Audrius Bačiulis
Lietuvos elitas doroja Darbo partiją drauge, nors didžiausią naudą iš darbiečių nuteisimo ir naujų Seimo rinkimų gautų socialdemokratai.
Tikimybė, kad už Viktoro Uspaskicho ir kitų Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje teisimųjų politikų nugaros užsivers kalėjimo durys, pastaruoju metu tampa kaip niekados didelė. Bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme įžengė į baigiamąją stadiją ir akivaizdu, jog teisiamųjų bei jų advokatų bandymai kaip nors užvilkinti bylą teisėjams įspūdžio nebedaro. Kaip ir tai, jog teisiamieji šiuo metu gana sėkmingai derasi dėl valdančiosios koalicijos bei Vyriausybės sudarymo. Anksčiau toks teisėsaugos požiūris būtų tiesiog neįsivaizduotinas – visi pamename, kad Darbo partijos „juodąją buhalteriją“ teisėsauga aptiko dar 2004-aisiais, tuo metu vykusios Seimo rinkimų kampanijos metu. Tačiau tada V.Uspaskichas laimėjo kone trečdalį Seimo vietų, tapo svarbiu valdančios koalicijos nariu ir visa teisėsaugos medžiaga apie „juodąją buhalteriją“ gulė į gilius seifus, iš kurių iškilo viešumon tik tuomet, kai Vyriausybė žlugo.
Galimas dalykas, V.Upaskichas tikėjosi, kad ir šį kartą teisėsaugos reakcija bus analogiška, kaip 2004-aisiais – teismai nuleis rankas ir temps bylą, kol sueis senaties terminas. O tuomet tik skėstels rankomis ir nutrauks, leisdami tiek Darbo partijai, tiek jos lyderiui vėl išlipti sausiems iš vandens. Todėl Darbo partijos atstovai ir veržėsi į pergalę Seimo rinkimuose nesiskaitydami su priemonėmis, nesibodėdami balsų pirkimo. Neišdegė.
V.Uspaskichas neįvertino, jog pastaraisiais metais Lietuvoje, ypač jos elito galvose, įvyko tam tikrų permainų. Pasikeitė suvokimas, kas politikoje yra priimtina, o kas – ne. Ypač tai liečia politinės kovos metodus. Dalyti žinomai melagingus pažadus (kad ir apie 1509 LTL minimalų atlyginimą) dar priimtina, bet organizuoti masinį balsų pirkimą – jau nebe. Ypač todėl, kad per pastaruosius rinkimus balsų pirkimas iš pusiau saviveiklinio, mokant už rinkimų apylinkės kampo po 10-20 litų už balsą, ar vežant kaimo girtuoklėlius autobusiukais balsuoti, virto gerai organizuotu, sisteminiu, kuomet pinigai sumokami pusiau mafijinei struktūrai, o jau ši paskui užtikrina, kad nuo jos priklausoma asmenų grupė nubalsuotų taip, kaip suderėta. Ir jokio skirtumo, kokie asmenys sudaro tą grupę – kaliniai, reitinguojantys nurodyto kandidato pavardę mainais už tai, kad jų nemuš, ar provincijos kaimų bei miestelių gyventojai, bijantys, jog nebalsavę „taip, kaip reikia“, praras nemokamas vaišes, socialines pašalpas, sezoninius darbus ar žiemą, užpusčius kelius, niekas neatveš vaistų.
Panaši balsų pirkimo sistema, kuomet nusikaltėlių kontroliuojami miesto kvartalai ar profsąjungos pardavinėdavo balsus korumpuotiems politikams, buvo susiklosčiusi praėjusio šimtmečio pradžioje Amerikoje. Įveikti ją visuomenė, švarūs politikai ir teisėsauga sugebėjo tik po pusės amžiaus ir tai ne visur – Ilinojuje, kaip ir jo didmiestyje Čikagoje, sėdantis į kalėjimą už reketą ir korupciją gubernatorius ar meras yra norma, ne išimtis.
Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas. Nes tuomet sisteminis balsų pirkimas taptų visuotine sistema, o politinė korupcija, be kurios partijos neturėtų pinigų balsams pirkti – politinio gyvenimo norma. Įkandin demokratijai žlugtų ir valstybė, ypač todėl, kad pagrindinius pinigų srautus vietoms Seime pirkti politikai gautų ne iš Lietuvos, o iš Rusijos – ši tai gali sau leisti, jai tokios žaidimo taisyklės yra priimtinos, be to, savo laiku Maskva kyšių pagalba jau yra sunaikinusi Abiejų Tautų Respubliką.
To Lietuvos valstybės elitas paprasčiausiai negali leisti. Nors jo balsu viešai prabilo prezidentė Dalia Grybauskaitė, nurodžiusi, kad teisiamos Darbo partijos negali būti Vyriausybėje, bet akivaizdu, jog lygiai taip pat galvoja dauguma – ir ne vien politikų, bet ir teisėsaugos, valstybės tarnybos, verslo, intelektualinio šalies elito. Netgi šiaip apolitiški studentai ne tik masiškai balsavo rinkimuose, bet ir išėjo viešai protestuoti prieš balsų pirkimą. Tai pirmas toks atvejis per 22-ejus metus, rodantis, kad visuomenė keičiasi į gerąją pusę.
Valstybės elito susivienijimą prieš Darbo partijos aferas rodo ir tai, kad Seimo kreipimasis į Konstitucinį Teismą dėl rinkimų rezultatų teisėtumo buvo priimtas konservatorių daugumos balsais, nors didžiausią naudą iš to gauna socialdemokratai, kol kas viešai tebesiglėbesčiuojantys su Darbo partija. Bet tai tik tam, kad neperleisti jos į konservatorių glėbį ir užsmaugti patiems, pabaigiant dar 2004-aisiais pradėto plano įgyvendinimą.
Sociologai vieningai sutaria – jeigu bus skelbiami pakartotiniai Seimo rinkimai, didžiausią dalį Darbo partijos balsų susirinktų Socialdemokratų partija, antra pagal dydį grobio dalis tektų „Tvarkai ir teisingumui“, už jų būtų Liberalų sąjūdžio eilė. Konservatoriams iš šio pyrago netektų beveik nieko, jie nebent susirinktų kažkiek anksčiau „Drąsos keliui“ tekusių balsų. Būtent todėl konservatoriai kalba ne tiek apie pakartotinus rinkimus, kiek apie „vaivorykštinės“ koalicijos sudarymą kartu su socialdemokratais, metant Darbo partiją ar jos liekanas už borto. Socdemų nenoro pasirašyti į koaliciją su konservatoriais priežastis irgi akivaizdi – nežiūrint to, bus kartojami rinkimai, ar Konstitucinis Teismas nutars, kad to neverta daryti, bet „juodosios buhalterijos“ byla Darbo partiją ir V.Uspaskichą turėtų pribaigti. Likusią be lyderio, pilną ambicingų, sisteminiais norinčių tapti politikų Darbo partiją socdemai prisijungs ir per kurį laiką suvirškins taip pat, kaip kadaise LDDP sėkmingai suvirškino Socialdemokratų partiją, palikdami iš jos tik pavadinimą. Tiesiog jie kol kas nenori šito sakyti garsiai, idant neišgąsdinti V.Uspaskicho, kuris, gelbėdamas kailį, gali bandyti ar į konservatorių glėbį šokti, ar vėl į Rusiją bėgti. Bet esmės tai nekeičia – Darbo partiją socdemai ir konsevatoriai doroja ranka rankon, prezidentės padedami.
Jeigu masinis naują kokybinį lygį įgijęs balsų pirkimas šiuose rinkimuose būtų nuleistas nemačiomis, apsimetant, jog Darbo partija yra tokia pati, niekuo neišsiskirianti partija, kaip ir tos, kurios laimėjo savo balsus sąžiningai, demokratijai Lietuvoje ateitų galas.
uspaskio parcija bus sudorota, anksčiau ar vėliau. O štai ką daryti su DP rinkėjais – buduliais? Jų gi nei į cypę pasodinsi, nei balsavimo teisę atimsi, nei į Rosoją ištremsi. Jie gi kaip triušiai dauginasi.
to max
Ką daryti su buduliais? Nieko, tik reikia įvesti mokamus balsavimus – eini balsuoti, plius dar ir susimoki prie kasos už galimybę balsuoti. Elementaru.
Ar žiniasklaida, pilanti visus keturis metus pamazgas ant TS, tai yra inteligentijos dalis? Čia buduliai nieko dėti. Visą foną daro žiniasklaida.
to suomis
ar nemanot, kad tokiu atveju atėjusių balsuoti bus kokie 15% ?
to klausimėlis
ar manote , kadžurnalistas negali būti buduliu (по совместительству )? Ir atvirkščiai?
kad TS -LKD NELAIMĖTŲ RINKIMŲ .Juo labjau,kad priimti griežti įstatymai, užbėgsiantys balsų pirkimui
Gaila bet ir TS pritruko ižvalgumo ar jėgų laiku pertvarkyti švietimo sistemą, jeigu butų iš mokyklų vadovų pašalinti sovietinių laikų vadovai ar net LKP nomenklatūrininkai, tada ir budulių sumažėtų.
Čia iš Račo kūrybos. Paskelbė iš vakaro ir rytą atsipagiriojęs ištrynė. Pats savęs išsigando? Ar pas daktarus spėjo apsilankyt?
Ekskursas į istoriją: kodėl prostitutai bačiuliai ir matoniai nepasigauna ŽIV
Lapkritis 12, 2012
Apsišlapinęs ir prasigėręs politinis sienlaikraščio “Veidas” politinis propagandistas Audrius Bačiulis, matyt, kamuojamas poltinių ir bambalinių pagirių, savo FB profilyje primena, kad VRK 2003 metais buvo nusprendusi, jog aš pažeidžiau rinkimų agitacijos įstatymą.
Tai tiesa. Toks sprendimas buvo.
Tačiau šlapimo nelaikantis prostitutas, kaip visada, matio tik vieną, jam keletą Judo sidabrinių numetančio medalio pusę.
Todėl, manau, reikia paaiškinimo.
VRK šį sprendimą priėmė po to, kai kitas prasigėręs politinis propagandistas Darius Tarasevičius, pats asmeniškai užpykęs, ar už Judo sidabrinius kreipėsi į VRK, kerštaudamas už tai, kad VRK pripažino, jog ”Verslo žinios” dalyvavo propagandos kampanijoje, kartu su VP Market berniukais, dalijusiais alų ir skalbimo miltelious.
Šlapiaklynis “Veido” sienlaikraščio kekšiukas Bačiulis, kuriam nesvarbu kam, bet rūpi už kiek parsidavinėti, bando aiškinti, kad mane kažkas iš kažkur išmetė.
Tokie teiginiai primena tikrovę tiek pat kiek prostituto Bačiulio aiškinimas, kad jis yra žurnalistas. Tiesa yra ta, kad po VRK sprendimo mano atžvilgiu, kuris vėliau buvo patvirtintas teismo, aš nusprendžiau niekur nieko nekomentuoti ir laikiausi šio pažado iki tol, kol žurnalistinių prostitutų gauja, susidedanti iš bačiulių, matonių ir grinevičiūčių, pradėjo siautėti per apkaltą. Iki šiol prisimenu dabartinio LTN direktoriaus A. Matonio žinutę, išsiuntinėtą visiems ”saviškiams” (ir netyčia patekusią man) apie tai, kad “Račas sulaužė savo įžadus”. Prostitutams tada buvo baisu, nes kažkas pasikėsino į jų monopolį.
Čia buvo nukrypimas…
Grįžtant prie temos, tenka prisiminti ir tai, kad “Verslo žinios” ir D.Tarasevičius 2003-iaisias nebuvo vieninteliai, nesupratę, ką reiškia būti žurnalistu ir neparsiduoti už Judo sidabrinius.
Reikėjo šiek tiek laiko ir asmeninių pastangų, kad VRK pripažintų, jog LNK taip pat dalyvavo propagandinėje kampanijoje. Deja, tada, kaip ir dabar VRK pritrūko drąsos pasakyti, kad įstatymą pažeidė ir pagrindiniai valstybės asmenys – tuo metu tai buvo A.Paulauskas ir A.Brazauskas.
Aš visa tai prisimenu kaip darbą, kurį dirbu jau beveik 20 metų ir kuris man iki šiol patinka.
Nes iki šiol esu įsitikinęs, kad žurnalistas negali parsidavinėti nei už ordinus, kaip A.Matonis, nei už postus, kaip kekšiukas A.Bačiulis, nei už televizijų pinigus, kaip R.Grinevičiūtė ar K.Krivickas. Aš iki šiol manau, kad žurnalistas gali būti laisvas nuo politikų, verslo ir pinigų.
Todėl mane pykina nuo tokių prostitutų kaip A.Bačiulis ar A.Matonis, kurie savo egzistavimą bando pateisinti tuo, kad prostitucija yra seniausia profesija pasaulyje. Jų bėda, kad jie nesupranta, jog prostitutė ir žurnalistas nėra tolygios profesijos, nes prostitutė prekiauja tik savo kūnu, o už bambalį ar ordiną parsiduodantis žurnalistas parduoda pasitikėjimą visa žiniasklaida.
Aš tikiuosi, kad tie parsidavinėjantys protitutai vieną dieną pasigaus ŽIV ir nudvės. Ne tiesogine prasme, bet kaip profesijos atstovai.
Kita vertus, protu sovokiu, kad greičiausia taip neatsitiks, nes pasaulio istorija rodo, jog kovoje su prostitutėmis pergalės neįmanoma pasiekti.
Priežastis labai paprasta: paklausa yra nuolatinė ir labai didelė.
Bet gyventi smagiau kai kuo nors tiki.
Puikus analitinis straipsnis.