VEIDO diskusija, BFL nuotr.

„Veidui“ ne tas pats, kas vyks valstybėje po rinkimų, tad naujo politinio ciklo išvakarėse prie apskrito stalo subūrėme grupę įvairių sričių autoritetų, kad jie būsimai valdžiai sugeneruotų pasiūlymų paketą, kaip tapti konkurencinga, pažangia valstybe, neįstrigti ties perspektyvios, bet taip ir nerealizuojančios savo potencialo šalies statusu.

Aušra LĖKA

„Tvari valstybės ateitis remiasi trimis labai aiškiais poliais – finansais, žmogiškaisiais ištekliais ir aplinka, kuri turi sukurti paskatas veikti“, – „Veido“ diskusijoje sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Kaip būsimoji Vyriausybė galėtų šiuos tris polius sustiprinti, taip pat diskutavo lazerių gamybos ir mokslinių tyrimų įmonės „Šviesos konversija“ mokslo direktorius dr. Romualdas Danielius, Vilniaus universiteto studijų prorektorius doc. dr. Valdas Jaskūnas, „Visionary Ana­ly­tics“ tyrimų centro direktorė dr. Agnė Paliokaitė ir DNB banko vyriausioji ekonomistė Baltijos šalims Jekaterina Rojaka.

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

R.Dargis, BFL nuotr.

R.Dargis: Valstybės finansai nėra blogos būklės: mažėja deficitas, įsipareigota, kad kitąmet biudžeto pajamos viršys išlaidas, valstybės skola palyginti nedidelė. Vadinasi, jei apsispręstume daryti kokią svarbią reformą, galėtume skolintis, o reformos visuomet reikalauja pinigų. Po 2020 m. nežinia kiek turėsime ES lėšų, tad tam dabar ir reikalingos labai rimtos struktūrinės reformos.

Kitas svarbus dalykas – žmogiškieji resursai. Čia situacijos dar niekaip nestabilizuojame: šiemet turbūt vėl apie 40 tūkst. išvažiuos ir kur kas mažiau grįš, mirusiųjų bus apie 9–10 tūkst. daugiau nei gimusiųjų. Vaistų tokiai situacijai nė nepradėjome taikyti, išskyrus tai, kad partijos pernai „sutarė“, jog 2025-aisiais mūsų bus 3,5 milijono. Tačiau nėra programų, nei kaip stabilizuoti išvažiavimą iš regionų, nei kaip skatinti aukštos kvalifikacijos žmonių atvažiavimą čia iš trečiųjų šalių, apie ką paniškai nenorime nė diskutuoti. O Estija jau sugebėjo pasiekti, kad pas juos atvažiuojančiųjų daugiau nei išvažiuojančiųjų.

Regionų problema – tai ir emigracijos problema. Vaistas – pasiūlyti darbo vietų: arba vietinis verslas turi plėstis, arba ateiti užsienio investicijos. Šios sukuria penkis svarbius dėmenis: kapitalo atėjimą, naujas technologijas, naują vadybą, naujas rinkas, be to, didina valstybės saugumą, nes tampame korta ant didesnio stalo. Bet ar gali šiandien būti efektyvi investicijų pritraukimo sistema savivaldybėse, kai jos neturi galių? Deja, dabartinis mūsų valstybės valdymo modelis, mano manymu, neatitinka demokratinės valstybės vystymosi kelio: nori nenori turėsime pertvarkyti savivaldą, nes ji turi turėti daug daugiau galių ir priimti daugiau sprendimų. Dabar savivaldybės savo regiono augimui gali skirti labai nedaug pinigų, nes jie ateina atskiroms sritims iš šakinių ministerijų, o jų kokiam stambiam projektui, galinčiam pritraukti ir užsienio investicijų, akumuliuoti savivaldybės galių neturi.

Trečias, esminis dėmuo – aplinka, sąlygos veik­­­ti Lietuvoje: mokesčiai, energijos kaina, darbo rinkos reguliavimas ir kita.

Mokesčių sistemą reikia pertvarkyti, bet principas, pagal kurį lig šiol tai darėme, neteisingas. Į mokesčius žiūrime tik kaip į biudžeto pajamų šaltinį, bet jie daro ir poveikį žmonių elgsenai. Jei norime, kad žmogus investuotų į savo išsilavinimą, į sveikatos draudimą, būsimą pensiją ar dar ką kita, valstybė turi atitinkamai sutvarkyti paskatų sistemą. Reikia nuo buhalterinio požiūrio į mokesčius pereiti prie valstybinio, parodant, ko norime iš visuomenės po dešimties ar dvidešimties metų.

A.Paliokaitė: Viskas priklauso nuo paskatų, o bū­tent valstybė deda kablelį sakinyje „Leisti ne­galima drausti“.

J.Rojaka: Lietuvos ekonomika potencialo tikrai turi, o kryptingi darbai galėtų dar pakelti kartelę. Turime gerą startinę poziciją naujam spurtui, bet reikia tuo pasinaudoti. Pavyzdžiui, po „Brexit“ pritraukti į Lietuvą finansinių centrų. Būtent dabar svarstomi įvairūs jų ateities scenarijai, tad negalime tik sėdėti ir laukti.

J.Rojaka, BFL nuotr.

ES kontekste turime puikias platformas: ir IT išsivystymą, ir kvalifikuotų darbuotojų, net jaunimo vis dar turime pakankamai. Lyginant jaunimo dalį tarp gyventojų, ES mūsų rodiklis kol kas ge­riausias, nors esant dabartiniams emigracijos srautams jis ilgai toks neišsilaikys. Bet štai ir būsimas susijungiančių DNB ir „Nordea“ bankas priėmė sprendimą įsikurti Estijoje, vadinasi, dar turime ge­rinti verslo aplinką, nes kitur ji patrauklesnė.

Manau, ir verslo visuomenė, ir politinė bendruomenė subrendo, kad pagaliau būtų iš esmės pakeista mokesčių sistema. Visų pirma būtina keisti dirbančiųjų apmokestinimą, kuris iš dalies yra ir emigracijos, ir bendro žmonių nepasitenkinimo priežastis. Apklausos rodo, kad apie du trečdalius gyventojų nepatenkinti dabartine pa­dėtimi ir tai sieja ne tik su savo materialine būk­le, bet ir su bendra slegiančia situacija be matomų prošvaisčių. Mokesčių sistemos pertvarkymas, supaprastinimas, nekūrimas atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai ma­žesni, kitiems didesni, paliekant mažiausiai galimybių išvengti mokesčių, leistų įpūsti ekonomikoje naujų vėjų.

Dabar mūsų mokesčių sistema tarptautinių institucijų vertinama kaip viena prasčiausių, nes visiškai neskatina dirbti ir daugiau uždirbti. Skai­čiuojant procentiškai nuo uždarbio Lie­tu­voje gaunantieji vidutinį atlyginimą sumoka maždaug tiek pat mokesčių, kiek daugiausiai uždirbantieji Danijoje. Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad mums reikia progresinių mokesčių. Mo­kesčių suvienodinimas prisidėtų ir prie biudžeto formavi­mo, ir prie teisingo išlaidų perskirstymo. Tuo­met galėtume daugiau skirti dabar apleistoms sri­tims – švietimui, sveikatos apsaugai, gal ir valstybės socialinėms funkcijoms.

Antra, šalia mokesčių reformos prie ekonomikos rezultatų gerėjimo labai prisidėtų valstybės se­k­toriaus efektyvinimas, iš dalies mažinimas, bet mokant didesnius atlyginimus. Visiškai ne­nor­malu, kad mūsų mokytojai, dėstytojai gauna du tris kartus mažiau nei panašiose šalyse. Bū­tent iš to gimsta bendras nepasitenkinimas ir ma­žesnis noras dalyvauti politiniame gyvenime.

R.Danielius: Tokios bendrovės kaip „Šviesos konversija“ gali gyventi su esamais mokesčiais, bet naujoms firmoms išgyventi gana sudėtinga. Reikėtų peržiūrėti pradedančiųjų verslą apmokestinimą.

Arba įmokų „Sodrai“ „lubos“: būtų sukurta daugiau darbo vietų, kur žmonės gautų padorų atlyginimą, mokėtų didelius mokesčius. Bet mū­sų valdžia nori padaryti visus vienodai neturtingus. Politikai kalba apie socialinę atskirtį, bet skirtumai yra ne tik Lietuvos viduje, reikia ir apie juos kalbėti. Išvažiuoja kvalifikuotas žmogus į užsienį, mato, kad jo kolega uždirba keliskart dau­giau, ir jam atsiranda motyvacija važiuoti.

Antra vertus, gyventojų Lietuvoje vis mažėja, bet BVP auga. Vadinasi, yra daug puikių pasiekimų versle, yra ir inovatyvių, didelę pridėtinę ver­tę kuriančių bendrovių, kurios iš dalies dirba garsiems vardams, bet negali apie tai skelbtis. Bet paskaičius žiniasklaidoje, internete atrodytų, kad visi verslininkai – vagys ir sukčiai, tad reikia iš čia važiuoti į kokį Londoną. Visuomenės tarpusavio nepasitikėjimas – problema. Lietuvai trūksta to, kas vadinama protestantiška darbo etika. Ge­riau gyvena būtent tos valstybės, kur tokia galioja. Bet tam įsitvirtinti reikia laiko.

Be to, jei norime būti geresni nei vidutiniokai, reikia pasižvalgyti plačiau po pasaulį, ne tik po Eu­­ropą. Sakome, pas mus vidutinis nedarbas kaip Europoje. Bet Pietų Korėjoje jaudinamasi, nes jis išaugo iki 3 proc. Arba jei darbo savaitę Azi­joje apribotų iki 40 valandų, visi sukiltų. Kar­tais atrodo, jog pas mus nori įvesti darbo apribojimus, kad kaimynas geriau negyventų. Pažįs­ta­mų sūnus, įstojęs į Harvardą, įsidarbino dirbti valandą per dieną. Pas mus gal jau šauktų apie vergovę. Verslo reglamentavimo srityje pas mus trūksta laisvės, lankstumo.

R.Dargis: Pas mus verslas tarsi blogis, kurį reikia suvaldyti, – tokia frazeologija. Kai valstybės vadovė pareiškia, kad reikia liberalizuoti darbo įstatymus, bet vergovės čia nebus, – ką pasakome tokia žinia? Ar kad šiai valstybei reikia modernėti, ar praėjusio amžiaus retorika nuteikinėjame vienus prieš kitus, mat vieni yra vergai, kiti – vergvaldžiai?

Svarstant Darbo kodeksą mažiausiai diskutuota, kad XXI amžiaus technologijos apima visą mūsų darbą ir žmogaus ateitis priklauso nuo jo išmanumo, gebėjimo keistis, talento, nekalbėta apie profesionalumą, darbuotojo ugdymą, sistemos pajungimą ugdyti darbuotojams, gebantiems veikti pasaulyje, kuris gyvens ne iš žaliavų. Juk kiek valstybių, turinčių žaliavų, skursta. Pa­vyz­džiui, Venesueloje, kuri pasaulyje yra aštunta pa­gal naftos eksportą, žmonės neturi ko valgyti, nes sistema neįgalina kurti konkurencingų produktų ir paslaugų.

A.Paliokaitė: Bandant išsiveržti iš vidutinių pajamų ekonomikos spąstų išskirčiau dvi di­džiausias problema: pirma, darbo jėgos mažėjimas, tragiška aukštojo mokslo situacija, antra, valdymo neefektyvumas, negebėjimas išskirti prioritetų, begalinė stagnacija įgyvendinant reformas.

Ekonomikos transformacija gali vykti dviem kryptimis: didinant aukštųjų technologijų sektorių arba vystant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi. Šiuo keliu ėjo skandinavai, mano nuomone, jis labiausiai tinka ir Lietuvai.

Žinoma, problema, kad dar mažai turime inovatyvių čempionų, tokių kaip „Termofisher“, „Švie­sos konversija“. Kad jų būtų daugiau, reikia stiprinti startuolius, sparčiai augančias ir į globalią rinką orientuotas įmones, pritraukiant užsienio investicijų, nes tai puikus šaltinis stengiantis atsivežti inovacijų, naujų inovatyvių produktų, ypač į regionus, kurti darbo vietas.

O tam visų pirma reikia gerinti bendrąsias vers­lo sąlygas. Pritariu: visų pirma reikia keisti mo­kesčių sistemą – mažinti darbo jėgos apmokestinimą, pavyzdžiui, didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Kartu tai viena efektyviausių priemonių šešėlinei ekonomikai mažinti. Lietuva jau pribrendusi save pozicionuoti kaip palankią verslui ir užsienio investuotojams bei startuoliams, atvirą šalį su gera verslo aplinka. Antra, reikia sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.

Dar vienas galimybė – rizikos kapitalas. Ai­ri­joje, kuri tarptautiniuose reitinguose vadinama Eu­ropos inovacijų varikliu, rizikos kapitalo apimtys vienam gyventojui yra didžiausios pasaulyje. Labai svarbu užtikrinti didelį rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų, kurie dažnai veikia kaip bankai, prie privačių, taigi kuriant paskatas jiems atsirasti per mokesčių lengvatas ir kitomis priemonėmis.

R.Dargis: Sąlygas verslui veikti lemia daug komponentų. Kad ir užsienio politika: valstybėje, kur 80 proc. gaminamų produktų eksportuojama, ji turi būti įrankis rinkoms užsitikrinti. Gal Užsienio reikalų ministerija neblogai veikia, bet sąveikos su verslu pavyzdžiai, kai drauge parodome Lietuvą kaip patrauklią investicijoms valstybę, labiau atsitiktiniai nei sisteminiai.

Esminis uždavinys būsimai Vyriausybei – kad energijos sąnaudos būtų bent regiono vidurkio ir bent čia galėtume būti konkurencingi, nes dabar ne vienu atveju mokame daugiausiai. Ener­getikos svarba tik didės dėl paprastos priežasties – gyvename ketvirtosios pramonės revoliucijos metais, kai gamyklose mažėja žmonių ir daugėja automatizacijos, robotizacijos.

Neišspręstų problemų daugybė. Kad ir valstybės turto valdymas: apie jį kalbame gal dešimt metų, pirštu į tai bado ir Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Teko skaityti šimtapuslapines studijas, kaip turime pertvarkyti valstybės turto valdymą, kad jis būtų efektyvus ir teiktų maksimalią naudą akcininkams, t.y. visiems Lietuvos žmonėms.

Arba vis skundžiamės, kad trūksta pinigų, bet kai kur jų turime per daug: ES struktūrinė parama leido milžiniškas lėšas investuoti į infrastruktūrą ir pametėme vieną matmenį – jos efektyvumą. Milijardai investuoti į vandenvalą, miestelių aikščių tvarkymą ir panašiai. Atrodo gražiai, bet visi projektai subsidijuojami ir iš centrinės ar vietos valdžios biudžetų, o tai sukuria problemų ateičiai: kaip mažėjant gyventojų  reikės visa tai išlaikyti? Bet reikia dar investuoti į transporto infrastruktūrą – geležinkelius, oro uostus, kelius, jūros uostą, nes esame transporto koridorių kryžkelė ir tai generuoja pajamas valstybei, didina jos galimybes. Reikia susidėlioti investicijas taip, kad būtų aiškiai atsakyta, kas bus po penkerių, dešimties, penkiolikos metų.

Vis dėlto pastarojo laiko tendencijos man ke­lia klausimų: ar Lietuva iš tiesų eina rinkos ekonomikos keliu, ar tvirtas balansas tarp privataus ir valstybės verslo? Man atrodo, kad imta slinktis į valstybės pusę, ji vis perima daugiau funkcijų net ten, kur užtektų nustatyti žaidimo taisykles ir prižiūrėti konkurenciją.

Ar geriausiai išnaudojame savo potencialą? Vyksta ketvirtoji pramonės revoliucija, o kaip mes jai pasirengę? Kad ir sveikatos apsaugos sritis: į infrastruktūrą investuojami milijardai, ta­čiau sveikatos rodikliai negerėja. Tame pačiame mieste šalia viena kitos trys vienodo lygio ligoninės su vienoda aparatūra – ar tai efektyvu? Slau­gytoja netrukus turės mokėti kompiuteryje sekti ir analizuoti pacientų sveikatos parametrus, perduodamus per jutiklius, – ar šiandien jas to mo­kome? Technologijos pakeis visa ko supratimą. Tad ar mums šiandien reikia daugiau pastatų pristatyti, ar investuoti į technologijas, į ateities specialistą?

R.Danielius: Problema ta, kad mus valdo trum­­­pos perspektyvos egoizmas. Yra proga ką pa­statyti ar nupirkti kokios įrangos – ir perkama, nepaisant to, kad dėl mūsų švaistymo šiandien rytoj blogiau gyvens mūsų vaikai.

R.Danielius, A.Paliokaitė, V.Jaskūnas, BFL nuotr.

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

V.Jaskūnas: Lietuva – ribotų gamtinių išteklių šalis, jos didžiausi ištekliai – žmonės, tad vienin­telė galinti atsipirkti investicija yra į žmones. Tam reikia politinės valios: kaip buvo susitarimas dėl suskystintų dujų terminalo, taip šiandien reikia susitarimo dėl proto terminalo, kad apsispręstume, kur norime būti savo protais ir aukštuoju mokslu.

Tačiau politikų požiūrį į švietimą rodo ir tai, kad Švietimo ir mokslo ministerija visą laiką yra podukros ministerija, ir jau kiek metų, kai rinkimus laimėjusi partija nesiima jos, atiduodama koalicijos partneriams. Šiemet priešrinkiminėse diskusijose su pagrindinių partijų atstovais išryškėjo, kad ir dabar nė viena jų aukštojo mokslo nelaiko prioritetu ir nė viena neturi idėjų dėl aukštojo mokslo plėtros bei strategijos,  tesiūlydamos kosmetinių pakeitimų, išplaukiančių iš įelektrintos viešosios opinijos.

A.Paliokaitė: Kertinis žodis, apie ką šiandien reikia kalbėti ir ką daryti, – talentai. Prioritetas turi būti bendrojo ugdymo mokyklų modernizavimas, studijų kokybė, suaugusiųjų mokymasis, talentai valstybės tarnyboje (ūkio ministras turėtų būti  autoritetingas ekonomistas, švietimo – su Harvardo diplomu). Tačiau Lietuvoje talentus dažniausiai suprantame kaip 0,005 proc. visuomenės, nors tyrimai rodo, kad daugelis vaikų turi talentų, bet neugdomi jie nunyksta. Tad pirmučiausias tikslas – bendrojo ugdymo modernizacija.

Pirma, reikia kelti mokytojo specialybės prestižą, gerinti parengimą, didinti atlyginimą. Dabar situacija paradoksali: Lietuvos edukologijos universiteto kokybė baisi, jis – kitur neįstojusiųjų priebėga, o jį baigusiųjų vos keliolika procentų eina dirbti mokytojais.

Antra, reikia užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį (dabar per Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliekamą PISA moksleivių gebėjimų tyrimą net 26 proc. moksleivių nepasiekia antro iš šešių matematinio raštingumo lygmens).

Trečia, įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją, kurioje yra atspindėtos svarbiausios praktikos. Bet ji neveikia, nes nėra valdymo gebėjimų.

Ketvirta, pertvarkant mokyklų tinklą reikia atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai. Tai svarbesnis kriterijus nei tiesiog efektyvumas ar noras išlaikyti švietimo židinius kaimuose.

Aukštojo mokslo srityje didžiausia grėsmė yra devalvuota kokybė, kuri jau stabdo ir ateityje vis labiau stabdys būtent žinioms imlaus verslo plėtrą ir taip sukurs barjerą viso ūkio konkurencingumui. Jei Lietuva turi tarptautinių ambicijų, privalome koncentruoti labai ribotus intelektinius išteklius. Tai ne vien „techninis mokslo įstaigų sujungimas“, kai tepakeičiamos iškabos, bet ir studijų programų jungimas ir stiprinimas, aukšta studijų kokybė ir tarptautiškumas, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza), visiškas negyvybingų darinių atsisakymas, minimalus stojamojo balo kriterijus, kuris turėtų būti ne 2, kaip dabar universitetai savanoriškai yra sutarę, nors ne visi to laikosi. Kai kurių partijų programose siūlytas balas 3 – labai „ambicinga“.

Universitetai yra autonomiški, bet tai galima pasiekti per sutartis su aukštosiomis mokyklomis, kurias Seimas patvirtino nauju įstatymu, priimtu birželį, ir finansavimo (taip pat ir ES) kriterijus. Dabar matome daugybę nepagrįstų sprendimų, kai lėšos  švaistomos „lavonams gelbėti“.

Kalbėdami apie mokslą šiandien nė vieno Lietuvos universiteto negalime pavadinti research university. Tyrėjai orientuoti į dėstymą, ir būtent dėstymas finansuojamas valstybės, o mokslo finansavimo iš valstybės lėšų praktiškai nelikę, jis finansuojamas ES pinigais, ir tai skandalas.

Būtina didinti nacionalinį tyrimų finansavimą, taip pat didinant tyrėjų atlyginimus, doktorantų stipendijas. Mokslininko karjera negali būti vien pamišusių idealistų pasirinkimas, nes dabar disertaciją apgynusio daktaro mėnesio alga tik šiek tiek didesnė už minimalią. Reikia gerinti tyrimų karjeros patrauklumą jauniesiems tyrėjams, taip pat užtikrinant atskiras programas pradedantiesiems (pavyzdžiui, Lenkijoje veikia programa „Mano pirmoji komanda“, kai jaunieji mokslo daktarai gauna rimtus grantus ir nekonkuruoja su profesūra). Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Galėtų atsirasti dviejų tipų sutartys norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.

V.Jaskūnas: Bendrasis švietimas negali telktis tik didmiesčiuose, bet ten, kur konkuruojame ar norime konkuruoti tarptautiniu mastu, reikia didelių investicijų ir išteklių sutelktumo.

Suprantame, kad yra valstybės galimybės, bet net su dabartinėmis aukštojo mokslo politikoje žiauriai daug švaistymo, o  prioritetai nesudėlioti. Vaduojamės iš pigios darbo jėgos šalies statuso, bet tebesame pigaus aukštojo mokslo šalis, ir ne todėl, kad jam skiriame mažai pinigų, – todėl kad orientuojamės į žemiausią aukštojo mokslo etapą. Daugiausiai veiksmų ir pinigų pradiniame etape – daug reglamentavimo, kaip stoti į aukštąsias mokyklas, kokios turi būti procedūros, koks balas ir pan., bet nežiūrime, koks pasiekiamas rezultatas. Akcentas dedamas ties bakalauro ir koleginėmis studijomis, tačiau beveik visai nekalbama apie antrąją pakopą –  magistro studijas ir trečiąją – doktorantūrą ir mokslą, o būtent tai jau pradeda kurti inovacijas. Nesidomima, kokių įgyjama kompetencijų, kiek įgyjama inovatyvumo ir kaip tai toliau taikoma. Tai didžiulis švaistymas, ką jau kalbėti apie neefektyvų aukštojo mokslo institucijų tinklą, kuris yra dirbtinai palaikomas.

Mes – ne mokslo, o studijų šalis. Biudžeto sandara irgi tokia: trečdalis mokslui, du trečdaliai – studijoms. Neefektyvumas, švaistymas, negebėjimas sudėlioti prioritetų, negebėjimas įžvelgti mokslo vertės, suvokti, kad investicija į mokslą gali generuoti socialines ir technologines inovacijas, – tokia šiandien aukštojo mokslo būklė.

R.Dargis: Formaliai švietimo kokybė Lietu­voje atrodo gera, mes – lyderiai pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių. Tačiau detaliau paanalizavus, kokius specialistus rengiame, kiek jų įsidarbina, paaiškėja, kad prasilenkiama su tuo, ko reikia rinkai, vadinasi, prarandame pi­nigus. Vilniaus  universiteto rektorius yra siūlęs: jei programos absolventų įsidarbinamumas nesiekia 70 proc., jas reikia uždaryti. Reikia pradėti leisti pinigus ten, kur yra to prasmė.

Didžioji problema čia prasideda nuo mokyklos. Daug važinėju po jas ir matau, jog iš esmės jose tebeprodukuojame proletariatą: vaikams sakome, kad jei jie išmoks pamokėles, gaus gerą atlyginimą. Reikia užmiršti tas XIX amžiaus pa­sakas: mums šiandien trūksta kūrybingų, idėjų turinčių, plačiau pasaulį matančių žmonių. Rei­kia investuoti į mokytoją, jis turi būti pirmasis ir tikrasis ugdytojas, kuris pasako, kad jei tu turėsi idėjų, galėsi jas paversti paslaugomis, produktais, taip susikurti savo asmeninę gerovę ir įsteigti darbo vietų kitiems.

O profesinio ugdymo centrus ir kolegijas reikia aktyvinti ir artinti prie įmonių. Darbo jėgos problema didėja kiekvieną mėnesį, įmonės plėtros planus sieja su galimybėmis ką nors priimti į darbą. Jei mokymo įstaigos bendradarbiaus su įmonėmis, žinos, ko joms reikia. Aukštojo mokslo ir verslo sąsajos taip pat kol kas fragmentinės, pabiros.

V.Jaskonis: Suvokiame, kad nėra nacionalinės politikos be tarptautinės, nacionalinės ekonomikos be tarptautinės, bet nesuprantame, kad nėra nacionalinio aukštojo mokslo be tarptautinio. Šios srities tarptautinimas – didžiulis iššūkis ir neišvengiamas poreikis. Kad jį pasiektume, valstybė turi formuluoti tikslus, o ne tik padalyti pinigus, kad sistema veiktų nestebint, koks to efektyvumas.

Turėjome daug investicijų į infrastruktūrą, dabar reikia investicijų į kompetenciją. Pritraukti užsienio mokslininkų – ne pagal kišenę, reikia siekti didžiausio efekto su esamais ištekliais. Grįžtamąją grąžą duotų investicija į jaunus mokslininkus, bet trejus metus ji nevyksta.

R.Dargis: Labai svarbu turėti politinės valios priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Du lengvai padaromi dalykai: visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi, ir jau galėtume turėti savotiškų am­basadorių ryšiams su šalimis, iš kurių jie atvyko. Antra, esame prikūrę daug atviros prieigos centrų, kurie tapo labai uždari – tik universitetų, nors tai valstybės investicija. Jei pritrauktume užsienio mokslininkų juose veikti, jie galėtų tapti potencialu, leidžiančiu kurti didesnės pridėtinės vertės produktus.

R.Danielius: Net jei pinigai mokslui skiriami, juos gauti sunku. Reikia surašyti, ką pirksi per kokius trejus metus. Tai nebe mokslas, jei žinai, ko tau reikės po metų. Net jei kas nugvelbtų ke­let­ą tūkstančių eurų, yra galimybė juos susigrąžinti. Bet jei mokslininkas, kuris gali sukurti milijonų vertės pridėtinę vertę, išvažiuos, galimybė, kad jis sugrįš, – maža. Žmogiškasis potencialas nevertinamas, nors naftos ar kitų gamtinių resursų neturime – tik žmones.

O kad ir kiek kontroliuojama, pinigai tyrimams privačioje firmoje panaudojami daug efektyviau nei valdiškoje mokslo institucijoje. Turime Saulėtekio slėnį: pastatyta daug pastatų, pripirkta daug brangios įrangos. Bet ar bus pinigų pritraukti čia dirbti aukščiausio lygio mokslininkams, ir ne tik iš Lietuvos?

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

A.Paliokaitė: Kertinė Lietuvos problema yra net ne valstybės investicijų mastas ar bazinės Lietuvos sąlygos, o mažas valdymo efektyvumas (20 vieta ES), ypač neefektyvios investicijos, valdymo reformų stoka ir nesėkminga kova su šešėline ekonomika. Be profesionalių žmonių valstybės tarnyboje to nepasieksi.

Daugybė valdžių bandė daryti valstybės tarnybos reformą, bet nesėkmingai. Reikia mažesnės, bet lankstesnės ir kvalifikuotesnės valstybės tarnybos. Ją modernizuojant daugiausiai dėmesio reikia skirti vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir jų susiejimui su rezultatais.

Valdymo kokybę pagerintų „dekioskelizacija“. Dabar kiekviena valdymo sritis apaugusi visokiomis institucijomis – agentūromis, centrais ir kitais dariniais. Pavyzdžiui, bendrojo ugdymo srityje – vieni rengia egzaminus, kiti vertina mokytojų kvalifikaciją, treti vertina mokyklas ir rengia „geros mokyklos koncepciją“, ir taip toliau. Tas pats visose politikos srityse. Tai lemia daug nekokybiškų ir fragmentuotų sprendimų, persidengiančių programų ir visokių strategijų, užprogramuojamos koordinavimo problemos.

Reikia stiprinti sprendimų priėmimo procesą. Esminiai sprendimai, strategijos, teisės aktai turi būti rengiami remiantis poveikio vertinimais, duo­menimis, sąnaudų ir naudos analize bei konsultacijomis su visuomene ir ekspertais. Pa­vyz­džiui, mūsų Seimas be galo „produktyvus“, svarsto tūkstančius teisės aktų, tačiau daugumą jų su­da­ro begalinis jau priimtų nekokybiškų teisės ak­tų taisymas. Tarnautojai turėtų būti lyg tyrėjai, kurie kelia hipotezes ir jas tikrina remdamiesi duo­menimis apie tai, kas veikia ir ne.

R.Dargis: Valstybės valdymą reikia optimizuoti: nesame tokie turtingi, kad galėtume dabar turėti tokį viešąjį valdymą, kokio sau neleidžia išlaikyti turtingos valstybės. Jis neefektyvus, biurokratizuotas, orientuotas į procesus, o ne rezultatus. Esu įsitikinęs, kad 30 proc. jo galime lengvai „kirpti“, bet nustatyti, ką jis turi atlikti. Efek­tyvumas būtų neabejotinai didesnis.

Tačiau galima susitarti, ką reikia daryti, daug kas jau yra ir surašyta įvairiose strategijose. Bet ar yra politinė jėga, kuri pasakys: gerai, darom? Kol kas sunkiai įsivaizduoju, ar naujasis Seimas bus įgalus spręsti šias problemas. Matome norą ateiti į valdžią tų jėgų, kurios neturi jokių idėjų, jokių programų, kurios tik nori valdžioje būti. Debatai, programos su kiekvienais rinkimais degraduoja. Bijau, kad Vyriausybė vėl bus paralyžiuota koalicijos idėjų ir prioritetų išsiskyrimo.

Matau blogas tendencijas visuomenėje: fragmentacija didėja, partijos stiprina savo įtaką, uzurpuoja erdves. Kas darosi kai kuriose savivaldybėse – nepartinių žmonių savivaldos nebėra: jei nori dirbti savivaldybėje, turi būti valdančiosios koalicijos partijos narys. Ar galėjome prieš 26 metus pagalvoti, kad taip bus? O juk žmogus valstybę priima per artimiausią jai atstovaujantį žmogų – per seniūną, savivaldybės darbuotoją, merą. Emigraciją lemia ne tik maži atlyginimai, bet ir laisvės veikti nebuvimas, biurokratija. Tikėtasi, kad ateis nauja karta ir viskas savaime pasikeis. Bet ar tikrai esame patenkinti proceso, koks dabar vyksta, kryptimi? Tarp jaunimo yra dar labiau nustebinančių dalykų, nei tarp vyresnės kartos.

Noriu pabrėžti dar vieną aspektą: cituojant filosofą Arvydą Šliogerį, valstybė – ne valstiečių ar proletariato, bet elito, aristokratijos projektas, o pas mus sunkiai sekasi jį sutelkti valstybės kūrimui. Niekas negali privatizuoti teisės kurti valstybę: politikai sako, kad tai jie kuria valstybę, bet jei norime turėti ateitį, reikia telktis ne tik politiniam, bet ir akademiniam, verslo elitui. Kur akademinės bendruomenės pozicija, ką daryti valstybės valdymo, ekonomikos klausimais? Šiais klausimais diskutuoja bankų analitikai, o kur universitetų ekonomikos fakultetų profesoriai? Tas pats ir tarp verslo elito – didžioji dalis žiūri, kaip uždirbti, kaip išsilaikyti rinkoje. Bet jei valstybė neturi to spiečiaus žmonių, kurie gali pasiryžti daryti proveržį, ji neturi ateities, yra pasmerkta išsilakstymui. Šiandien trūksta visuomenės supratimo, kad tik kartu veikdami galime kažko pasiekti. Be to, kad žinosime, ką reikia daryti, bet nesutarsime dėl vieningo veikimo, kažko tikėtis sunku.

A.Paliokaitė: Reikia tartis su visuomene, tada atsiras valios įgyvendinti reformas, uždaryti partines „lesyklėles“ ir „kišenėles“. Bet tokį spaudimą galime sukurti tik per pilietišką visuomenę, pilietišką verslą.

„Veido“ think tank siūlo:

Kaip siekti Lietuvos ekonomikos spurto

• Iš esmės pakeisti mokesčių sistemą ją supaprastinant, nekuriant atskirų kategorijų, kad vieniems mokesčiai mažesni, kitiems didesni.
• Gerinti bendrąsias verslo sąlygas: mažinti darbo apmokestinimą, mažinti energijos kainas, investuoti į transporto infrastruktūrą, tačiau atsisakyti tų investicijų, kurios neduoda grąžos, bet reikalauja tolesnio išlaikymo.
• Sutelkti išteklius, visų pirma ES investicijų, į pažangiausias sritis, dėl kurių prioriteto valstybė turi apsispręsti.
• Ekonomiką reorganizuoti ne tik didinant aukštųjų technologijų sektorių, bet ir plėtojant įvairius sektorius didesnės pridėtinės vertės kryptimi.
• Užtikrinti rizikos kapitalo prieinamumą, laipsniškai pereinant nuo valstybinių rizikos kapitalo fondų prie privačių.
• Stabilizuoti išvažiavimą iš regionų: sudaryti sąlygas čia kurti darbo vietas, o tam reikia pertvarkyti savivaldą, jai suteikiant daugiau galių priimti sprendimus, akumuliuoti lėšas stambesniems projektams.
• Efektyvinti valstybės sektorių, iš dalies jį mažinant, bet mokant didesnius atlyginimus.

Kaip išauginti, pritraukti ir išlaikyti protus

• Modernizuoti bendrąjį ugdymą. Gerinti mokytojų parengimą, kelti atlyginimus jiems. Užtikrinti, kad visi vaikai pasiektų nustatytą standartinį gebėjimų lygį. Įgyvendinti pernai priimtą Geros mokyklos koncepciją. Pertvarkant mokyklų tinklą atsižvelgti, kokie kiekvienos mokyklos vaikų pasiekimai.
• Aukštajame moksle koncentruoti intelektinius išteklius: jungti ir stiprinti studijų programas, atsisakyti negyvybingų, kelti studijų kokybę, didinti tarptautiškumą, užtikrinant geras sąlygas kokybiškiems specialistams, taip pat ir talentams iš užsienio (svarstytina priemonė – talentų viza).
• Dabar tyrėjų karjeros kriterijai orientuoti į straipsnių rašymą ir dėstymą, o reikia, kad atsirastų galimybė atlikti tik tyrimus, dirbti su išradimais, jų komercinimu, paslaugomis verslui. Įvesti dviejų tipų sutartis norintiems rinktis dėstymo ar tyrimų karjerą.
• Didinti profesinio ugdymo centrų, kolegijų, universitetų sąsajas su verslu, didinti praktikos galimybes.
• Priimti sprendimus, kad taptume patrauklia šalimi talentams čia atvykti ir įsikurti. Visiems užsienio studentams, kurie čia baigia mokslus, reikia suteikti galimybę čia gyventi. Didinti atviros prieigos centrų prieinamumą, taip pat užsienio mokslininkams.

Kaip užtikrinti veiksmingą ir efektyvų viešąjį valdymą

• Modernizuoti valstybės tarnybą, daugiausiai dėmesio skiriant vadovų profesionalų atrankai, specialistų pritraukimui, jų didesniems atlyginimams ir šių susiejimui su rezultatais.
• Optimizuoti valstybės tarnybą, darbuotojų skaičių mažinant apie 30 proc.
• „Dekioskelizuoti“ valstybės valdymą, mažinant įvairių agentūrų, centrų ir kitų darinių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA