ir užsieniečių?

Net mokėdami nekalbėtų angliškai

Pasirenkame vieną prabangios aprangos parduotuvę visai netoli Rotušės. Jos vadovai ieško pardavėjų ir salės darbuotojų. Parduotuvės vadybininkas Manuelis Streckeris aiškina, kad rasti darbuotojų sunku, tad tikrai laukiami visi kandidatai. Tik perspėja: “Kadangi pardavėjas turės susikalbėti su klientais, vokiečių kalba būtina, kad ir ne tokia gramatiškai taisyklinga ar sklandi. Be to, juk mūsų įmonės politika – vertinti kultūrų įvairovę.”

Kai suabejoju, ar tai nėra tik skambūs žodžiai, jis pradeda vardyti šalis, iš kurių atvykę šioje pamainoje dirbantys žmonės: Filipinai, Iranas, Afganistanas… Atrodo, kad šįryt salėje jis – vienintelis vokietis. Tačiau nė vieno darbuotojo iš Rytų Europos čia taip pat nėra. “Galbūt jų atvažiuos šiais metais?” – svarsto vadybininkas.

“Ieškote darbo? Jums reikėtų kreiptis į prekybos centro administraciją”, – paslaugiai aiškina vidutinės kainos avalynės parduotuvės pardavėja 27 metų Marta Wengler, kai pasiteirauju jos apie skelbimą, kviečiantį naujus darbuotojus. Ar neapsirinku, kad Hamburge šiuo metu daugybė darbo pasiūlymų? Ji patvirtina, kad taip ir yra. Tačiau ji pati nemano, kad atvykėliai iš Rytų Europos paveiks paslaugų ar aptarnavimo srities darbuotojų algų lygį. “Šiuo metu taip sunku rasti darbuotojų, kad naujų kolegų tikrai trūksta. Tik bėda – vokiečių kalba. Kitaip nei Olandijoje ar Švedijoje, darbdavys net ir mokėdamas angliškai nekalbėtų su darbuotoju užsienio kalba”, – sako ji.

Ir ilgiau pamąsčiusi Marta negalėjo prisiminti, kad didžiuliame prekybos centre būtų tekę sutikti net žemiausias pareigas einantį darbuotoją, kuris nemokėtų vokiškai.

Darbdavių argumentai, kodėl visi darbuotojai turi gerai mokėti vokiečių kalbą, varijuoja nuo “kad galėtų išklausyti valandos trukmės saugumo instruktažą prieš pradėdami dirbti” iki “dėl socialinių ryšių darbovietėje”. Ir vienu balsu tvirtinama, kad kalbą reikėtų išmokti dar prieš atvykstant į Vokietiją. Nors Vokietijos migracijos tarnybos pasirengusios nukreipti norinčiuosius tobulinti kalbos žinias, tačiau visi kalbos kursai yra mokami, kitaip nei, pavyzdžiui, Švedijoje, kur kiekvienas prisiregistravęs gyventojas turi teisę į išsamius nemokamus kalbos kursus.

Tikisi sulaukti kvalifikuočiausių

42 metų architektas Dieteris Adeblergeris iš Frankfurto mano, kad darbuotojai iš naujųjų ES šalių jokiu būdu nesudaro konkurencijos Vokietijos profesionalams: “Jie dirbs tik paprastus, sunkius darbus, kurių nenori dirbti vokiečiai.”

Vokietijos darbdaviai tvirtina pirmiausia laukiantys kvalifikuotų darbuotojų, kuriuos tikisi suvilioti atlyginimu bei tvirtomis socialinėmis garantijomis. Tiesą sakant, darbdavių atstovų tonas skamba net pataikaujamai. “Juk Vokietija sienas atvėrė septyneriais metais vėliau nei Didžioji Britanija ar Švedija. Vadinasi, mes vėluojame ir dauguma geriausių darbuotojų jau išvyko ten”, – teigia įdarbinimo bendrovės “Manpower” direktorius valdymo klausimais Marcelis Pelzeris. Pasak jo, šiuo metu bendrovė labiausiai ieško inžinierių, IT specialistų, medikų, slaugytojų bei įvairių sričių kvalifikuotų darbininkų.

Darbdavių atstovai mano, kad geriausia būtų, jei darbo ieškantis žmogus ryžtųsi keliems mėnesiams atvykti į Vokietiją. Jų manymu, vokiškai susikalbantis specialistas turėtų gauti darbą maždaug per du mėnesius. Tiek valstybinė įdarbinimo agentūra “Bundesagentür für Arbeit”, tiek privatūs darbdavių atstovai teigia dirbantys su įmonėmis, kurios tikisi po gegužės pirmosios priimti darbuotojų iš naujųjų ES narių.

Sąlygos, kurias Vokietijos darbdaviai siūlo ketinantiems atvykti specialistams, priklauso nuo darbdavio, bet idealiu atveju galima tikėtis kompensacijos už pakeistą gyvenamąją vietą, specialaus darželio įmonės darbuotojų atžaloms, įvairių priedų prie algos, lankstaus darbo grafiko bei tvirtų socialinių garantijų. Tikimasi, kad Vokietija gali konkuruoti ir darbo atlygiu. Pavyzdžiui, inžinieriui, atsižvelgiant į specializaciją ir darbo patirtį, siūloma nuo 20 iki 30 eurų per valandą (visi atlygiai – neatskaičius mokesčių). Galiausiai, kaip tikina M.Pelzeris, vokiečiai yra draugiški, noriai įsileidžiantys atvykėlius į savo bendruomenę.

Pasiteiravus, ar paprasti vokiečiai tikrai laukia atvykėlių, Šiaurės Vokietijos miesto Flensburgo gyventojas Markus Tierbachas ilgėliau susimąsto. “Žinoma, mažame miestelyje gyvenantis pensininkas galbūt labiau norės eiti pas gydytoją vokietį. Bet turint omenyje, jog yra gana daug Vokietijos provincijos vietovių, kuriose nebelikę nė vieno gydytojo, darosi aišku, kad jų gyventojai tikrai džiaugsis, jei sulauks lenko ar lietuvio mediko”, – daro išvadą pašnekovas.

Nerimauja, kad atvykėliai dirbs daugiau ir gaus mažiau

Atkreiptinas dėmesys, kad Vokietijoje nėra nustatyto bendro minimalaus darbo atlygio, ir būtent tai kelia didžiausią nerimą profesinėms sąjungoms. “Kai kurie nekvalifikuoti darbininkai iš Rytų Europos sutinka vergauti už 2–3 eurus per valandą, kai turėtų gauti mažiausiai 4–6 eurus, – priklauso nuo to, kurioje Vokietijos dalyje jie dirba”, – teigia vienos didžiausių Vokietijos profesinių sąjungų “Ver.di” atstovas Janas Jurczykas, mat 10–20 proc. algų skirtumas Vakarų Vokietijos naudai vyrauja visuose sektoriuose.

Profesinės sąjungos siekia įtvirtinti 8,5 euro minimalų valandinį atlygį. Kol kas minimalus valandinis atlygis nustatytas tik tam tikrose srityse, pavyzdžiui, statybų sektoriuje, kuriame kvalifikuotas darbininkas gauna 12,95 euro Vakarų ir 9,5 euro Rytų Vokietijoje.

Diskusijos, ar prie kitos darbo kultūros pratę rytiečiai nebus linkę taikstytis su neapmokamais viršvalandžiais, papildomomis užduotimis, sunkesnėmis darbo sąlygomis ir mažesniu atlygiu, mirga Vokietijos spaudoje, skamba ir neformaliuose pokalbiuose prie alaus bokalo. Beje, ši tema jaudina visus – nuo kvalifikuočiausių IT specialistų iki paprastų darbininkų. Tačiau, remdamasi atliktais skirtingais tyrimais, “Bundesagentür für Arbeit” atstovė dr. Beate Raabe tvirtina, kad atlyginimai gali sumažėti tik 1,1 proc., tad bent dėl jų priežasties nuogąstauti nėra.

“Rinka pasirengusi priimti daug naujų darbuotojų. Prognozuojama, kad ekonomika ir toliau augs. Jei žmogus turi kvalifikaciją ir moka vokiečių kalbą, šiandien yra pats geriausias metas įsilieti į Vokietijos darbo rinką”, – tvirtina B.Raabe.

Milda Celiešiūtė
Specialiai “Veidui” iš Hamburgo