2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, pasiektas daugiausia dėl to, kad buvo mažinami atlyginimai.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje labai paaštrėjo diskusijos slidžia santykio tarp produktyvumo ir darbo užmokesčio tema. Neatsakingai ir nežinia iš kur traukus skaičius mesta vieno banko ekonomikos veikėjo frazė apie ypač mažą Lietuvos žmonių darbo našumą (kuris esąs net 4–6 kartus mažesnis nei normalaus europiečio) įskėlė labai pozityvią diskusiją. Ar uždirbame mažai, nes nemokame dirbti ir esame labai tingūs? O gal uždirbame mažai, nes mums mažai moka, nors sukuriame ne taip jau mažai tos vertės?

Oficiali ES statistika teigia, kad vidutiniškai vienas Lietuvos dirbantysis sukuria apie 45 proc. to, ką sukuria 15-os senųjų ES narių dirbantieji. Ką sako šis rodiklis? Skaičius gaunamas padalijus naujai sukurtą vertę iš valandų, per kurias ta naujoji vertė ir buvo generuota (rodikliai skaičiuojami eliminuojant kainų skirtumus). Patys statistikai gana griežtai primena, kad kalbama apie bendrą įspūdį. Taip yra todėl, kad daugelyje sektorių (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos apsaugos, finansų, socialinio darbo ar viešojo administravimo) niekaip kitaip negalima apskaičiuoti naujai sukurtos vertės, kaip tik išlaidas padalijus iš dirbusiųjų skaičiaus. Ir tai reiškia, kad jei atlyginimai sumažėjo, tai mokytojai (socialiniai darbuotojai, gydytojai…) sukūrė mažiau vertės, net jei padaugėjo mokinių klasėje ir daugiau buvo atlikta operacijų. O va jei koks bankas labai smarkiai padidina savo paslaugų įkainius (pastarųjų metų Lietuvos realybė), o jo analitikas gauna didelį atlyginimą, nors jo mokslinių darbų nė su žiburiu nerasi, tai ir vertės tas bankas sukuria labai labai nemažai. Jūs tuo rimtai tikite?

Tad bet kuris solidesnis statistikos tyrimas nepamiršta pabrėžti, jog panašūs išvestiniai rodikliai reikalingi tik tam, kad būtų galima numanyti bendrą situaciją, tad tikėtina, jog kokia Vokietija (110 proc. vidurkio), Prancūzija (113 proc.) ar JAV (118 proc.) yra daugiau ar mažiau našesnės nei ES vidurkis, o Lietuva, Estija (52 proc.), Latvija (39,5 proc.) – ne tokios produktyvios. Na, o išskirtinį produktyvumą demonstruojančiame Liuksemburge (166 proc.) išties tiek daug sukuriama tik todėl, kad šioje šalyje itin didelė labai gerai apmokamų finansininkų koncentracija.

Čia paminėtos metodinės subtilybės, žinoma, nepanaikina dvejopos ypatingos produktyvumo klausimo svarbos. Viena vertus, produktyvumas yra vienas esminių veiksnių, generuojančių ilgalaikį augimą, kita vertus, jo analizė išties svarbi ir kai kalbama apie naujai sukurtos vertės pasidalijimą. Gyventojų skaičius lemia, kiek darbuotojų turės valstybė, o produktyvumas, arba gamyba vienam darbuotojui, apibrėžia, kiek uždirbs kiekvienas darbuotojas. Kad šalis būtų turtinga, o jos vidutinis pilietis galėtų mėgautis aukštu gyvenimo lygiu, būtina (nors nepakankama!) sąlyga yra ir didelis produktyvumas, t.y. gebėjimas našiau pasinaudoti turimu kapitalu, darbu bei gamtos ištekliais ir pagaminti daugiau reikalingų daiktų.

Lietuvoje kalbant apie nedidelį ir lėtai didėjantį produktyvumą paprastai susitelkiama ties darbuotojo indėliu į naujos vertės kūrimą. Vis dėlto tos ar kitos šalies darbuotojų produktyvumas nėra vien jų pačių išsilavinimo ar įgūdžių pasekmė: produktyvumą generuoja ir aplinkos socialinė, ekonominė bei politinė infrastruktūra, pasitikėjimą užsitarnavę garbingi teismai, kurie priverčia vykdyti kontraktus ir sprendžia ginčus tarp vartotojų ir tiekėjų.

Našesnė ta ekonomika, kai darbuotojai aprūpinti didesniu kapitalo kiekiu arba, tai reiškia tą patį, daugiau investuojama į žemę, pastatus ar įrangą. Labai panašiai ekonomikos produktyvumą didina ir naujos idėjos: vienaip ar kitaip derindami kapitalą ir darbą, taikydami naujas technologijas, kurdami ir teikdami rinkai naujus gaminius, galime pagaminti įvairesnių ar geresnių gaminių mažesnėmis sąnaudomis.

Lietuvoje beveik neprisimenamas produktyvumą generuojantis valstybės vaidmuo. Siekiant našios ekonomikos negalima pamiršti švietimo ir lavinimo. Pavyzdžiui, Pietų Korėja vos per vienos kartos gyvenimą iš trečiojo pasaulio valstybės virto išsivysčiusia šalimi daugiausia dėl labai rimto vaikų ugdymo ir geros aukštojo mokslo sistemos.

Nors Lietuvoje įkyriai peršama mintis, kad maža vyriausybė yra geriau nei didelė, tačiau efektyviai ekonomikai išties svarbu ne tiek dydis, kiek kokybė. Pavyzdžiui, Švedijos vyriausybė išleidžia daugiau nei pusę šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o Meksikos – tik ketvirtį BVP. Bet Švedijos vyriausybė yra efektyvi ir garbinga, šalis turtinga, tuo tarpu Meksikos – neefektyvi, korupcija paplitusi, o šalis skursta.

Itin svarbi ir rinkų laisvė: visuomenė gali turtėti tada, kai atsiranda pigesnių prekių gamybos būdų, tad turtėjimo procesas tuo pačiu metu yra ir kai kurių verslų išstūmimas iš rinkos.

Žinoma, realus darbuotojo atlyginimas (t.y. atlyginimas, įvertinus infliaciją) priklauso nuo produktyvumo. Kuo daugiau darbuotojas pagamina vertės savo darbdaviui, tuo daugiau jis uždirba. Ilgainiui, kai kompanija savo darbuotojus aprūpina geresne įranga ir tos įrangos susikaupia daugiau, jų darbo užmokestis didėja. Vis dėlto tai nėra absoliuti taisyklė. Dėl didėjančio produktyvumo visai nebūtinai išlošia pats darbuotojas. Jei darbuotojo derybinė galia nedidelė, jo darbdavys gali darbo užmokesčio nekeisti, bet padidinti pelno dalį. Labai silpnos, o tam tikra prasme ir korumpuotos bei nuo Lietuvos valdžios labai priklausomos didžiosios šalies profsąjungos tikrai nesugeba deramai atstovauti savo darbuotojų interesams. Tai rodo ir skaičiai. Per pastaruosius porą metų kompensacija dirbantiesiems (t.y. bendros dirbančiųjų pajamos) sumažėjo 11 mlrd. Lt, o kapitalo kilmės pajamos pernai santykinai jau sugrįžo į 2007 m. lygį.

Lietuvoje 2010 m. darbo kaina įvertinus produktyvumą (apskaičiuojama kaip darbo vieneto sąnaudos arba, atsižvelgiant į infliaciją, kaip reali darbo kaina) smuko 10 proc., ir tai didžiausia nuosmukis visoje Europoje. Be kita ko, tai reiškia, kad 2010 m. ekonomikos atsigavimas, kurį sukėlė eksporto prieaugis, daugiausia buvo pasiektas būtent piginant darbo kainą (t.y. mažinant atlyginimus). Toks vidinės devalvacijos kelias pasakoja ir apie tai, kad nors vertės pernai buvo sukurta daugiau, darbo dalis pajamose toliau mažėjo. Tad kalbos apie didėjantį darbo jėgos išnaudojimą tikrai nėra iš piršto laužtos. Diskutuoti galime nebent apie tai, ar esama Lietuvos viešojoje erdvėje pakankamai panašių profesionalių diskusijų.