Anksčiau Lietuvoje turėjome vieną politiką, prie kurio, kaip prie žąsies vanduo, nelipdavo joks juodulys, jokia neigiama etiketė, – tai Algirdas Brazauskas; dabar turime kitą – Viktorą Uspaskichą.

Įklimpęs ir prisidirbęs jis iki viršugalvio, bet tame purvyne plaukioja virtuoziškai, ir nemažai daliai rinkėjų atrodo, kad yra visiškai nesusitepęs: visi diplomai, juodosios buhalterijos, algos vokeliuose, bėgimai į Rusiją jau seniai užmiršti.
Šiaip jau V.Uspaskichas nebuvo pirmas, kai Dievas intelektą dalijo, tačiau ir be to jis sugeba pergudrauti didžiumą intelektualiojo mūsų visuomenės elito. Tiesą sakant, universitete jis netgi galėtų skaityti paskaitų kursą “Kaip tobulai išsiskalbti tamsią savo biografiją”.
Net ir pradėjęs eiti politikos pradžiamokslį jis šluostydavo nosį visiems konkurentams ir oponentams. Nemažai žurnalistų manydavo, kad kas jau kas, bet jie radijo ar televizijos laidoje tikrai sudirbs tą netašytą suvirintoją. Išeidavo viskas lygiai atvirkščiai, ir laidą V.Uspaskichas palikdavo triumfuodamas, o sociologai su nuostaba stebėdavo kylančius jo reitingus.
Dabar V.Uspaskichas politikoje, žinoma, jau ne piemuo, tačiau po rinkimų atrodė, kad konservatoriai jį sutaršys su visais nageliais ir rageliais. Nieko panašaus neįvyko. Artėjant rinkimams ėmė aiškėti, kad “darbiečiai” ir konservatoriai, pasirodo, yra netgi draugai, nors anksčiau vieni į kitų pusę tik nusispjauti galėdavo.
Konservatoriai dabar gali aiškinti, ką tik nori, – jie liko su ilga nosimi. Be to, užsitarnavo ir partijos, kuri sutartis pasirašinėja nors ir su pačiu velniu, vardą. Ant balto žirgo išjojo ne Andrius Kubilius, laimėjęs pirmą mūšį dėl naujos atominės elektrinės statybos, o V.Uspaskichas, Darbo partijos byloje sugebėjęs viską sudėlioti sau maksimaliai naudingai: kažkas serga, teisėjai atostogauja tiesiog mėnesiais, o pati byla jau beldžiasi į senaties vartus. Ar galėjote pagalvoti, kad V.Uspaskichas visiškai nekaltas ir, priešingai nei Rolando Pakso, net jo aplinka nekalta. Apskritai kaltų čia nėra ir net bėgti į Maskvą visai nereikėjo.
Žvelgiant į viražus mūsų politikos padangėje ryškėja išvada, kad gyvenimas tiesiog neteisingas: A.Kubilius yra itin mandagus, valstybiškai mąsto ir nėra pavogęs nė lito, bet gerbėjų turi niekingai mažai, o priešų – ištisas gvardijas, ir net yra tapęs daugumos lietuvių ištinkančių bėdų bei nelaimų atpirkimo ožiu, o štai V.Uspaskichas – “gerietis”, nesvarbu, kad lietuvius yra išvadinęs nevykėliais, nemokančiais valdyti valstybės, o dirbdamas ūkio ministru pademonstravęs maksimalų neprofesionalumą ir neskaidrumą.
Bet iš tikrųjų niekas čia nekaltas – tik trumpa nemažos dalies rinkėjų atmintis ir jų nesibaigiantis noras klausytis ir klausytis populistų čiulbėjimo, tiksliau – pasakų. Ir blogiausia, kad tie klausytojai nesupranta, kad iš jų elementariai tyčiojamasi. O valstybiškai mąstantiems politikos profesionalams dar ilgai teks laukti mažne pusės Lietuvos rinkėjų atsikvošėjimo. Ir laukti anapus Seimo ir Vyriausybės durų.