Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, vidutinis bruto darbo užmokestis išaugo 2,5 proc.

Atlyginimų padidėjimui ženklios įtakos turėjo šventiniu sezonu išmokėtos premijos, priedai ir vienkartinės piniginės išmokos, todėl ūgtelėjimas juo labiau atrodo kuklus.
Tvyrant neapibrėžtumui dėl ateities perspektyvų, daugelis darbdavių susilaiko nuo ženklesnio atlyginimų kėlimo, baimindamiesi, kad netektų pasukti psichologiškai nemalonia priešinga kryptimi, jei ūkio situacija pablogėtų ir smuktelėtų produkcijos paklausa. Dėl šios priežasties mieliau taikomas ir vienkartinis piniginis paskatinimas, o ne nuolatinis darbo užmokesčio kėlimas. Be to, susispaudimą atlyginimų srityje lemia objektyvios aplinkybės – poreikis išlaikyti krizės metu „iškovotą“ eksporto konkurencingumą. Tai ypač aktualu, Lietuvos gamintojams patiriant didesnių nei kaimyninėse šalyse gamtinių dujų kainų spaudimą.
Atlyginimų didėjimas praėjusių metų pabaigoje nebuvo visuotinis reiškinys. Pagal Statistikos departamento duomenis, smarkiausiai darbo užmokestis ūgtelėjo Panevėžio, Kauno ir Vilniaus apskrityse, tuo tarpu Klaipėdos apskrityje pernai buvo linkęs mažėti. Kita vertus, Klaipėdos regione sparčiausiai kilo naujai priimtų darbuotojų kreivė.
Analizuojant sektoriniu pjūviu, matyti, jog pastebimiau ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį stiebėsi tik keleto sektorių – IT ir ryšių, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo, finansų sektoriaus bei žemės ūkio – darbo užmokestis. Tarp sėkmingesniųjų taip pat pateko ir statybos sektorius, kuriam teigiamos įtakos turėjo šilti 2011 m. pabaigos orai. Kita vertus, po didžiulio statybininkų atlyginimų kritimo sunkmečiu, dabartinis 4 proc. padidėjimas dar yra labai menkas. Verslo paslaugų, meninių ir poilsio organizavimo veiklų darbo užmokestis praėjusių metų pabaigoje sumažėjo.
Krizės laikotarpiu darbo užmokesčio srityje įvyko ir teigiamų poslinkių. Siaučiant visuotinei atlyginimų korekcijai, sumenko oficialaus darbo užmokesčio netolygumai. Pavyzdžiui, 2007 m. pabaigoje Tauragės apskrities darbo užmokestis buvo beveik 25 proc. mažesnis negu šalies vidurkis, o 2011 m. pabaigoje – 21 proc., Marijampolės – atitinkamai 20 proc. ir 16 proc. Tiesa, po sunkmečio liko tik viena apskritis, kurioje darbo užmokestis yra atsiplėšęs nuo šalies vidurkio – tai Vilniaus regionas, kuriame atlyginimai ketvirtąjį 2011 m. ketvirtį viršijo vidutinį šalies darbo užmokestį 12 proc. Mažesniųjų miestų apskrityse dažniau darbo užmokesčio statistiką iškraipo šešėlinis atlygis – didžiuosiuose miestuose esanti reikšmingesnė valstybinių įstaigų ir finansų sektoriaus dalis leidžia manyti, jog atlyginimai mokami skaidriau.
Svarbiausia darbo užmokesčio išlaidų optimizavimo priemonė sunkmečiu buvo ne darbo užmokesčio, o darbuotojų skaičiaus apkarpymai. Darbdaviai išlieka santūrūs ir įdarbinimo srityje, o nedarbo lygis mažėja gana vangiai. Antai į tradicinę pramonę besiorientuojančiose Tauragės ir Utenos apskrityse praėjusiais metais nedarbo lygis buvo netgi didesnis nei 2010 metais.
Galiausiai nedera pamiršti ne sykį minėto reiškinio – realaus darbo užmokesčio mažėjimo, kurį lemia aukštoka infliacija. Neslūgstant energijos išteklių ir kitų žaliavų kainoms pasaulinėje rinkoje, infliacija 2012 m. vis dar viršys darbo užmokesčio padidėjimą.
Manome, jog šių metų pirmąjį pusmetį vidutinio darbo užmokesčio plėtra gali šiek tiek sulėtėti, tačiau į nuosmukio teritoriją neįžengs. Sudaryti sąlygas spartesniam darbo užmokesčio kilimui galėtų nebent palankesnės išorės rinkų tendencijos, kurios leistų lengviau atsikvėpti ir drąsiau motyvuoti darbuotojus eksportuojančioms įmonėms.

– Vilija Tauraitė