Darbo santykių liberalizavimas – būtina Lietuvos tolesnės pažangos sąlyga. Ambicinga Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ negalės būti įgyvendinta, jei Lietuvoje nesugebėsime pagausinti kapitalistų-darbdavių klasės.

Postindustriniame pasaulyje kvaila tikėtis, kad šalyje galiojant gerovės valstybės ir sovietinio Darbo kodekso mišiniui Lietuvą pasieks užsienio investicijos į gausias industrines darbo vietas, kurios ypač gausiai padidins tiek darbo vietų skaičių, tiek jų kokybę, jas keičiant iš neefektyvių į kuriančias didesnę pridėtinę vertę.

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kalbama apie sumanią Lietuvos visuomenę, kurioje turi būti siekiama didesnio asmeninio ir ekonominio saugumo, tolygesnio pajamų paskirstymo. Nieko naujo po saule. Tokios visuomenės Europa siekia jau daugiau nei šimtą metų. Darbdavio ir darbuotojo santykis išsamiai analizuotas Romos popiežių enciklikose. 1891 m., jausdamas didelį kapitalo ir darbo santykių įtampą, popiežius Leonas XIII paskelbė iki šiol neprilygstamą „socialiniu klausimu“ encikliką „Rerum Novarum“. Šioje enciklikoje Katalikų bažnyčia pirmą kartą atskleidė, kaip suvokia darbdavio ir darbuotojo santykį, jų tarpusavio elgesio etikos taisykles. Jau tuomet įžvelgti neriboto kapitalizmo ir totalitarinio komunizmo pavojai žmogaus laisvei ir orumui. Visuomenę popiežius ragino tvarkyti pagal solidarumo ir subsidiarumo principus. Kartu pripažindamas, kad privačios nuosavybės neigimas būtų ir asmeninės laisvės bei asmenybės tobulėjimo neigimas.

Popiežiaus Pijaus XI enciklikoje „Quadragesimo Anno“ (1931 m.), papildančiojoje „Rerum Novarum“, atskleidžiama, kad privati nuosavybė taip pat turi ir socialinę funkciją, ji praranda moralumą, jei nėra subordinuota bendrajam gėriui. Todėl vyriausybės turi teisę perskirstyti privačios nuosavybės teikiamus vaisius. Popiežius pripažįsta, kad ekstremaliais atvejais valstybė turi teisę eksproprijuoti privačią nuosavybę. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje suformulavo ir teisingo atlyginimo apibrėžimą: jo turi pakakti, kad darbuotojas galėtų atlikti būtinus įsipareigojimus savo šeimai; algos dydis turi atitikti įmonės ekonominę padėtį; turi būti įvertinta ir valstybės ekonominė padėtis.

Katalikų bažnyčia savo enciklikose pabrėžia, kad solidarumas, o ne konfliktas, yra būtina abiejų pusių sugyvenimo sąlyga.

Europos, nors ir pergyvenusios du ekonominių sunkumų ir nepriteklių nulemtus pasaulinius karus bei Rusijos socialistinę revoliuciją, socialinė politika, darbo santykiai daugiausia buvo nulemti tos darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykių kultūros, kuri atskleista Katalikų bažnyčios dokumentuose. Tokia solidari socialinė politika ypač suklestėjo po Antrojo pasaulinio karo ir leido Europai tapti gerovės valstybių rojumi (atmetant jos centrinę ir rytinę dalį, kurios buvo pakliuvusios į komunistinio režimo gniaužtus).

Žlugus komunizmui, po Antrojo pasaulinio karo sukurtų gerovės valstybių socialinis modelis buvo nukopijuotas ir tokiose ekonomiškai bei socialiai atsilikusiose valstybėse, kaip Lietuva bei kitos mūsų sovietinio režimo sesės. Europos gerovė, jos laisvė buvo tas miražas, kuris skatino kuo greičiau išsiveržti iš ekonominių nepriteklių ir ideologinio kalėjimo. Praėjus dviem dešimtmečiams po aksominių revoliucijų suvokiame, kad pasiekti senosios Europos ekonominės gerovės nesame pajėgūs. Bet pas mus jau įgyvendintas senosios Europos socialinis gerovės modelis mus klampina į milžiniškas valstybės skolas. Lengvai patikėjome, kad galime skolintis savo socialinei gerovei kurti taip pat, kaip tai daro senosios Europos valstybės savo susikurtai socialinei gerovei palaikyti. Tos iliuzijos sklaidosi sunkmečio laikotarpiu, kai matome visišką neatitikimą tarp mūsų greitų lūkesčių ir ekonominių galimybių.

Penkiasdešimt metų gyvenusi sovietinio totalitarizmo sąlygomis, Lietuva dar ir šiandien pilna neapykantos privačiai nuosavybei, nepasitikėjimo privačiais darbdaviais. Net jaunimo sociologinės apklausos rodo, kad ir praėjus 22 metams po valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir prieš 20 metų balsavus už Konstituciją, kurioje įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, naujosios Lietuvos piliečiai noriau renkasi darbą valstybės tarnyboje nei privačiame sektoriuje. Tokią visuomenės nepasitikėjimo kainą mokame už privačios nuosavybės, kaip žmogaus orumą užtikrinančios būtinybės, sunaikinimą sovietmečiu.

Apdairiai surašytoje Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ pripažįstama: šalies pažangai svarbios vertybės įtvirtinamos kartu su visuomenės branda ir sąmoningumo didėjimu, tik brandi visuomenė pasitiki savimi ir savo šalies ateitimi; tai visuomenė, kurios nariai nebijo pokyčių, yra atviri naujoms idėjoms ir pasaulinei konkurencijai. Naujų idėjų ir pasaulio konkurencijos pripažinimo šiandien reikia tiek Lietuvai, tiek visai Europai.

Trišalei darbdavių, profsąjungų ir Vyriausybės tarybai pradėjus derybas dėl Darbo kodekso pataisų labiausiai trūksta mūsų praeities ir realybės suvokimo. Reikia mūsų realybę atitinkančio balanso. Šalis negyvena pagal tą „gerovės valstybės“ ir sovietmečio sukurtą Darbo kodeksą, kuris galioja de jure, bet nėra įgyvendinamas de facto. Darbo valandos gerokai ilgesnės, nemokamos atostogos dažnesnės, o didelės išeitinės mokamos tada, kai nepavyksta „susitarti“ kitaip. Tai ne tik dar vienas teisinės valstybės kompromitavimas nesugebant suderinti teisės ir socialinės realybės, bet ir iliuzijų puoselėjimas, kad galėsime sukurti stiprią ir pajėgią ekonomiką, neleisdami darbdaviams samdyti darbuotojų tada, kai bendrovei to reikia ir atleidžiant tada, kai nebereikia, o priversdami tai daryti taip, kaip būtų patogiau darbuotojui.

Turime itin nedidelį darbdavių skaičių, o privačiai dirbančių asmenų – vos kelis procentus. Norėdami jų pagausinti turėsime rasti protingą balansą tarp darbdavių galimybių bei darbuotojų pageidavimų. Perlenkimas tiek į vieną, tiek į kitą pusę gali būti pražūtingas. Bet pirmiausia trišalei Vyriausybės, darbdavių ir profsąjungų tarybai reikėtų bent jau susitarti ir įtvirtinti jau egzistuojančią realybę. Nepamirštant, kad sprendimas turi būti nukreiptas ne tik į esamų darbuotojų interesų apsaugos, bet ir į naujų darbo vietų sukūrimą. Be darbdavių optimizmo jokių naujų darbo vietų kuriama nebus. Trišalei tarybai reikia mąstyti, kaip paskatinti tą optimizmą.