Kad užsidirbtų po 400 eurų, septyni milijonai vokiečių sutinka sunkiai dirbti 40 valandų per savaitę, o tiek pat ispanų, portugalų ar graikų – nebent užsiregistruoti darbo biržoje.

Šiuo metu Vokietijoje yra maždaug septyni milijonai gyventojų, dirbančių po 40 valandų per savaitę ir už tai gaunančių ne daugiau kaip 400 eurų per mėnesį. Neretai jų darbas neatitinka kompetencijos, be to, iki darbo tenka tolokai važiuoti. Bet jau geriau taip, negu sėdėti koja ant kojos ir tikėtis, kad tokią pat sumą jiems bedarbio pašalpos forma išmokės valstybė.
Supratimas, kad nemokamų pietų nebūna, o ir mokamų niekas neatneš ant padėkliuko, vokiečiams nesvetimas nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai nedarbo ir skolų kamuojama sugriauta valstybė tarsi sfinksas pakilo iš pelenų ir per trumpą laiką, net mokėdama kitoms šalims didžiules reparacijas (jas Vokietija išmokės tik 2020-aisiais), sugebėjo tapti turtingiausia Europos valstybe.
Toks požiūris įsismelkęs ne tik į vokiečių sąmonę – jis nuolat, o ypač pastarąjį dešimtmetį, atsikartoja ir Vokietijos vykdomoje socialinėje politikoje, kurios turbūt nė dienos neiškęstų išmokomis sotūs būti pripratę graikai, ispanai ar portugalai.
“Bedarbių Vokietijoje dabar maždaug milijonu mažiau nei prieš dešimtmetį – vietoje penkių milijonų liko keturi”, – skaičiuoja buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas Gerhardas Schroederis, prisimindamas prieš dešimtmetį pradėtą nedarbo mažinimo programą, populiariai vadinamą “Hartz IV”, kurią 2002 m. rugpjūtį pasiūlė tuometis kancleris ir vienas bendrovės “Volkswagen” vadovų Peteris Hartzas.
Vokietijos nedarbo mažinimo planas buvo paprastas: nustota remti ilgalaikius bedarbius, o socialinės išmokos buvo mokamos ne ilgiau kaip metus, išskyrus žmones, vyresnius nei penkiasdešimties, kuriems pašalpos buvo mokamos 15 mėnesių, ir vyresnius nei 58 metų darbo netekusius piliečius, bedarbio pašalpą galėjusius gauti dvejus metus.
Naujoji tvarka taip pat nebeleido bedarbiams išsisukinėti nuo darbo pasiūlymų. Pagal planą “Hartz IV” bedarbiai buvo verčiami priimti darbo pasiūlymus, net jei šie neatitiko jų lūkesčių tiek kvalifikacijos, tiek geografiniu požiūriu – atsisakius darbo, valstybės išmokos buvo automatiškai nutraukiamos.
G.Schroederis įsitikinęs, kad šios veiksmingos reformos vaisius vis dar teberaško dabartinė kanclerė Angela Merkel, galinti pasigirti, jog Vokietijoje nedarbas yra vienas mažiausių visoje Europoje. Tačiau ir be G.Schroederio reformų vokiečiai, ko gero, nebūtų sugebėję nusiristi iki tokios padėties, į kokią dabar yra patekusios visai kitokia darbo kultūra bei socialine politika pasižyminčios pietinės Europos šalys. (…)

Ką daryti su ilgalaikiais bedarbiais?

Kiekvienoje valstybėje nedarbo klausimas tarp tų, kurie įpranta gyventi iš pašalpų, sprendžiamas skirtingais būdais, tad negalima sakyti, kad ispanai ar portugalai, nuolat ilginantys pašalpų mokėjimo terminus, neturi iš ko imti gero pavyzdžio. Tarkim, Prancūzijoje, kurioje nedarbo lygis stabilus jau keletą metų, ilgalaikiai bedarbiai tikrai negali svajoti apie 65 proc. atlygio siekiančias išmokas. Prancūzijoje egzistuoja dviejų rūšių išmokos ilgalaikiams bedarbiams. ASS (Allocation de Solidarité Spécifique) – tai vadinamoji solidarumo išmoka, mokama 352 tūkst. prancūzų. Ji siekia 469 eurus per mėnesį, o į ją pretenduoti nebegalima, vos pajamos vienam šeimos nariui pasiekia 625,2 euro per mėnesį.
Kita išmokų rūšis – RSA (Revenu de Solidarité Active), tai 474,9 euro per mėnesį, kuriuos gauti gali tik tie asmenys, kurie per pastaruosius dešimt metų dirbo mažiau nei penkerius metus. Ši išmoka taip pat nebemokama, vos vieno šeimos nario pajamos pasiekia tam tikrą ribą, šiuo atveju – 712 eurų.
Italijoje ilgalaikiams bedarbiams jokios išmokos apskritai nemokamos: darbo netekęs žmogus paramą gali gauti aštuonis mėnesius (arba dvylika, jei jam daugiau nei 50 metų), ir tai – tik su sąlyga, kad per pastaruosius dvejus metus bent 52 savaites mokėjo mokesčius.
Didžiojoje Britanijoje nėra net sąvokos “ilgalaikis bedarbis”, nes čia daina su bedarbiais labai trumpa: 182 dienas asmuo gauna po 67 svarus sterlingų (85 eurus) per savaitę.
Austrijoje bedarbio pašalpa, prilygstanti 55 proc. turėto atlygio, mokama vos penkis mėnesius. Netgi Vengrijoje bedarbio pašalpa mokama tik tris mėnesius, ir tik tuo atveju, jei asmuo dirbo visus trejus pastaruosius metus.
Vienintelės dvi šalys, kurioms neprikiši didelio nedarbo ir kurios iš tiesų lepina bedarbius, yra Belgija ir Olandija. Pastarojoje nedarbas neviršija 5 proc., o bedarbio pašalpa mokama net 38 mėnesius. Na, o Belgijoje apribojimų gauti pašalpą iš viso nėra – darbo neturintis žmogus nuolat gauna valstybės pašalpą. Net ir tas, kuris per visą gyvenimą nėra išdirbęs nė vienos dienos. Bet ir tokiu atveju Belgijoje nedarbas neviršija 10 proc. ir didėti neturėtų. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-37) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.