Tyrinėtojai žino: kartais apninka nuojauta. Krataisi jos, o ji stiprėja. Naršai duomenų, o ji tvirtėja. Prasideda nuotykiai: jei pasiseka, atrandi naują istoriją; jei ypač pasiseka – išnarplioji seną.

Į Dariaus ir Girėno bylą įninka trečioji tyrinėtojų karta. O kas, jei pavyks rasti siūlo galą ir atsargiai išvynioti iš mįslių, iš skaudulių suvytą kamuolį?

„Kai nežino amerikietis, klausia ir prašo pagalbos, o kai lietuvis – tyli ir daro, kaip išmano. Juozas niekada neklausia“, – per dešimt sekundžių, įsėsdamas į mašiną, ilgametį pavaldinių stebėjimą sentencijon sutraukia Stanley Balzekas, Lietuvos garbės konsulas Čikagoje. Nuo „Balzekas Car Sales“ elegantišku linkiu, it būtų guminis, „Chrysler“ įsliuogia į eismo srautą South Archer aveniu.
Vėjų miesto rajonas, net vaiskią dieną rūškanotas, – blausus atspindys laikų, kai Balzeko tėvo sukurtas ir paties puoselėtas automobilių perpardavimo verslas klestėjo, namų duris galėjai palikti nerakintas, užeigoje mėsainis kainavo kelis centus, o aerodrome pilotai už skrydį virš Čikagos šaukė dolerį. Važiuojame į… tuos laikus: jie dingo iš akių ir atsidūrė „morge“. Taip vadinamas archyvų dėžėmis iki palubių užkrautas sandėlis Balzeko lietuvių kultūros muziejuje.
Ne visi lietuviai juozai: Čikagoje teko daug klausti, prašyti, teirautis. Domino įvykiai, kurie čia subrendo, išplito JAV rytinėje pakrantėje, sutvinko Niujorke, tiesiog sprogo Vokietijoje ir nuščiuvo Lietuvoje. Konsulas sutiko padėti, užsikrėtė azartu ir štai – vežasi į „morgą“. Dipukų žargonu, „ant Pulaskio stryt“ laukė naujas detektyvo epizodas.

Ratais aplink ašį

Kai rūpi 80 metų senumo įvykiai, liudininkų paieška trumpa ir aiški. Gyvųjų likę kaip ant rankos pirštų, kalba vos rezgasi arba tęsiasi be galo, maloni, bet padrika. Mirusieji tyli. Lieka sekti ankstesniais minčių pėdsakais knygose, straipsniuose, albumuose, laiškuose, dienoraščiuose.
Šiuo atveju tekstų išlikę gausiai, jie įvairūs, gana detalūs. Iš jų vertingesni yra skelbtieji JAV, nes čia klostėsi rūpinčių įvykių užuomazgos, čia pokariu imigravo kai kurie svarbūs atomazgos liudininkai iš Lietuvos ir tik čia per visą 80 metų laikotarpį galiojo žodžio laisvė.
Kad ir ką Amerikos lietuviai žinojo arba tarėsi žiną, nevaržomi skrebėjo rašikliais, tarškino spausdinimo mašinėlėmis: ateityje tyrėjas, gal tylenis lietuvis, tuo būtinai susidomės! Juk negali atversta byla dulkėti amžinai. Juk neišbluks joje didvyrių vardai: Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Well, Stephen W.Darius ir Stanley Girch. Taip įrašyta natūralizuotų Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių pasuose, su kuriais lakūnai išskrido per Atlantą; pasai 1933 m. liepos 17-osios rytą rasti prie jų kūnų lėktuvo nuolaužose katastrofos vietoje Soldine, Vokietijoje (dabar Myslibužas, Lenkija).
Bet margi raštai galop nuveda į akligatvį: liudijimai, prisiminimai, kronikos lyg sukasi ratu, panašiu spinduliu, aplink tą pačią ašį. Toji ašis – gajaus įtarimo ir menko pagrindimo prieštara, kuri susiklostė po katastrofos ir tebėra neįveikta.

Legendos gimimas

Perskridę Atlantą, Darius ir Girėnas ties Europos krantais pasitiko ne šiaip audrą, bet netikėčiausią lemtį: jų žygis turėjo baigtis triumfu arba tragedija, tačiau virto legenda.
Legendos dvasia, tautos pasakojimo legendinis siužetas gimė iš mįslingų, tai yra neatskleistų, Vokietijoje ir Lietuvoje atliktuose oficialiuose tyrimuose bei kituose saikinguose tyrinėjimuose nepatikslintų, neišaiškintų katastrofos aplinkybių visumos, kuri įvardijama kaip „Soldino paslaptis“.
Antai tiksliai nežinomas maršrutas: paskutiniai lakūnų užrašai pažymėti ties skrydžio linija virš Atlanto, vėlesni it išgaravę. Paini pagal vokiečių liudininkų parodymus aprašyta paskutinė atkarpa: naktį lakūnai buvo priversti skristi pavojingai žemai, prarado orientaciją ir/arba ieškojo vietos leistis avariniu būdu, senkant degalams pernelyg ilgai, įtartinai blaškėsi, kol lėkdami dideliu greičiu kliudė aukštesnės pušies viršūnę ir smigo žemėn.
Katastrofos vietą vokiečiai „greitai sutvarkė“: kūnus išgabeno šarvoti, lėktuvo nuolaužas dėjo krūvon. Lietuvos atstovų, vietoje mačiusių kūnus ir nuolaužas, oficialūs įgaliojimai kelia klausimų; JAV įgaliotiniai Amerikos piliečių žūties vietoje išvis neminimi. Miško aikštelėje apytikriai trečdalis lėktuvo dingo. Vienas svarbiausių dokumentų, „Lituanicos“ borto žurnalas, buvo vokiečių užlaikytas, bet tyrimo išvadose nepaminėtas, o perduotas Lietuvai irgi dingo… Kuo toliau, tuo klausimų daugiau nei atsakymų.

Miniai reikia peno

Lietuviams abipus Atlanto tragedija sukėlė šoką, nežinia nepakeliamai slėgė. Maža to, prabėgus savaitei po katastrofos Prancūzijos kairiųjų ir Vokietijos opozicijos spauda remdamasi neįvardytais šaltiniais paskelbė, esą „Lituanicą“ vokiečiai (naciai!) pašovė, galbūt per klaidą.
Oficialusis Berlynas, Vašingtonas, Kaunas informacijos teikė itin ribotai arba tylėjo, į priekaištus, ypač kaltinimus, atsišaudė griežtais paneigimais. Tikėtina (tik neįrodyta), kad vengta ne paties viešumo, bet minios kurstymo ir santykių bloginimo. Viešųjų ryšių technologijos, išrastos ekstremalioms situacijoms valdyti, tada dar tik mezgėsi.
Tačiau Amerikos lietuvių tiesiog bombarduojamas Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Bronius Kazys Balutis ir be viešųjų ryšių įžvelgė, kuo baigsis valdžių atsiribojamas tylos sienomis. „Mūsų organai nesupranta minių psichologijos, – rašė jis 1933 m. rugsėjo 16 d. pranešime Nr. 52 užsienio reikalų ministrui Dovui Zauniui. – Minia negali ramiai laukti, kol užsibaigs ilgas tyrinėjimas. Ji turi būti penima. Jeigu jai nebus duodama žinių, ji pati pasigamins gandų, – kaip iš tikro ir yra…“
Įvykį nikte apniko gandai, spėlionės, net klejonės. Pašovimo versiją neigė Vokietija ir (tebevykstant tyrimui Kaune) Lietuvos oficiozai, bet ji įsmigo lyg rakštis, giliai ir ilgam. Antai 1939 m. liepą būsimas laikinosios vyriausybės viceministras dr. Stasys Daukša tarnybos Pro Memoria rašo, kad Vokietijos atstovas Kaune paragino iš apyvartos, valstybinių bibliotekų, kitų viešų skaityklų pašalinti Leokadijos Lucienės 1935 m. išleistą bulvarinį romaną „Okeano nugalėtojai, arba Soldino miško paslaptis“, nes, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos nuomone, „šitie „Lituanicos“ katastrofos komentarai gali įnešti nesusipratimų į Lietuvos–Vokietijos santykius“.
Tuo tarpu solidi Lietuvos aeroklubo rengta monografija tarpukariu liko neišleista; apie rankraštį, surinktą dokumentaciją duomenų nėra. Vokiečių okupacijos metais išblėso ir platus Aleksandro Merkelio užmojis.

Pirmąkart – į archyvus

Neatvertos, nenuskaidrintos ne tik „Lituanicos“ žūties aplinkybės, bet ir lakūnų palaikų drama: po valstybinių laidotuvių ceremonijos Kaune jie perduoti medicinos ekspertams tirti, 10 mėnesių balzamuoti, padėti kape-rūsyje, pakartotinai balzamuoti, vokiečių okupacijos metais užmūryti slėptuvėje, rasti 1963 m., vėl tirti, palaidoti užkasant Aukštųjų Šančių karių kapinėse 1964 m., ekshumuoti 1968-aisiais…
Skirtingais laikotarpiais įvairios priežastys raštų, studijų autorius vertė delsti, sukti ratais. Prieštaros ašis nekito: trūko dokumentalaus pagrindimo, pirminės medžiagos ištyrimo. Tad norint bent nupūsti dulkes nuo senos bylos, kelias vienas – į archyvus: privačius, valstybinius, Lietuvoje, svetur. Šiemet Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus fonduose ištyrinėjus keliolika tūkstančių lapų vien rašytinių dokumentų, tai jau tapo daugiau nei akivaizdu.
Štai ir į „morgu“ pramintą dokumentų saugyklą Čikagoje savininkas tyrinėtoją įleidžia pirmą kartą. S.Balzekas žvangindamas raktų ryšuliu atrakina duris: „Nė kas kitas, nė pats nebežinau, ko čia prikrauta. Bet koks esu laimingas, kad pagaliau kažkam tai iš tikrųjų rūpi!“
Su laimės proveržiu sutikti gal smagu, tik… būtų pernelyg neapdairu.

Legenda ir istorija

JAV kultūros kritikas, komunikacijos teoretikas Neilas Postmanas įžvelgė: „Geriausios istorijos parašomos, kai įvykis pasibaigia, kai periodas slopsta, kai proceso naujas, stipresnis laikotarpis jau mažai tikėtinas. Istorikai dažniausiai ateina ne garbinti, bet palaidoti. Kiekvienu atveju atlikti skrodimą jiems sekasi lengviau, nei kurpti raportą apie pažangą.“
Iš „morgo“ ant penkių darbo stalų šūsnimis, paketais kraunami dokumentai, relikvijos. Didžiuma – iš unikalaus asmeninio S.Dariaus archyvo, kurį išsaugojo jo sesuo Katherine Stulpin (Katrė Stulpinienė). Atrodo, jie netvarkyti kone 20 metų, nuo ekspozicijos 1993 m.
Pašėlę darbadieniai baigiasi šokiruojančiu atradimu: tarp tūkstančių archyvinių vienetų, net unikalių originalų, nėra nė vieno rašytinio dokumento iš didžiulio parodos eksponatų sąrašo. Lieka „mažytė smulkmena“: nustatyti, ar brangi kolekcijos dalis dūla už kelių metrų, krūvoje dūlančių dėžių, ar dievažin kaip nudanginta į kitą Žemės pusrutulį? Visaip gali būti (ir būna!). Taško dėti nevalia.
Teoriškai tyrimo galimybių visada yra. Praktiškai pasirinkimas toks: jei „juoziškai“ nebus teiraujamasi dar 20 metų, klausti nė prasmės neliks, nes, kaip matyti, dokumentų kai kur smarkiai apnyks. O ar didi legenda slopsta ir N.Postmanas dėl autopsijos teisus, ar istorikų dėmesį natūraliai traukia besukankanti įvykių senatis – pamatysime. Tyrimas įsibėgėja…

Gražina Sviderskytė

Straipsnio tęsinys – kitame „Veido“ numeryje

Publikaciją iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas